Tekstilė įkūnija fundamentalias jungtis

Ilgametės draugystės rezultatas

Ši paroda – tai ilgametės draugystės tarp vienos ryškiausių Lietuvos tekstilės menininkių profesorės Laimos Oržekauskienės ir Tamos dailės universiteto profesorės emeritės, žymios tekstilininkės Hiroko Watanabe'ės, kuri viena pirmųjų atvyko į Lietuvą šaliai atgavus nepriklausomybę ir yra dalyvavusi ne vienoje Kauno bienalėje, rezultatas.

Kaunas yra žinomas kaip tekstilės meno miestas, todėl žymint Europos kultūros sostinės metus tekstilės meno paroda turėjo papildyti kultūrinę „Kaunas 2022“ programą. Prof. L.Oržekauskienei subūrus Lietuvos tekstilininkes ir jaunąsias menininkes: Moniką Žaltauskaitę-Grašienę (Žaltę), Liną Jonikę, Almyrą Weigel, Rasmą Noreikytę, Rūtą Naujalytę, Indrę Spitrytę, o prof. emeritei H.Watanabe'ei – Japonijos tekstilininkus: Iyanagą Yasuko, Yuką Kawai, Misao Tsubaki, Megumi Yanagishitą, Haruną Ishimori, Shigeo Kubotą, Kumai Kyoko, Nagai Hitomi, Ogawą Noriyo, Okamoto Naoe, Michiko Sakumą, Naoko Serino, prasidėjo parodos planavimo darbai, prie kurių daug prisidėjo projekto vadovė Kotryna Žemaitytė-Kuskienė.

Hitomi Nagai. Rytojaus viltis 2021 m. / G. Žaltauskaitės nuotr.

Kūrinius parodai, pasitariant su dalyvaujančiais menininkais, atrinko jos kuratorės – dr. Odeta Žukauskienė ir prof. emeritė H.Watanabe, o ją įgyvendinti padėjo nevyriausybinė organizacija „Eu – Japan Fest“ ir partneriai: galerijos „Meno parkas“ ir „Balta“, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas.

Japonų tekstilėje gilus organinio gyvenimo tekstiliškumo pajutimas, o lietuvių kūrėjų darbuose – daugiau asmeninės prieigos.

Skirtumai ir panašumai

Atrodo, įvardyti skirtumus tarp Japonijos ir Lietuvos tekstilės menininkų neturėtų būti sunku, bet parodos bendrakuratorė dr. O.Žukauskienė sako: svarbiau yra tai, kad du savito tekstilinio mąstymo būdus sieja fundamentalus bendrumas.

„Parodoje eksponuojamo L.Oržekauskienės darbo idėja gimė lankantis šintoistų šventykloje Japonijoje, kurioje menininkė pamatė moterų giedojimo ritualą. Toji akimirka pasirodė tokia šventa, kad ji paprašė leisti nufotografuoti ritualą, o vėliau – fotografiją atspaudė ant dvejus metus austo audeklo. Žiūrint į kūrinį vaizduojamame japoniškos kultūros motyve išryškėja lietuviški audinio raštai. Visa paroda yra kaip šis L.Oržekauskienės darbas – jame ir skirtumai, ir panašumai", – pažymi bendrakuratorė.

„Tačiau visi skirtumai gilesniu lygmeniu susisieja ne tik per šiuolaikinę tekstilės meno kalbą, bet ir per universalias patirtis“, – sako ji.

Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Žaltė). WWW. Women oWn Writing. 2022 m. / G. Žaltauskaitės nuotr.

Sužadintas žiūrovo jautrumas

Kuo japonų menininkų kūriniai yra kitokie nei lietuvių? Pasak dr. O.Žukauskienės, japonų tekstilėje gilus organinio gyvenimo tekstiliškumo pajutimas, o lietuvių kūrėjų darbuose – daugiau asmeninės prieigos, kuri skatina tekstiliškai išreikšti savo patirtis per individualius išgyvenimus arba socialinius aspektus.

„A.Weigel kūrinyje permąstoma Antrojo pasaulinio karo tema, R.Noreikytės darbe paliečiama juodaodžių ir baltaodžių tematika“, – atskleidžia bendrakuratorė. – Japonų menininkų darbuose išreiškiama ekologinės ateities viltis. Kūrėjai skatina formuoti ekologinę sąmonę ne per deklaracijas ar moralinius dalykus, o per pasigėrėjimą medžiaga, jos gyvybingumo pajutimą, sužadinant vidinį žiūrovo jautrumą.“

„Atrodo, vieni nuo kitų esame taip toli, tačiau dėl tekstilei būdingo tarpiškumo, pasižymėjimo ypatinga komunikacijos galia, parodoje užmezgamas gyvas tarpkultūrinis dialogas, peržengiantis erdvės ir laiko ribas, – sako dr. O.Žukauskienė. – Tekstilė įkūnija tai, kas mus visus sujungia.“

Kas? Paroda „Tarp dviejų: į(si)žiūrėjimai“.

Kur? Galerijose „Meno parkas“ ir „Balta“.

Kada? Veikia iki gegužės 29 d.