Tapant ant prarajos krašto

Užėjęs į "Eglės" galerijoje šiuo metu veikiančią Virgio Rusecko tapybos parodą vienas dailės kolekcininkas su nuostaba šūktelėjo: "Ir kaip aš šito dailininko iki šiol nežinojau! Man tai – atradimas."

Ties bedugne

Nenuostabu, kad apie V.Rusecką žino ne visi, nes tai itin tylus, intravertiškas, mažakalbis menininkas, gyvenantis tai Kaune, tai Mažojoje Lietuvoje, o iš tiesų – kilęs nuo Jonavos.
"Po tremties tėvai turėjo rinktis, kur gyventi – Jonavoje ar Naujojoje Akmenėje", – vos girdimai tarstelėja V.Ruseckas, kurio tyluma, laikymasis nuošalėje ir vienišystė tokia natūrali ir tikra, kad šalia jo norisi tik patylėti.

"Galbūt žiūrint į mano darbus galima pajausti, kas man yra tapyba? – kažkaip išgąstingai klausia, bet drauge ir nelaukia jokio atsakymo menininkas. – Būna, kad neprisimenu, kaip nutapiau, kodėl taip. Nesimaivau. Neprisimenu..."

Kam teko bendrauti su V.Rusecku ar matyti jo tapybą, tas tikrai supras "nesimaivau" prasmę, nes nebus suklysta pavadinant jį paribio žmogumi, vaikštančiu peilio ašmenimis, tapančiu stovint per mirksnį nuo prarajos.

"Jis dar gyvas?" – apžiūrėjęs parodą galerijos savininkės Eglės Mickutės paklausė vienas lankytojas. Ir nenuostabu – žvelgiant į paveikslus atrodo, kad jis atiduoda save visą, bet tiek visą, kad išties kyla toks pats klausimas, kaip ir tam parodos lankytojui.

Kūrybinė ugnis

Būdamas visiškas intravertas, tarsi visiškas šio pasaulio autsaideris, V.Ruseckas prieš drobę, regis, tampa Kitu. Kuo? Težino pats Dievas. Iš jo drobių sklindanti neregėta ekspresija, temperamentas ir aistra, maištas ir nesusitaikymas, žvėriškas vienišojo vilko liūdesys ir sukrečiantis, visatoje skambantis riksmas pribloškia tiek, kad kurį laiką nuo tokių paveikslų norisi bėgti.

Pavyzdžiui, žvelgiant į "Mėnulio kupė" atrodo, kad dailininkas jį tapė tarsi paskutinį savo gyvenimo paveikslą, tarsi tai būtų gyvenimo ar mirties klausimas, nors ant kitos galerijos sienos kabantys "Sugrįžimas", "Judesiai", "Raudonas" atrodo taip pat...

Šiuose paveiksluose galima nesunkiai atpažinti dailininko žmoną. Lieknutę, trapią ir kas ją yra matę sutiks – be galo gražią ir išraiškingą, todėl nenuostabu, kad dailininkui ji – vienas geriausių modelių, virstančiu bene pagrindiniu kūrybos leitmotyvu. Paveiksluose vyraujanti jos figūra perteikia ir dramą, ir geismą, ir net nuopuolį, taigi visą skalę, visą paletę, visą gamą jausmų, išgyvenimų, patyrimų, nuotaikų.

Akivaizu, kad dailininkas tapo ne tik konkrečią figūrą, bet joje galbūt tuo metu įsikūnijusį arba tik jam vienam matomą reiškinį. Nors V.Ruseckas pakomentuotų labai paprastai: "Tapau tai, kas mane supa."

Ir išties dailininko paveiksluose – įvairiausi daiktai, drabužiai (bet būtinai reikia pamatyti "Aprangą"), spintos su visu jų turiniu, pastatai, jų durys ir langai, arkliai, šunys. Vis dėlto daugiausiai ekspresijos susikaupia žmonių figūrose, kurios praranda subjekto reikšmę ir tampa beprotišku, kosminio ilgesio imperatyvu.

"Ar tikrai jūs, lietuviai, žinote, kokį dailininką turite? – nekart perklausė pernai Kaune tarptautiniame plenere kūrusi tapytoja Jelena Ralina iš Kazachstano. Paklausta apie įspūdžius Lietuvoje, ji kalbėjo apie V.Rusecką. Nors taip ir matai dailininką truktelėjant pečiais ir nueinantį senamiesčio gatvele drauge su visad šalia jo būnančia žmona Renata – mūza, įkvėpėja, vertintoja.

Ruceckiškai raudona linija

"Visi mes vaikštome ašmenimis, prarajos kraštu, gerdami ne kavą. Aš – ne išimtis. Po to vėl mokausi tapyti…" – tarstelėja V.Ruseckas, kai tuo metu esi hipnotizuojamas aštriai raudonos, ruseckiškos linijos – atviro paveikslų nervo.

"Tai tapymas krauju", – atsidūsti ir nueitum, tiesiog pabėgtum, bet ne – tau to nervo reikia, tu jau nebegali be jo, išsineši jį akyse, atmintyje ir pagaliau susirandi jį savyje. Tampa lyg ir lengviau, nes atsibudai.

Tiesa, V.Ruseckas neužsižaidžia skausmu ir ilgesiu, neužkrauna jo kaip naštos, todėl išlieka maksimaliai įtaigus, jo paveikslai kvėpuoja. Dailininkas nevengia ironijos (ji ypač sodri gana autoportretiškame "Drymz"), paveiksluose įkūnija ir netikėtai patirtą nuostabą – kasdienę, paprastą, sklindančią, tarkim, iš dėžėje subertų obuolių, seno rankinuko, nuolankiai žvelgiančio šuns.

Iš Kauno į kaimą Mažojoje Lietuvoje dailininkas išvažiavo prieš porą savaičių. Mėginant šio to paklausti parašius laiškelį, atskrieja toks ruseckiškai paprastas atsakymas, kurio nesinori išplėtoti: "Gyvendami kaime, pratinamės prie naujai susiklosčiusių, besiklostančių aplinkybių. Ir dirbtuvė čia šiek tiek didesnė. Ir oras, ir šuo... Tai tiek. Nepratęs… Pasuk, jei kas – virgis."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių