Tirdama eksponatų kilmę muziejininkė tampa detektyve

„Nežinau, kokiomis aplinkybėmis gimė mitas, kad dirbti muziejuje – nuobodu. Šis darbas mane sužavėjo nuoširdžiomis asmenybėmis, iškalbingais eksponatais ir nuolat vykstančiais pokyčiais“, – sako Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos, dokumentacijos ir leidinių skyriaus l.e.p. vedėja Vaida Sirvydaitė. Ketvirtį amžiaus muziejui paskyrusi moteris tikina, kad atradimų ir iššūkių čia tikrai netrūksta.

Istorijas benarpliojant

Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui minint 100-metį, ketvirtį amžiaus čia dirbanti V.Sirvydaitė atskleidė nematomą muziejininko darbo pusę. Pasak pašnekovės, ši profesija kur kas labiau nenuspėjama, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Kiekviena darbo diena muziejuje tuo ir įdomi, kad yra vis kitokia. Metų pradžioje sudarome veiklos planus: kiek eksponatų priimsime į skyrių, kiek inventorinsime, įvertinsime, suskaitmeninsime, kokius fondus patikrinsime. Atradimų skyriuje išties netrūksta. Nuolatinė mūsų skyriaus interesantė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė dėl šios priežasties skyrių netgi praminė Klondaiku – Kanados upe, pasaulį vis nustebinančia aukso telkiniais. Kaskart atvykusi profesorė vis dar randa ją nustebinančių eksponatų. Juokaujame, kad esame ne nusikalstamo pasaulio, bet painių istorijų, pasislėpusių ar neįvardytų faktų detektyvai“,– šypsosi V.Sirvydaitė.

Pašnekovei iš tiesų tenka pasijausti it detektyvei, kai aiškinasi eksponatų kilmę. Neretai šis procesas būna ilgas ir painus, bet labai įdomus.

„Kalbėdami apie mūsų skyriaus eksponatus, dažnai pristatome svarbią asmenybę – Aleksandrą Mykolą Račkų. Jis buvo garsus kolekcininkas, visuomenininkas, numizmatas, kurio dėka muziejaus rinkiniai pasipildė maždaug 85 tūkst. eksponatų. Skyriuje sudarytas A.M.Račkaus fondas, į kurį įtrauktas jo asmeninis archyvas, JAV surinktų eksponatų fotografijos, dokumentai, atvirukai ir kiti spaudiniai. Be šio, turime ir daug kitų įvairios tematikos fondų. Viename jų, pavadintame „Įvairios fotografijos“, ilgą laiką gulėjo JAV nufotografuotas jaunavedžių poros atvaizdas. Deja, šios poros identifikuoti negalėjome, – painią istoriją prisiminė V.Sirvydaitė. – Aš jau kurį laiką domėjausi A.M.Račkaus asmenybe. Kartu su kolegomis rengiau jo 125-osioms gimimo metinėms skirtos parodos katalogą, rinkau asmenines fotografijas. Parodai siūliau bendrą A.M.Račkaus ir jo žmonos Kotrynos portretą, norėdama parodyti, kad ši iškili asmenybė šalia savęs turėjo išmintingą patarėją ir jo sumanymų palaikytoją.“

Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė skyrių netgi praminė Klondaiku – Kanados upe, pasaulį vis nustebinančia aukso telkiniais.

Vieną dieną V.Sirvydaitė peržiūrėjo jau minėtą fondą „Įvairios fotografijos“. Ji manė, kad jis neturi nieko bendro su A.M.Račkumi. Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme. „Staiga vėl stabtelėjau ties minėta vestuvine fotografija. Man pasirodė, kad nuotakos akys man jau kažkur matytos. Dingtelėjo mintis, kad jaunutė moteris panaši į ponią Kotryną. Tuomet dar kartą peržiūrėjau keletą turimų A.M.Račkaus žmonos nuotraukų ir  buvau beveik tikra, kad tai – Kotryna. Tačiau kilo abejonių dėl paties kolekcininko atvaizdo. Visuose matytuose portretuose jis vaizduojamas kiek vyresnis ir su ūsiukais, o jaunavedys neturėjo ūsų, – istoriją toliau narpliojo pašnekovė. – Internete puoliau ieškoti A.M.Račkaus portretų. Pavyko surasti ne tik studijų laikų portretą, bet ir Račkų santuokos datą, vietą. Gauta informacija padėjo identifikuoti dar vieną eksponatą.“

Užsimezgė ypatingas ryšys

Savo kelią Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje V.Sirvydaitė pradėjo 1996-ųjų spalį. „Tuo metu ruoštasi A. ir P.Galaunių namų atidarymui, buvo atliekami baigiamieji ekspozicijų įrengimo darbai, todėl pirmiausia prisidėjau ir aš. 1996 m. gruodį A. ir P.Galaunių namai pagaliau buvo atverti visuomenei. Aš, direktoriaus pavedimu, karpiau spaudos iškarpas, jas metrikavau, skirsčiau pagal temas. Direktorius šią idėją parsivežė iš Skandinavijos ir siekė, kad muziejuje nuolat būtų pildomas spaudos iškarpų archyvas, nes žiniasklaidoje atsispindėjo muziejaus gyvenimo, meno ir kultūros aktualijos, – prisiminė pašnekovė. – Noriu paneigti nežinia kokiomis aplinkybėmis gimusį mitą, kad dirbti muziejuje nuobodu, monotoniška. Iš tikrųjų muziejus nuolat keičiasi. Bendraujant tarpusavyje, bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų Lietuvos ir užsienio muziejų, muziejininkų galvose nuolat gimsta įvairių idėjų, vėliau virstančių rezultatais.“

Pasak V.Sirvydaitės, kiekvienas muziejaus eksponatas yra iškalbingas. Tereikia sužinoti vieną faktą apie jį, ir istorija ima vyniotis kaip siūlų kamuoliukas.

„Įsivaizduokime atvirlaiškį. Informacija jame persidengia keliais sluoksniais: vaizdas ir jo autorius, leidėjas ir spaustuvė, pašto ženklas, laiškelio adresatas ir adresantas. Panašiu principu galima šifruoti ir kitus eksponatus, – pastebi muziejininkė. – Pastaruoju metu daugiau domiuosi A.M.Račkaus kolekcijos eksponatais. Tarkime, senosios fotografijos objektais – dagerotipais, ambrotipais, ferotipais. Šie eksponatai nė vieno nepalieka abejingo. Kiekvienas jų yra unikalus, vienetinis, bylojantis apie fotografijos istorijos ištakas.“

Pasirinkimas: „Norisi griauti įsigalėjusią sampratą, kad meno kūrinys turi būti gražus ir jam to užtenka“, – sako menotyrininkė. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Anot pašnekovės, ilgesniam laikui apsistojus ties konkrečiais eksponatais, ypač fotografijomis, su jais užsimezga stiprus ryšys. „Atrodo, kad su nufotografuotais asmenimis tampi asmeniškai pažįstamas. Pavyzdžiui, 2015 m. Kosakovskio fondo atstovai iš Varšuvos su mūsų muziejaus darbuotojais užmezgė kontaktą dėl grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio kultūrinio palikimo sklaidos. Muziejuje nuo 1927 m. saugomi 65 fotografijų albumai, jų katalogas ir per 200 pavienių fotografijų iš grafo gimtinės Vaitkuškyje. Taip prasidėjo iki šiol trunkantis bendradarbiavimas. Surengtos parodos tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, įkurtas skaitmeninis archyvas, išleistas Varšuvoje vykusios parodos katalogas. Man teko daugybę kartų peržiūrėti, atrinkti fotografijas, parengti arba patikslinti jų aprašus. Per šį laiką pradėjau fotografijose atpažinti ne tik grafą, bet ir jo žmonas, vaikus, giminaičius“, – pasakojo V.Sirvydaitė.

Slėpė nuo sunaikinimo

Pasak pašnekovės, Fototekos, dokumentacijos ir leidinių skyrius yra gana jaunas – pradėjo veikti tik 1986 m. Tačiau jame saugoma gausybė muziejinių vertybių, svarbių Lietuvos menui, kultūrai, istorijai.

Kai kurie skyriaus archyve saugomi eksponatai į muziejų pateko dar tarpukariu, kai muziejus vadinosi Čiurlionies galerija. Vis dėlto, būtent nepriklausomybės metais skyrius gerokai pasipildė eksponatais. Didžiausia jo vertybių grupė – fotografijos. Čia galima rasti netgi XIX a. 5–7 dešimtmečiais sukurtų senųjų fotografijų – dagerotipų, ambrotipų ir ferotipų. Skyriuje saugomi Lietuvos ir išeivijos dailininkų archyvai, tarpukariu veikusių organizacijų, įstaigų dokumentai, senieji rankraščiai, žemėlapiai, žemių planai, spaudiniai.

V.Sirvydaitė pastebi, kad būtent nepriklausomybės laikotarpiu skyrių įvairiais keliais pasiekė lietuvių išeivių dailininkų archyvai. Pavyzdžiui, 1995 m. JAV gyvenantis dailininkas Juozas Bagdonas ir Vokietijoje įsikūręs tapytojas Alfonsas Dargis patys dovanojo dalį savo archyvo. Tapytojo Adolfo Valeškos ir dailininko Prano Domšaičio archyvinę medžiagą muziejui dovanojo A.Valeškos duktė.

„Nepriklausomoje Lietuvoje tapo paprasčiau ir patikimiau pateikti muziejams per sovietmetį išsaugotus svarbius objektus. Okupacijos metu medžiaga rinkta pusiau slaptai. Kai kurie žmonės, brangindami ir slėpdami senelių, tėvų, giminaičių ar draugų palikimą, išsaugojo Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbių dokumentų. Jie išlaukė tamsųjį periodą, o laisvoje Lietuvoje pradėjo kelti visa tai į dienos šviesą“, – pasakoja ji.

Pašnekovė muziejuje įsidarbino nepriklausomybės metais. Iš vyresnių kolegų jai teko išgirsti ne vieną istoriją apie okupacijos metais slėptus eksponatus. „Vienas saugojimo būdų – inventorinėje knygoje pateikti kuo glaustesnę informaciją apie eksponatus. Pavyzdžiui, aprašyti juos ne po vieną, o didelėmis apibendrintomis grupėmis. Arba apskritai neinventorinti eksponatų, argumentuojant tuo, kad dabar būtina sutvarkyti prioritetinius eksponatus, o šie yra tik pagalbinė medžiaga, ir dar gali palaukti, – sovietmečio muziejininkų gudrybes atskleidė ji. – Tad dauguma patriotinius jausmus žadinančių eksponatų tyliai ramiai gulėjo dėžėse, sukrautose atokiausiuose muziejaus kampeliuose, kol atėjo jų laikas išvysti dienos šviesą ir papasakoti uždraustas bei nutylėtas istorijas.“

Pavojinga eksponuoti

Kad surinkti eksponatai galėtų išlikti ateities kartoms, saugyklose būtina palaikyti tam tikrą temperatūros, šviesos ir drėgmės santykį. Todėl apsilankymas skyriaus saugyklose yra griežtai ribojamas. Pasak pašnekovės, dėl to nereikėtų nusiminti. Skaitmeninimo procesai šiuo metu leidžia saugyklų eksponatus išvysti ir nesilankant jų saugojimo vietoje.

„Skyriuje saugome itin jautrią eksponatų grupę – minėtus dagerotipus, ambrotipus, ferotipus. Jų nerekomenduojama eksponuoti dėl per didelio jautrumo šviesai. Kadangi šios senosios fotografijos yra įkomponuotos į specialias amerikietiškas dėželes – futliarus, esame vienintelį kartą eksponavę jas muziejaus įkūrimo 90-mečio parodoje. Tąkart lankytojams suteikta galimybė išvysti įvairių dydžių ir skirtingai apipavidalintus futliarus, o originalūs dagerotipai, ambrotipai, ferotipai buvo pridengti to paties dydžio kopijomis – paaiškino pašnekovė. – Eksponatus saugyklose šiandien gali apžiūrėti tik muziejininkai, mokslininkai ir tam tikrų specialybių studentai. Prieš prasidedant skaitmeninimo procesui, dalį eksponatų būdavo galima pamatyti nuolatinėse ekspozicijose arba laikinose parodose. Su dalimi jų visuomenę supažindindavo ir menotyrininkai, istorikai, kultūrologai, kitų sričių mokslininkai, rašydami publikacijas įvairiuose leidiniuose.“

Skyriuje saugome itin jautrią eksponatų grupę – dagerotipus, ambrotipus, ferotipus. Jų nerekomenduojama eksponuoti dėl per didelio jautrumo šviesai.

V.Sirvydaitės teigimu, kasmet į skyrių patenka didelis kiekis eksponatų. Pavyzdžiui, 2020 m. jų priimta net 1 697 vienetai. Archyvinė medžiaga dažnai muziejui dovanojama, šiek tiek rečiau ji perkama, perduodama. „Yra buvę keletas atvejų, kai, mirus žmogui, neturėjusiam artimųjų, palikuonių, jo turtą perėmė valstybinė institucija ir jo asmeninį archyvą perdavė muziejui. Vyresni žmonės taip pat atneša mirusių artimųjų fotografijų, dokumentų. Dažnas jų pasiguodžia, kad vaikams ir anūkams tai nerūpi, jie nesaugos, išmes, o atminimas apie iškeliavusį anapilin žmogų toks brangus, kad norisi jį išsaugoti ilgai. Prisimenu išskirtinį atvejį, kai Vokietijoje gyvenanti muzikos pedagogė, pianistė Raminta Lampsatytė padėjo išgelbėti ir pargabenti į Lietuvą dailininkės Aliutės Mečys kūrybinį palikimą ir archyvą“, – pasakoja pašnekovė.

Vytauto Didžiojo privilegija

Seniausiu skyriaus eksponatu laikoma Vytauto Didžiojo privilegija, rašyta Trakuose 1421 m. Ja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žemaičių vyskupui ir kapitulai suteikė žemių ir skyrė žmonių.

„Turime dar keletą vėlesnių privilegijų, kitų senų rankraštinių dokumentų. Seniausios muziejuje saugomos fotografijos iš JAV buvo parvežtos kolekcininko A.M.Račkaus. Jos datuojamos XIX a. 5–6 dešimtmečiais. Fotografijos pradžia laikomas dagerotipijos išradimas buvo užpatentuotas Prancūzijoje 1839 m. Tad muziejuje saugomi dagerotipai buvo sukurti praėjus vos 10–20 metų nuo dagerotipijos išradimo“, – eksponatų unikalumą atskleidė V.Sirvydaitė.

Vis dėlto, pašnekovės teigimu, minimaliai identifikuotų arba neidentifikuotų eksponatų muziejus vis dar turi ganėtinai daug. Detalesnių žinių apie eksponatus skyriaus darbuotojai ieško įvairiais būdais: internetu, specializuotuose leidiniuose, konsultuojasi su kolegomis iš kitų atminties institucijų. V.Sirvydaitė tikisi, kad ateityje pavyks atskleisti daugumos šių eksponatų paslaptis. „Darbas muziejuje nė kiek neprimena rutinos. Turime tiek daug skirtingas istorijas pasakojančių eksponatų, kad vos spėjame suktis“, – šypsosi ji.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių