Dviejų dalių kompozitorės Jeanine Tesori miuziklas (sukurtas pagal „DreamWork Animation“ filmą ir Williamo Steigo knygą, libreto ir dainų tekstų autorius Davidas Lindsay-Abaire) pristatomas pagal susitarimą su „Music Theatre International“ (originalus Brodvėjaus pastatymas: „DreamWorks Theatricals“ ir „Neal Street Productions“, originalaus Brodvėjaus pastatymo režisierius Jasonas Moore’as, kostiumai sukurti pagal Timo Hatley dizainą). Lietuviškai versijai libretą vertė Aurina Venislovaitė, dainų tekstus – Viktorija Streiča.
Kauno muzikinio teatro statytojai – režisierius Kęstutis Jakštas, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, dirigentas Mantas Jančiauskas, scenografė ir lėlių dailininkė Giedrė Brazytė, kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Ernestas Valionis, šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė, vaizdo projekcijų autorius Arvydas Strimaitis.
Skeptiškai nusiteikusiems šio spektaklio atžvilgiu kompetentingai pareiškiu – aš irgi spektaklio ėjau žiūrėti su tam tikru skepticizmu. Juk filmą „Šrekas“ mačiau ne kartą ir ne du – ką dar naujo galima papasakoti ar parodyti? Kaip visa „tai“ – ogrus, asilus, drakonus – parodyti scenoje? Ach, jie dar ir dainuos? Teatras privers rimtus dainininkus vaidinti „tai“? Su tokiomis ir panašiomis mintimis ėjau į „Šreką“. O išėjau su visai kitokiomis, nes iš tiesų menininkui nėra rimtų ir nerimtų vaidmenų – yra scenos menas. Miuzikle veikia daugybė dedamųjų – muzika, dainavimas, šokis, humoras. Be to, „Šrekas“ yra pasaka, o pasaka visada moko.
Nuo riterio iki pabaisos
Nors filmui, pagal kurį sukurtas miuziklas, jau 25 metai, siužeto, manau, priminti, nereikia. Vis dėlto miuziklas nuo filmo skiriasi tuo, kuo teatras paprastai skiriasi nuo kino. Esminis siužetas yra tas pats, veikiantys asmenys – irgi, tačiau čia didesnis dėmesys skiriamas asmenybės brandai, tapatybei, draugystei ir meilei, viską papuošiant įspūdingais kostiumais, dekoracijomis, lėlėmis (nuo sausainio ant kepimo skardos iki keleto animatorių valdomos Drakonės) ir apkaišant vaikams ir suaugusiesiems skirtais juokeliais.
Menininkui nėra rimtų ir nerimtų vaidmenų – yra scenos menas.
Nesudėtingoje ir pasakiškai išvirkščioje istorijoje pasakojama apie ne savo noru herojumi tapusį Vyrą (Šrekas), situacijos (Drakonė) ir įvaizdžių (tikros meilės bučinys) įkalintą Moterį (Fiona), pasiduoti neleidžiantį Draugą (Asilas) ir ambicingą, bet juokingą mažaūgį Piktadarį (Farkvadas).
Veikėjų likimus lemia ir aplinkybės: į Šreko pelkę išvaryti pasakų herojai suardo jo ramybę, Duloko gyventojai ir kareiviai tampa Farkvado užgaidų įkaitais, o pati pelkė Šrekui yra saugus prieglobstis, kurio jis nenori prarasti. Dialoguose, dainose ir smulkiose spektaklio detalėse netrūksta sveiko sarkazmo, kuriuo taikliai atskleidžiamos šiuolaikinės visuomenės problemos: vaikystės traumų lyginimas, plepėjimu dangstoma vienatvė, pykčiu maskuojamas nepasitikėjimas savimi, išankstinės nuostatos, įvaizdžių pinklės ir polinkis nuvertinti save. Juk gražuolės ir pabaisos meilės istorija kartojasi daugybėje pasakojimų, kaip ir siužetai apie vyrą, priverstą atlikti jam primestas užduotis, įkalintą ir išgelbėjimo laukiančią merginą ar dėl kitoniškumo atstumtas būtybes. „Šrekas“ kalba apie tai, kad savo gyvenimą kuriame patys.
Pagrindinių veikėjų – Šreko, Fionos, Asilo ir Farkvado – gretas papildo išvytieji iš Duloko. Tiesiog daugybės pasakų knygų komplektas: Cukrinė fėja, Fėja krikštamotė, Sausainis, Pinokis, Baltasis triušis, Skrybėlius, kiaušinis Kliunkis Pliumpis, Bjaurusis ančiukas, Stebuklingas muzikantas ir jo žiurkės, Trys aklos pelytės, trys meškos, trys paršiukai, Piteris Penas, Elfas, Žydroji Paukštė, Didelis Piktas Vilkas, stebuklingas veidrodis, ragana, skeletai, Fionos, Šreko ir Farkvado šeimos.
Taigi – miuziklas, kuriame svarbu įsiklausyti į pokalbius ir dainų žodžius. Dar mažą Šrekiuką tėvai užtikrina: laimė – ne jam, ir verčiau saugotis žmonių su šakėmis ir deglais. Užaugęs jis tampa milžinu, kurio žingsniai drebina žemę, o riaumojimas kelia vėją. Jam „gerai“ vienam, pelkėje, jis net kvėpinasi skunko išmatomis. Tik dėl savo vienatvės ir ramybės jis sutinka dėl ištremtų pasakų herojų eiti į miestą, sutinka būti lydimas tauškaliaus Asilo, dėl tos pačios pelkės sutinka eiti vaduoti princesės. Tačiau argi keista, kad ilgai kalintas ir neturėjęs draugų Asilas glaudžiasi prie kitus bauginančio padaro?
Daugybę metų Drakonės pilyje princesė naiviai laukia išgelbėtojo, bet jau abejoja, ar jam patiks. Trūks plyš karaliumi trokštančiam būti Farkvadui ji reikalinga ne kaip žmogus, o kaip statuso ženklas. Šalia yra keistuoliais laikomi ir iš miesto išvyti pasakų herojai, kurie galų gale patiki savo teise būti tokie, kokie yra, vieniša, meilės ištroškusi Drakonė ir netgi nelaimingas, tėvo vis dar besigėdijantis Farkvadas.
Bandžiau suskaičiuoti, kiek artistų kuria šį mielą balaganą, – skaičius neįtikėtinas! Vien vaidmenų čia beveik 40. Dvylika aktorių atlieka solines partijas, daugiau nei 40 – antraeilius vaidmenis, kuriuose netrūksta nei replikų, nei dainų, nei šokių. Ir turėkite omenyje: čia dainuoja ir šoka visi, ir dar kaip! Nesvarbu, ar esi kiaušinis, ar skeletas. Tik kačių nėra. Tiksliau, viena yra – patikimai pritvirtinta prie raganos skrybėlės. Ir dar vienas katinas, su skrybėle, batais ir špaga, trumpam sušmėžuoja fone. Akivaizdu, kad miuziklo kūrėjams labiau rūpėjo šokančios pelės ir žiurkės.
Tau pasisekė, Asile!
Taip pasako Šrekas per tiltą su apačioje verdančia lava perėjusiam Asilui, tačiau aš visą spektaklį negalėjau susiturėti nekrizenusi dėl kitko. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad kiekvienas vaidmuo prasmingas, o įtaigiai sukurti komišką personažą ne lengviau, o gal net sunkiau nei įkūnyti kenčiantį didvyrį. Toks jau teatro gyvenimas: vakar buvai gudruolis Figaras, tango ritmu judinęs klubus skambant Wolfgango Amadeaus Mozarto muzikai, o šiandien – mažutis, kikenantis blogiukas Farkvadas. O tas, kuris savo vaidmenų sąraše turi jaunąjį Mocartą, galės įsirašyti ir Asilą.
„Šrekas“ kalba apie tai, kad savo gyvenimą kuriame patys.
Miuziklas „Šrekas“ sukurtas taip, kad kiekvienas veikėjas turėtų savo, nors nedidelę, istoriją, tad šalia pagrindinių herojų pristatoma, bet kiek kitaip papasakojama kiekvienos pasakų būtybės esmė. Viską vienija graži muzika, melodingos dainos, smagūs šokiai. Dviejuose veiksmuose per daugiau nei 30 numerių išdainuojama ir pašokama visa istorija, išauga ir subręsta herojai.
Tad tik iš pirmo žvilgsnio (arba iš pirmo veiksmo su lauko tualetu) miuziklas „Šrekas“ yra margaspalvė, paini pasaka su nerimtais juokeliais ir šiek tiek muzikos. „Šrekas“ iš tiesų yra tikrai gražios muzikos, melodingų dainų, smagių šokių miuziklas su įspūdingais kostiumais, lėlėmis, dekoracijomis (ir įmantriai išplėsta scena) ir sudėtinga vaidyba. Dar ir dabar man galvoje sukasi smagi pasakų būtybių daina-šokis apie jų gyvenimo istoriją ir žaismingas atsisveikinimas su Šreku, puikus trijų Fionų tercetas, Duloko miesto gyventojų pristatymo daina-šokis, Šreko svajojimo daina, perauganti į tercetą su Asilu ir Fiona, įspūdinga Drakonės daina, žiurkių ir Fionos stepas, Asilo ir aklų pelių šokis, pasigėrėtinos piktadario Farkvado dainos.
Kalbant apie kostiumus – mano asmeninės simpatijos atiduotos visiems Farkvado garderobo elementams, Asilo kailinėliams, žavingajam Kliunkiui Pliumpiui, Vilko naktiniams, Skrybėliui ir trims akloms pelytėms. Šrekas ir Fiona šioje kompanijoje buvo rimčiausi ir asketiškiausi, kas visai suprantama gyvenant pelkėje ir Drakonės bokšte.
Pagrindinius vaidmenis miuzikle sukūrė: Šreko – Žygimantas Galinis, Rokas Laureckis, Žanas Voronovas; princesės Fionos – Gabrielė Bielskytė, Ingrida Kažemėkaitė-Kunigėlė, Viktorija Zeilikovičiūtė; Asilo – Martynas Beinaris, Vygantas Bemovas, Martynas Stankevičius; lordo Farkvado – Regimantas Gabšys, Jeronimas Milius, Ramūnas Urbietis.
Spektaklį stebėjau du kartus ir abu kartus mano Šreku buvo linksmą, jautrų ir žaismingą jo charakterį nuostabiai atskleidęs Ž. Voronovas. Man tekusios Fionos – puikiosios Ingrida Kažemėkaitė ir V. Zeilikovičiūtė. Įkyrusis Asilas – šaunūs patrakėliai M. Beinaris ir M. Stankevičius. Ypač sudėtingą lordo Farkvado vaidmenį, atliekamą klūpint, dainavo (ir šoko!) R. Urbietis ir R. Gabšys. Abu – tiesiog spektaklio žvaigždės ir saulės spindulėliai. Nedidelį, bet įspūdingą vitališkos Drakonės vaidmenį stebėjau atliekant I. Ignatavičiūtei ir K. Ivanickytei.
Neturiu abejonių – šis spektaklis yra ir bus sėkmingas, tinkamas visoms amžiaus grupėms. O bezdalai, riaugėjimai ir įvairaus pobūdžio juokeliai? Už jų įžvelgiu klastingą teatralų šypsenėlę. Juk vaikystėje kikenę iš bezdančio ir riaugėjančio, bet gero, išmintingo ir, svarbiausia, gražiai dainuojančio pasakų herojaus, paaugę žiūrovai nė nepajus, kaip patrauks į teatrą žiūrėti „Traviatos“ ar dar ko nors rimtesnio.
Režisierius K. Jakštas teigia: „užaugo karta, neskaičiusi pasakų. Karta, šiandien gyvenanti virtualioje erdvėje, spektaklyje turės galimybę pamatyti tai, ko galbūt neperskaitė knygose, ko neišgirdo iš savo senelių ar tėvų.“
Pasikartosiu – tai ne filmo perkėlimas į sceną, nes miuzikle skamba ir visai naujos, jam sukurtos dainos, siužetas išplėstas išsamiau pristatant herojus ir kodėl jie yra tokie, kokie yra. Spektaklio pabaigoje švenčia visi – įsimylėjėliai Šrekas su Fiona, keistoji Asilo ir Drakonės porelė, teises būti savimi sau ir kitiems išreiškę pasakų herojai ir net simboliškai ant savo tikrų kojų pagaliau atsistojęs lordas Farkvadas.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai