Vaizdas keičia vaizdą, patiriamos emocijos nustumiamos į šalį, ieškant vietos naujoms. Pokalbių nuotrupos išsibarsto bandant pavyti kasdienio gyvenimo ritmą. Atsiminimai blunka lygiai taip pat greitai, kaip greitai vieną dieną keičia kita. Apie laiką ir jo veikiamą asmeninę žmogaus atmintį kalba trys jaunosios kartos tapytojai: Eglė Ulčickaitė, Petras Lincevičius ir Donata Minderytė.

Parodoje "Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)" atsiskleidžia skirtingi menininkų žvilgsniai analizuojant pasirinktą – laiko – temą.

E.Ulčickaitė praėjusio laiko pėdsakų ieško gyvenamųjų namų interjeruose ("Popietė"), senose koplytėlėse ("Šv.Teresės koplyčia"), viešose erdvėse ("Lošimų kambarys"). Fragmentiškose kompozicijose tapytoja savo žvilgsnį kreipia į detales, sukuriančias naratyvą. Palubėje kabantis šventojo paveikslas, į sieną atremta spyglius nubarsčiusi eglutė, sukrypęs krėslas ar laiptų aikštelėje palikta sena siuvimo mašina – kaskart, žiūrovui žvelgiant į tapytojos paveikslus, pasiekia gilius atminties klodus, kuriuose tai, kas atrodė pamiršta ir nebereikalinga, prasiveržia plačiu jausmų spektru.

Jausminis kūrinių aspektas E.Ulčickaitės paveiksluose labai ryškus. Per tam tikrus simbolius, kurie yra aiškiai atpažįstami kiekvienam žiūrovui, menininkė drobėse jungia praeitį su dabartimi. Kiekviena detalė paveikslų kompozicijose yra paveiki savarankiškai, o bendra visuma atsiveria žiūrovo interpretacijai, kuri tarsi perregimas sluoksnis dengia paveikslo paviršių, taip jį saugodama nuo užmaršties poveikio. Praeitis pereina į dabartį, o dabartis sustingsta akimirkoje, užsidaro pastangos atsiminti vakuume.

P.Lincevičius drobėse perteikia individualius atsiminimus, kuriuos pažadina artimųjų daiktai ("Lova"), vietovės, kuriose augta ("Namukas laikui"). Tapytojo paveiksluose vyraujančios žemiškos, tačiau lyg lietaus paplautos spalvos, kurios kūrinių erdvėse dengia vienos kitas, prateka ar visai išblunka, sustiprina vyraujančią esaties ir nyksmo nuotaiką. Trapus drobių paviršius, atrodo, gali suskilti, apsinešti ar nusitrinti vien nuo gilesnio oro įkvėpimo ar iškvėpimo. Ne mažiau trapus nei paviršius yra ir paveikslų turinys, kuriuo menininkas atsiveria žiūrovui, bandydamas užmegzti su juo dialogą, grįstą intymiais išgyvenimais.

Perregimumas būdingas ir tapytojos D.Minderytės kūriniams, juose vyrauja nyksmo nuotaika, kuria autorė pabrėžia prisiminimų ir patirčių laikinumą, jų nesuvaldomą kaitą. Per portretus ("Billy Adrian", "Didn‘t") ir autoportretus ("Ar aš normali?"), balansuojančius tarp švelnaus spalvų klaidžiojimo drobių paviršiais ir bespalviškumo (baltos spalvos invazijos), menininkė žmogaus mimikoje ieško praėjusio laiko atsiminimo, kuris, perkeltas į paveikslą, sugeria žiūrovo žvilgsnį ir suteikia galimybę patyrinėti praeities sluoksnius. Tiek D.Minderytės portretai, tiek autoportretai – emocionalūs, pagrindine kompozicijų ašimi tampančios vaizduojamojo asmens akys – iškalbingos, neprašančios papildomų detalių naratyvui sukurti. Žiūrovo ir portretuojamojo susidūrimas akis į akį per patiriamą emociją provokuoja prisiminti.

Trys tapytojai ir trys galimybės pokalbiams apie praeitį, kuri atsiverdama sykiu ir atsinaujina, ir nyksta. Prisiminimas – tarsi atskiras žmogų sudarantis (o galbūt ardantis) elementas, darantis įtakos dabarties ir ateities suvokimui.

Kas? Paroda "Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki vasario 6 d.