Teatro virtuvėje – šuoliai į scenos meno gelmes

Smalsumas, viena iš savybių, kuri lydi visas kartas, nesvarbu, kaip jos būtų moksliškai įvardijamos – X, Y ar Z. Nacionalinis Kauno dramos teatras kovo 7–13 d. vaikams ir jaunimui vyksiančiame festivalyje "Nerk į teatrą 2016" plačiai atvers duris smalsuoliams.

Festivalio metu bus pristatyta beveik 40 renginių – vyks ekskursijos po teatrą, diskusijos, kūrybinės laboratorijos, spektaklių peržiūros ir kiti įvairūs užsiėmimai, įtraukiant ir klausos, regos ir protinę negalią turinčius dalyvius. Apie artėjantį festivalį mintimis dalijasi viena iš organizatorių – Rugilė Pukštytė.

– Kaip gimsta festivalio "Nerk į teatrą" programa? Kaip atsirenkate temas, kaip sudaroma meninė dalis, kaip pasirenkami dirbtuvių vedėjai?

– Dažniausiai visos idėjos gimsta iš minčių kratinio. Turbūt žmogus iš prigimties yra utopistas. Kol nepagalvoji, kad reikėtų suorganizuoti teatrališką ekskursiją Mėnulyje arba visus žymiausius Lietuvos režisierius mėnesiui suburti į kūrybinę laboratoriją, tol neatsiduri realiame laike ir vietoje. O atranka yra panašaus principo kaip dovanos pirkimas – juk mes dažniausiai, pirkdami kitam žmogui dovaną, galvojame, ar mums tai tiktų. Egoistiška, bet tik iki tol, kol suvoki, kad nustebinti kitą žmogų ir jį pradžiuginti, yra tavo siekiamybė. Taip ir šiuo atveju – galvoji apie užsiėmimą, kuris būtų įdomus pirmiausia tau. Tik tuomet gali galvoti apie platesnį susidomėjusiųjų spektrą ir būdus, kaip juos pasiekti. Užsiėmimų kuratoriai – savo srities specialistai, o veiklos sričių pobūdis – laiko ir ankstesnių festivalio dalyvių patikrinti arba nauji ir dar netestuoti. Tema, kaip ir ankstesniais metais, – teatras ir jo įvairovė bei grožis.

– Pernai festivalio "Nerk į teatrą" metu per septynias dienas įvyko daugiau nei keturiasdešimt renginių. Ambicija nedingo ir trukmė bei kiekis nesikeis?

– Nelsonas Mandela yra pasakęs: "Užkopus į didžiulį kalną, atrandi dar daugiau kalnų, į kuriuos galėtum įkopti." "Nerk į teatrą 2015" parodė, kad į didžiulį kalną kopti verta. O ieškoti dar didesnių kalnų iš esmės yra neišvengiama. Nors mums valstybė suteikia galimybę Kovo 11-ąją nedirbti ir renginių tądien teisiškai negalime rengti, tačiau tai nereiškia, kad festivalio kokybė sumenksta. Iš tiesų sunku konkuruoti patiems su savimi, tačiau tai turbūt labiausiai ir atskleidžia, ar progresas vyksta.

– Kokių pagrindinių tikslų, kaip organizatoriai, šiemet siekiate? Kas svarbiausia?

– Kadangi festivalis yra tęstinis projektas, jo pamatinės idėjos nesikeičia – norisi supažindinti su teatro kaip institucijos, kultūros srities specifika. Tai beprotiškai įvairialypis menas, kuriame telpa daugybė elementų – nuo grimuotojos teptuko iki scenografo maketo, režisieriaus pastabų ar žiūrovo. Ir būtent žiūrovas yra tas elementas, į kurį mes atsigręžiame šiemet – nuo vaiko iki studijas prieš tris dešimtmečius baigusio žmogaus. Mums svarbu sukurti tokį renginių kalendorių, kuriame kiekvienas iš besidominčiųjų teatru rastų sau jame ką pasižymėti.

– Kurie praėjusių metų festivalio renginiai sulaukė ypatingo susidomėjimo?

– Turbūt lengviau būtų atsakyti, kas sulaukė mažiausiai susidomėjimo. Iš tiesų labiausiai turbūt nustebino ir pamalonino tai, kad dėl galimybės pažiūrėti Gintaro Varno spektaklio įrašą "Heda Gabler" mūsų vietinis telefonas skambėjo nepaliaujamai. Toks pat aktyvumas buvo ir dalyvavimo diskusijoje apie nuogumą teatre atžvilgiu. Sulaukę tokio susidomėjimo ir žiūrovų noro ne tik atsakyti į klausimus, bet ir juos užduoti, šiemet inicijuojame net kelias diskusijas ir susitikimus su kūrėjais. Galbūt esu naivi ir klystu galvodama, kad tokiam susidomėjimui neturėjo įtakos tai, kad šie renginiai buvo nemokami (šypsosi).

– Kokių naujovių festivalio lankytojai sulauks šiais metais?

– Naujovė bus kiekvienas spektaklis, kurį rodysime festivalio metu, išskyrus repertuare esančius ir į programą įtrauktus spektaklius "Astrida" ir "Miškinis". Džiugu pranešti, kad sulauksime ir svečių iš Latvijos – rodysime režisieriaus Valterio Silio spektaklį "Prarasta Antarktis". Pirmą kartą sulauksime ir "Labaiteatro" su spektakliu "Aplink pasaulį 2". Ne ką mažiau džiugu, kad festivalyje antrą kartą dalyvaus jaunajai Lietuvos režisierių kartai priklausančios kūrėjos Kamilė Gudmonaitė ir Eglė Kižaitė bei paslaptingoji komanda "Bad Rabbits". Kūrėjai pažįstami, tačiau spektakliai kiti ir tai neišvengiamai galima vadinti naujove. Festivalio programą papildėme vokalo, pantomimos, improvizacijos, pojūčių teatro ir teatro terapijos užsiėmimais. Svarbu paminėti, kad po kiekvieno spektaklio inicijuojame susitikimą su kūrėjais ir, bendradarbiaudami su kino centru "Romuva", organizuojame filmo "Smogikai" peržiūrą. Kad naujovių nebūtų per mažai – pakvietėme ir G.Varną bei Vidą Bareikį susitikti su žiūrovais. Svarbiausias akcentas – pirmą kartą teatro plotmėje organizuojamas interaktyvus žaidimas "Teatro genijus".

– Kokius spektaklius ir užsiėmimus rekomenduotumėte aplankyti paaugliams?

– Nelabai norėčiau užsiimti spekuliacijos manevrais, juolab kad kiekvienas paauglys turi skirtingą suvokimą apie supančią dabartį. Tačiau kiekvienam žmogui, kuris skaitys mūsų programoje esančių spektaklių aprašus, galiu pasakyti: jeigu tave sudomino, radai kažką aktualaus ar artimo, kokia yra priežastis to nepamatyti?

– Šį sezoną teatras vis labiau atsigręžia į neįgaliuosius. Šių metų programoje pristatomos ekskursijos ir užsėmimai su klausos, regos ir protinę negalią turinčiaisiais. Papasakokite plačiau, kokiais principais remiantis, vyks užsiėmimai ir kokiais būdais stengiamasi sumažinti prarają tarp teatro ir neįgaliųjų?

– Šių užsiėmimų esmė yra būtent tai, kad jie nėra dedikuojami tik turintiesiems negalią. Juose galės dalyvauti visi. Aš labai džiaugiuosi šiomis iniciatyvomis ir labai viliuosi, kad nesu vienintelė mananti, kad šis žingsnis yra vienas prasmingiausių mūsų kūrybiniame kelyje. Teatras – vienas atviriausių menų, kuriame žmogus žmogų gali jausti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pradedant nuo aktorių, susitinkančių scenoje kitais pavidalais, ir žiūrovų, sėdinčių salėje. Vykdyti šiuos užsiėmimus nėra lengva užduotis – tam vis dėlto reikia įgūdžių arba tiesiog altruizmo. Tačiau džiaugiuosi, kad yra atvirų menininkų ir žmonių šioms iniciatyvoms ir bent tokiu būdu mes galime prisidėti prie šios prarajos mažinimo.

– Pasvajokime. Jei jūs pati būtumėte vaikas, kokių nuorodų ieškotumėte teatre, norėdama jį geriau pažinti?

– O kas sakė, kad manyje vaiko nebėra? (Šypsosi) Aš nuoširdžiai tikiu, kad teatras – sfera, kuri altruistiškai suteikia galimybę žmogui pažinti patį save. Juk, jeigu žiūri spektaklį, dažniausiai negalvoji apie tai, kiek scenografas sugaišo laiko kurdamas eskizą, kokiose patalpose aktoriai ruošiasi prieš eidami į sceną. Tu lauki atradimo džiaugsmo, išgliaudytos minties arba suvokimo, kad ji neegzistuoja. Tu nuolat dalyvauji to ieškodamas. Ir dalyvauji daugybės bendraminčių, to paties atėjusių į žiūrovų salę, apsuptyje. Bet iš esmės esi tik vienas su savimi. Tokią galimybę suteikia ir šis festivalis – dalyvauji grupėje žmonių, norinčių susipažinti su teatro subtilybėmis, bet juk tokiu būdu padedi pats sau save pažinti ir atrasti tave dominančius dalykus, kurie gali tapti tavo gyvenimo varikliu.

– Teatras turi simbolinę paslaptingumo reikšmę. Negalvojate, kad, atvėrę teatro virtuvę, įminsite paslapties mįslę?

– Manau, kad kiekviena meno sritis turi paslapties. Nejaugi niekada nesusimąstėte, kokia emocinės būsenos buvo Edvardas Munchas, kai tapė paveikslą "Šauksmas"? Arba kaip Ludvigas van Beethovenas galėjo kurti būdamas visiškai kurčias? Teatrą irgi galime mistifikuoti arba žiūrėti kaip į profesiją – kiekvienam sava pozicija. Tačiau bet kuriuo atveju, jeigu paslaptis ir egzistuoja, ji slypi kur kas giliau nei aktoriaus grimo kambario plote (šypsosi). Kita vertus, jeigu mes jau kviečiame į savo virtuvę, tai tokiu atveju kiekvienas mūsų svečias yra laukiamas – jam įteiksime įrankius, patiekalus jis gamins kartu su virtuvės šefu, ragaudami jie aptars rezultatą ir galės nuspręsti, ar receptą pasilikti atminimui.

– Kaip manote, koks amžiaus vaiką jau tinka supažindinti su teatru? Ar tokio nėra?

– Vaiką galima vesti į teatrą dar tada, kai jie negali pasakyti, kad jiems "patiko, kaip ta teta vaidina", jei tik spektaklis gali patraukti to mažojo dėmesį. Ne kartą teko iš naujo nustebti, kai ant rankų nešiojamas vaikas daugiau žiūrėjo į sceną nei į mamą. Tačiau tenka pripažinti, kad tokie stebuklai dažniau įvyksta ne Lietuvoje.

– Pasakykite iš turimos patirties organizuojant renginius vaikams ir jaunimui, kokio teatro reikia vaikams.

– Perfrazuojant vieno režisieriaus teiginį, galiu pasakyti: "Aš nežinau, kokio teatro reikia. O jeigu tai žinosiu, tai stovėsiu greta tų kvailių, kurie mano žinantys viską." Žiūrovų yra įvairių, kaip ir spektaklių. Tendencijos keičiasi, kartu su žmonių poreikiais. Tačiau, mano manymu, nepaisant laikmečio ar spektaklį žiūrinčiojo amžiaus, kūrinyje turėtų egzistuoti kelių elementų visuma: kokybė, mintis, gyvybė, dabartis ir įvairovė.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių