„Nepakartojama kiekvienais metais rengti šiuos koncertus ir keliauti po Lietuvą. Šios koncertų serijos metu aplankyta ne tik Raudondvario pilis, tačiau ir Vytauto Kasiulio dailės muziejus, Akmenės krašto muziejus, Gelgaudiškio dvaras. O paskutinysis serijos koncertas surengtas gegužės 7-ąją Palangos Gintaro muziejuje“, – džiaugėsi prof. Raminta Lampsatytė.

Koncertų metu savo pasirodymais klausytojus jaudino lyrinis sopranas Aušvinta Stazdaitė (Lietuva, Vokietija), lietuvių-žydų kilmės dramatinis sopranas Jacqueline Bruce (JAV), baritonas Paulius Užgalis (Lietuva, Vokietija), Andrius Vasiliauskas (fortepijonas) ir tarptautinių konkursų laureatės solo bei fortepijoninio dueto kategorijose Augustė ir Ieva Petkūnaitės (fortepijonas, Lietuva). Skambėjo kompozitoriaus Vlado Jakubėno dainos, klasikinės 19-ojo amžiaus operų arijos bei senos italų kompozitorių kurtos arijos.

Ryšys su klausytojais

Tarp išskirtiniais talentais apdovanotų atlikėjų išsiskyrė jaunosios kartos solistė Aušvinta Stazdaitė, švytinti ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Koncertuojanti Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje operos dainininkė jau aštuonerius metus nebegyvena Lietuvoje, todėl tautiečių yra vis dar atrandama. A. Strazdaitė mėgavosi galimybe klasikinės koncertų serijos metu aplankyti įvairias gimtosios šalies vietas: „Gyvendama Italijoje, o dabar persikėlusi į Vokietiją, aplinkinius girdžiu kalbant svetima kalba. Man reikia susikaupti, įsiklausyti, kad juos suprasčiau, o Lietuvoje girdžiu žmones kalbančius lietuviškai ir man nereikia dėti pastangų – viską suprantu natūraliai, todėl pavyksta išlaikyti tiesioginį kontaktą su į koncertus susirenkančiais klausytojais.“

Su opera nuo 5-rių

Apie atsidavimą muzikai operos dainininkė galėtų pasakoti su neblėstančiu užsidegimu: augusi muzikalioje, meniškoje, intelektualioje šeimoje – mama kompozitorė Eglė Sausanavičiūtė, tėtis keramikas Dainius Strazdas – meilę operai pradėjo jausti būdama 5-rių. „Klausydamasi L. Pavarotti ir J. Carreras įrašų dainas išmokau mintinai ir drauge dainuodavau“, – juokiasi A. Strazdaitė.

Esame kaustomi savo pačių įsitikinimų, visuomenės primetamų standartų. Žmonėms sunku patikėti, kad esame geri tokie, kokie esame.

Pasirikti muzikos kelią skatino ir mama, kuri rašė recenzijas apie Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusius operų pastatymus. O besimokydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje chorinio dirigavimo, pradėjo dainuoti LNOBT vaikų chore, kuriam vadovavo A. Celiešius. „Esu gavusi piemenuko vaidmenį operoje „Tosca“. Teko dainuoti diriguojant J. Aleksai, M. Staškui. Kadangi mano pasirodymai buvo epizodiniai, laukdama jų, iš užkulisių, stebėdavau, kaip dainuoja primadonos I. Milkevičiūtė ar S. Stonytė ir verkdavau. Dėl to, jog būdavo nepaprastai gražu“, – prisimena A. Strazdaitė.

Išbandymas ir dovana

Tačiau likimas nusprendė išbandyti A. Strazdaitės apsisprendimą siekti operos solistės karjeros ir pasiuntė išbandymą: „Būdama 20-ties – jaučiausi pasimetusi, besiblaškanti, nebuvau pasirinkusi studijų krypties. Tuo metu dirbau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai priklausančiuose laidojimo namuose. Lankė liūdnos mintys apie gyvenimą, galvojau, jog neturiu tikslų. Tačiau vieną dieną į laidojimo namus užsuko vyriškis, užsikalbėjome ir jis manęs paklausė: „apie ką svajoji?“, atsakiau, jog svajonių neturiu, tuomet jis perklausė: „kuo svajojai būti, kai buvai maža?“. Aš pasimečiau, susijaudinau. Kitą dieną vyras atnešė ant lapelio užrašytą V. Prudnikovo telefono numerį ir liepė paskambinti jam. Tuo metu maestro buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros vedėjas. Paskambinau, susitariau dėl susitikimo. Į pirmąją konsultaciją ėjau drebėdama, nepasitikėdama savimi, pilna baimės. V. Prudnikovas paprašė manęs padainuoti paprastas dvi natas, kad išgirstu mano „medžiagą“. Gal dešimtį minučių negalėjau to padaryti... Išsigandau, kad nesugebėsiu, prarasiu galimybę studijuoti. Tačiau man pavyko. Po keleto savaičių jau ruošiausi stojamiesiems egzaminams į LMTA parengiamąjį kursą, vėliau – mokslus tęsiau bakalauro studijose pas R. Maciūtę, tuomet pasirinkau studijas Italijoje“, – pasakoja operos dainininkė.

Gražus dainavimas

Išvykusi studijuoti A. Stazdaitė pamilo Italiją, susidomėjo Bel canto dainavimo mokymo tradicija. „Bel canto tai – gražus dainavimas, kuriam priskiriamas terminas „recitar cantare“, kuris, išvertus iš italų kalbos, reiškia „vaidinant dainuoti“. Populiariausias Bel canto apibūdinimas – respiro di sollievo (liet. – atodūsis) ir sorriso (liet. – lengva šypsena) – tai viskas, ko reikia dainavimui. Norint pasiekti šį paprastumą reikia dirbti ilgai ir kantriai. Esame kaustomi savo pačių įsitikinimų, visuomenės primetamų standartų ir pan. Žmonėms sunku patikėti, jog esame geri tokie, kokie esame. Tuo patikėti man padėjo fantastiška Bel canto mokyklos pedagogas: Antonio Juvarra. Mano viduje prasivėrė naujos „durys“, pradėjau matyti aiškesnes savo kelio perspektyvas“, – patirtimi dalinasi A. Strazdaitė.