Teatro ūkio puoselėtojas R. Lekavičius atsipalaiduoja kelionėse

Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vadovo pavaduotojas kultūrai ir bendriesiems reikalams Rimantas Lekavičius plačiu mostu kviečia į savo kabinetą. Sodina prie kompozitoriaus ir pirmosios lietuvių nacionalinės operos kūrėjo Miko Petrausko laikus menančio stalelio išgerti kavos. Pokalbis ilgus metus trunkančios teatro renovacijos temomis netikėtai pasisuka apie Rimanto aistrą kelionėms.

– Jei teatrą prilygintume kiaurus metus dūzgiančiam bičių aviliui, jūs būtumėte tas žmogus, kuris rūpinasi vidinių ir išorinių avilio sienų tvirtumu?

– Atleiskite, bet aš ne tiek plačiai susipažinęs su avilio infrastruktūra, kad galėčiau kažką protingo atsakyti. Žinau tik tiek, kad bitės turi savo motinėlę, bites darbininkes ir tranus. Prie pastarųjų savęs tikrai nenorėčiau priskirti (juokiasi). Jei klausiate, kaip apibūdinčiau savo darbą, tai jis labai įvairus. Yra daug procedūrinių, technologinių reikalų. Tenka bendrauti su įvairiomis institucijomis. Su vienomis derybos vyksta sklandžiau, kitos suėda daug nervų. Dar turiu atlikti ir tuos darbelius, kurie iš pirmo žvilgnio atrodo nebūtini, bet iš tiesų – teatro gerovei neišvengiami. Ar dirbdamas jaučiuosi laimingas? Sakoma, kad žmogus laimingas tada, kai su džiaugsmu eina į darbą ir su džiaugsmu grįžta iš jo namo. Gyvenime pasitaiko visokių etapų, tad manoji laimė priklauso nuo to, kaip ilgai kuris etapas užsitęsia.

– Daug laiko darbe praleidžiate su meno žmonėmis. Ar nesudėtinga atrasti bendrą kalbą? Gal ir jūs širdyje truputį menininkas?

– Širdyje mes visi, dirbantys teatre, esame mažumėlę menininkai. Įsivaizduokite, mūsų teatre net elementarius buitinius ar techninius darbus atlieka žmonės su meniniu polėkiu. Kur link suku? Vienu metu pas mus į darbą ateidavo valytoja, kuri dirbdama labai gražiai dainuodavo. Galvojau, kad koks ankstyvas artistas repetuoja, kol nepamačiau. Taigi turime dainuojančių ir budėtojų, ir valytojų... Visi pas mus patekę puoselėja meilę vienokiai ar kitokiai kūrybai. Aš nesu baigęs jokios muzikos anei meno mokyklos. Mokiausi tuomečiame Kauno politechnikos institute (KPI), baigiau Automatikos ir telemechanikos fakultetą, bet mano pirmas darbas po studijų baigimo buvo KPI estetikos ir pedagogikos katedroje. Tapau KPI studentų kultūros klubo pirmininku. Kažkiek sąsajų su kultūros sfera juk vis tiek yra? Organizuodavome visokias šventes, studentų festivalius.

Labai didžiuojamės, kad Kauno valstybinis muzikinis teatras pagaliau turi visas moderniausias technologijas, kokios tik gali būti šiuolaikiniuose teatruose.

– Cituoju jūsų teatro kolegų žodžius: „Rimantui vadovaujant puikiai įgyvendintas europinis teatro renovacijos projektas.“ Ar daugybę metų trukę teatro rekonstrukcijos darbai pagaliau baigti?

– Sakyčiau, dabar yra baigiamasis etapas, kai su centrine projektų valdymo agentūra turime pasitvirtinti kiekvieną skaičiuką, varžtuką ir t.t. Pradžia buvo beveik prieš penkiolika metų, kai puolėme rašyti įvairioms valdžios institucijoms raštus, kuriuose vardijome, kas pas mus griūva, genda. Daugybę metų teatrą tvarkėme etapais, nes labai nesinorėjo stabdyti kūrybinės veiklos. Būdavo ir tokių sunkių savaičių, kai pirmadienį vykdavo remonto darbai, o jau trečiadienį vakarop tekdavo kviesti žiūrovus į salę. Tuomet tikrai nebuvo lengva. Ne tik techniniam-ūkiniam personalui, bet ir patiems artistams. Turėjo repetuoti dulkėse, kęsti kitus nepatogumus. Ačiū atsidavusiems teatrui – ištvėrė.

– Ką dabar kauniečiai ir miesto svečiai pamatys atvykę į Giuseppe'ės Verdi operos „Nabukas“ premjerą, kuria šį rudenį pradedate naująjį teatro sezoną?

– Kai pasirodo naujas kažkokio automobilio modelis, apie jo naujumą ir gerumą gali suprasti tik tos srities specialistas. Todėl yra naujovių, kurių žiūrovai gal net nepastebės, bet jomis labai džiaugiasi mūsų teatro darbuotojai. Viena jų – dekoracijų kilnojimo automatizavimas. Anksčiau viskas buvo daroma rankiniu būdu, dabar visa ta senutėlė Leningrado laikų rankinė įranga pakeista nauja, olandiška, kuri veikia kur kas greičiau ir tyliau. Be to, jai aptarnauti spektaklių metu reikia kur kas mažiau žmonių, o aktoriams ji suteikia daugiau laisvės scenoje. Aišku, ne visada ji dirba taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Įdiegę naujoves mūsų teatre olandų specialistai jau išvyko į savo šalį, tad mums su užklupusiais nesklandumais tenka tvarkytis patiems. Šiuo metu vis dar pratinamės juos įsisavinti. Ar galite įsivaizduoti, kad scenos kėlimo įranga teatre nebuvo keista nuo 1984-ųjų?! Priešgaisrinė uždanga – dar senesnė. Dabar tai jau praeitis. Labai didžiuojamės, kad KVMT pagaliau turi visas moderniausias technologijas, kokios tik gali būti šiuolaikiniuose teatruose.

– Tai dabar scenos darbininkams nebereikės kilnoti šimtus kilogramų sveriančių dekoracijų – tą darbą už juos atliks technika?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nereikės. Juk pačios dekoracijos iki scenos neatvyks. Vis tiek reikės žmonių jėgos, jų pastangų. Mūsų teatras prie scenos neturi tokių patalpų, kuriose būtų galima automatizuotai paruošti tam tikrus dekoracijų segmentus. Kitaip sakant, tas pastatas buvo statytas kaip kultūros namai, teatru jis tapo tik nuo 1920-ųjų.

Pomėgis: Rimantas ir Rosita – aistringi keliautojai, tačiau niekada nesinaudoja turizmo agentūrų paslaugomis. Keliones susiplanuoja patys, padeda ir dukra. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Trumpam nukrypkime nuo renovacijų teatre ir užsukime į jūsų namus. Kaip geriausiai pailsite po sunkios darbo savaitės?

– Netoli Kauno turime sodybą. Atėjus vasarai, labai smagu pagyventi gamtoje. Ten būdamas mėgstu suleisti rankas į žemę ir ką nors sodinti. Nieko ypatingo – tiesiog savo reikmėms: visko po truputį – pomidorų, gražgarsčių, česnakų... Smagu savą ekologišką daržovę išsikasti ir suvalgyti. Kol dar turiu noro ir sveikatos – kodėl gi ne? Į tą sodybą esu nusigabenęs ir savo prosenelio skrynią, parvežtą iš Amerikos apie 1920-uosius. Ten stovi tų laikų bobutės spinta, turime išsaugoję daug jos austų užuolaidų, užklotų… Gal kitiems, atvykusiems į svečius, tie seni daiktai neatrodys labai įspūdingi, bet mums šeimos rankdarbiai labai brangūs. Jie sukuria namuose praeities aurą.

– Vasarą jums sukako 60 metų. Kaip manote – daug ar mažai?

– Manau, kad žmogus yra jaunas tiek, kiek dar turi noro kažką nuveikti. Ir nesako, kad mano laikais tai buvo taip, o dabar jau anaip, blogiau... Yra dalykų, kurie tikrai buvo geresni, bet pagrindinė to priežastis – jaunystė! Tikroji senatvė turbūt prasideda tada, kai džiugina tik prisiminimai, o ne dabartis ir ateitis.

– Kadangi visas jėgas atiduodate teatro ūkiui, ar dar lieka jėgų ir noro rūpintis namų ūkiu?

– Įvairiai būna. Juk visi esame tik žmonės. Viskas priklauso nuo nuotaikos ir noro. Man būna taip: kai nelieka noro kažkur, tai dažniausiai nelieka jo visur. Kartais viską kuo puikiausiai suspėji ir ten, ir ten. Kai viskas slysta iš rankų? Tikrai neturiu kažkokio auksinio recepto, kurį galėčiau užpatentuoti, bet užtai namuose turiu puikią žmoną – psichologijos profesorę. Jos vardas Rosita. Ar kreipiuosi į ją patarimo? Tikrai ne (šypsosi). Bet jei gyveni drauge su dainininku, o pats neturi balso, tai juk vis tiek girdi, kaip jis dainuoja. Taip ir aš, gyvendamas su psichologe jau beveik 40 metų, vis tiek gaunu kažkokių vertingų patarimų ar pamokymų, kurie man padeda ir darbe.

– Kaip apibūdintumėte savo gerą dieną?

– Man gera diena, kai gera nuotaika, kai geri žmonės aplink, kai nėra problemų, kurių neįmanoma išspręsti. Gerą dieną gali būti ir problemų, bet išsprendžiamų! Kita vertus, gera poilsio diena vis dėlto skirsis nuo geros darbo dienos (juokiasi). Kai būnu kaime, mėgstu rytą pradėti nuo maudymosi tvenkinyje. Ir tai darau nuo kovo mėnesio iki vėlyvo rudens. Turiu draugą, kuris vis kviečia mane pasimaudyti į baseiną. Sakau jam, kad, pasimaudžius šiltam baseine ir išlipus į patalpą, man šalta, bet kai iššoku iš vandens, kurio temperatūra tik +8 °C, tuomet, ojojoj kaip lauke karšta!

Širdyje mes visi, dirbantys teatre, esame mažumėlę menininkai. Įsivaizduokite, mūsų teatre net elementarius buitinius ar techninius darbus atlieka žmonės su meniniu polėkiu.

– Tai gal kaimelyje ir savo ūkį turite: dabar madinga keletą vištyčių dėl kiaušinių laikyti...

– Ūkio neturime, bet katinų yra. Prieš keletą metų laukinė katė atbėgo iš miško ir pasiliko. Bėda, kad ji vis dar nesileidžia visiškai prijaukinama, tad ir jos katinėlių fabriko negalime sustabdyti. Pernai ji atsivedė devynis kačiukus, kuriuos visus įvaikinome – apgyvendinome skirtinguose Lietuvos miestuose, pas skirtingus žmones. Dabar turime tikslą kažkaip su ja artimiau susidraugauti ir įkalbėti vykti pas veterinarą tam tikros procedūros.

– Mums teatras – šventė, jums – darbas, kasdienybė. Ar vis dar sugebate džiaugtis premjeromis, kviestiniais teatro svečiais, ypatingais renginiais. Ar dažnai lankotės teatro spektakliuose su šeima?

– Žmona tikrai yra mačiusi visus mūsų teatro pastatymus. Ir po kelis kartus. Tačiau man, jei turime svečių, tenka vykdyti kitus įsipareigojimus. Turiu tuos žmones užimti, viską aprodyti. Todėl nelabai galiu mėgautis spektakliu. Visai kas kita, kai su žmona lankomės kituose teatruose – Nacionaliniame dramos teatre ar Lietuvos operos ir baleto teatre. Tada jau visiškai pasineriu į tai, kas vyksta scenoje. Ar nežiūriu į ją iš profesinės pusės? Jei savame teatre – taip, vis matau, kur ir ko dar trūksta. Bet jei esu kitur – tiesiog mėgaujuosi spektakliu ir matau jį žiūrovo akimis. Kuris spektaklis mėgstamiausias? Visi pastarieji mūsų teatro pastatymai verti žiūrėti dar ir dar kartą. Tai ir roko opera „1972“, istorinis miuziklas „Elisabeth“, klasikinė operetė „Šikšnosparnis“.

– Gal ir jūsų vaikai kažkaip susiję su teatru?

– Tiesiogiai ne, nors mano dukra Eleonora tapo. Ji nėra profesionali dailininkė, tai tik jos hobis. Sūnus Tomas užsiima ekologinių technologijų verslu. Nedažnai visi susibėgame į krūvą... Eleonora Lietuvoje būna labai retai – gyvena užsienyje. Ji baigė Edinburgo universitete CO2 vadybą. Gelbės pasaulį nuo klimato kaitos. Kai jau su draugais atvažiuoja į Lietuvą, tai sodyboje priimame visą internacionalą – šįmet buvo austras, anglė, kinė. Pernai – amerikiečių, japonų… Jiems be galo patinka mūsų kaime, nes patys to neturi.

Pomėgis: Rimantas ir Rosita – aistringi keliautojai, tačiau niekada nesinaudoja turizmo agentūrų paslaugomis. Keliones susiplanuoja patys, padeda ir dukra. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Užsiminėte, kad jūsų šeima labai mėgsta keliauti ir kad praeitą vasarą drauge su dukra ir žmona keliavote po Kolumbijos džiungles.

– Tikrai labai mėgstame keliauti, bet savarankiškai. Niekada nesinaudojame turistinių kompanijų paslaugomis – viską nuo bilietų iki nakvynių organizuojamės patys. Daug padeda ir dukra. Kai vykome į Kolumbijos džiungles, patys susiradome vietinių laivuką, kuris mus plukdė gilyn į džiungles tris paras. Paskui buvome susitikę grupę kolumbiečių jaunimo iš Bogotos, kurie už tą pačią kelionę su agentūra mokėjo tris kartus brangiau. Smagu pasijusti gudresniems ir taupesniems (šypsosi). Kitą sykį, kai viešėjome Niujorke, suskaičiavome, kad per savaitę nuėjom apie 170 km pėsčiomis. Apėjome viską, kas tik buvo įmanoma. Kas daro namų darbus – rengia smulkų kelionės planą? Žmona, dukra. Aš į tą darbą nesikišu, tik vykdau. Jei susikerta nuomonės? Prievartos nėra – galima ir atsisakyti, bet paprastai mūsų norai sutampa.

– Kokių dar neįgyvendintų kelionių planų turite?

– Norėčiau į Argentiną. Ir į Kubą dar sykį būtų ne pro šalį. Jau esame buvę, kai ten pusmetį studijavo dukra. Ta šalis traukia, nors laikas ten visiškai sustojęs. Pamenu, kai lankėmės Kuboje, stabdydavome gatvėje automobilius ir sakydavome, kur norime važiuoti. Taip pamažu apkeliavome beveik visą salą. Be to, pataikėme ypatingu metu – kitą dieną mums atvažiavus mirė legendinis Kubos diktatorius Fidelis Castro. Pamatėme, kaip atrodo butaforinis gedulas. Važiuojame per salą – automobilyje muzika groja, įvažiuojame į miestą – tyla, gedulas. Jis truko beveik tiek pat, kiek mirus Anglijos karalienei, – savaitę ar daugiau. Nuvažiavome beveik 1,5 tūkst. km. Varadere ilsėjomės prie jūros, Sjenfuegose, Trinidade mėgavomės puikia kolonijine architektūra, Vinjaleso tabako plantacijose jodinėjome ant arklių ir žiūrėjome, kaip gaminamas kubietiškas tabakas. Na, o Kubos sostinėje Havanoje gėrėjomės senoviniais ryškiaspalviais automobiliais, kuriais vietiniai verslininkai kvietė pasivažinėti po romantišką apgriuvusį senamiestį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

bbbb

bbbb portretas
bbbbb

.....

.....  portretas
to Kaunietis ,jis nevagia ,jis puoseleja teatro UKI ,dddd,

Kaunietis

Kaunietis portretas
vagi tai vok,negi tau dar pakazūchos reikia,bus kaip tai senei iš auksinės zuvelės
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių