Studijų skonį svetur pažinusios muzikantės: svarbiausia – iššūkiai

Muzikantams klajoti būtina. Taip buvo visada – taip yra ir šiandien, kai kasmet dešimtys talentingų jaunų muzikų iš Lietuvos ištirpsta užsienio aukštųjų meno mokyklų studentų minioje. Ne, neištirpsta – mokosi, semiasi patirties ir grįžta į gimtinę. Bent jau tam, kad koncertuotų gimtajame mieste ir lenktųsi savo mokytojams.

Tokios yra ir dvi jaunos muzikos atlikėjos: altininkė Ieva Sruogytė (I.S.) ir pianistė Julija Sadaunykaitė (J.S.), pažinusios studijų užsienyje skonį. Po kamerinio muzikos vakaro Kauno filharmonijoje – atviras pokalbis su merginomis apie studijas užsienyje, jauno muzikanto kelią ir iššūkius.

– Esate jaunos ir žavios atlikėjos. Ar galėtumėte trumpai kiekviena papasakoti apie savo muzikinį kelią?

I.S.: Į J.Naujalio muzikos gimnaziją mane atvedė mama. Ji norėjo, kad aš gročiau, nes pati buvo baigusi muzikos mokyklą. Iš pradžių mokytis buvo nelengva, pamenu, nesuprasdavau solfedžio teorijos, o ir smuiko laikymas mažiems vaikams yra labai komplikuotas, nes reikia ramiai išstovėti nenatūralioje padėtyje ir dar atlikti veiksmus garsui išgauti. Tuo metu man patiko turbūt tik visokių dainelių dainavimas chore, kuris buvo privalomas.

J.S.: Mano mama muzikantė, todėl tarsi ir natūralu, kad mane taip pat vedė į muzikos mokyklą. Mokiausi J.Naujalio muzikos gimnazijoje, kurioje man labai patiko ir dėka nuostabios specialybės mokytojos ekspertės Birutės Kumpikienės toliau sėkmingai tęsiau studijas. Džiugu, kad Kaune yra tokia puiki mokykla!

– Abi ragavote mokslų ir svetur. Ar galėtumėte palyginti studijas čia ir užsienyje?

I.S.: Esu įsitikinusi, kad menininkui studijų užsienyje patirtis yra labai naudinga. Juk nuo seno muzikantai klajodavo, kad dalytųsi savo menu, patirtimi, reikėjo vis naujos publikos. Taip ir šiandien išvykstame, kad išmoktume kažką naujo, pasisemtume kitokios patirties. Iš savo patyrimo galiu pasakyti, kad pagrindiniai mokymosi akcentai čia ir svetur dažniausiai sutapo. Tai yra gražaus garso siekis, grojimo kartu menas, skirtingų epochų stilių atlikimo paieškos... Daugiau skiriasi mokymosi metodikos. Užsienyje, konkrečiai Prancūzijoje, tobulėjimo siekiama per pozityvumą, pabrėžiant, kas gerai išeina ir kaip tai dar patobulinti. Galbūt Lietuvoje mes labiau koncentruojamės į kas neišeina, kur esame netobuli. Viena įdomiausių disciplinų, kurią turiu mokydamasi Paryžiuje, – muzikanto darbas su kūnu ir emocijomis prieš pasirodymą ir per jį. Kaip atsipalaiduoti, kaip reguliuoti kvėpavima, stovėseną ar sėdėseną ir pan.

J.S.: Žinoma, skirtumų yra. Vienas jų, pavyzdžiui, gerokai daugiau galimybių studentams koncertuoti. O koncertai nulemia didesnę sceninę patirtį, tai atlikėjams yra nepaprastai svarbu. Aišku, taip pat daugiau įvairių pasirenkamųjų disciplinų. Galima mokytis, tarkime, fortepijono derinimo arba partitūrų skaitymo. Disciplinų, susijusių su savęs pateikimu scenoje ir reklama viešojoje erdvėje, taip pat yra.

– Kodėl pasirinkote studijas svetur?

I.S.: Mane labai domina kuo daugiau išmokti apie pasirinktą meno sritį, muziką, norėjau pamatyti daugiau muzikantų, žinomų pasaulyje, iš jų mokytis.

J.S.: Lietuvoje mes turime gražų ir gana siaurą muzikinį kontekstą. O aš manau, kad muzikantui, menininkui yra nepaprastai svarbu apsidairyti plačiau.

– Kokių savybių šiandien turi turėti jaunas atlikėjas, norėdamas įsitvirtinti profesionalioje muzikinėje padangėje? Ar kuklumas atlikėjui pasitarnauja, o gal reikia mokėti save drąsiai pateikti?

I.S.: Manau, kad pirmiausia atlikėjas turi būti didelis savo srities profesionalas. Jis turi gebėti įtikinti publiką tuo, ką jis daro ir kaip daro. Tam reikia turėti didelį pasitikėjimą savimi. Geri bendravimo įgūdžiai irgi labai svarbūs, kad būtum pastebėtas, be to, pasirodymas – tai ir yra bendravimas su publika. Kuklumas puošia žmogų, tačiau atlikėjas turi žinoti savo vertę, stipriąsias puses.

J.S.: Visų pirma, atlikėjas turi būti talentingas, įdomus ir profesionalus. Ir jei šias savybes žmogus turėtų, matyt, nereikėtų tiek daug savireklamos, nes tai, ką jis daro, būtų gerokai iškalbingiau.

– Ar reikia Lietuvoje tiek daug muzikos mokyklų ir ar tapti muziku čia nėra per paprasta?

I.S.: Nuostabu, kad Lietuvoje yra daug muzikos mokyklų. Manau, visi vaikai ir net dauguma suaugusiųjų turėtų pereiti bent minimalų muzikinį paruošimą. Muzika juk yra sielos kalba, muzikuodami mes daromės jautresni aplinkai, jaučiame daugiau! Muziku profesionalu tapti tikrai nėra per paprasta, sakyčiau, net sudėtinga.

J.S.: Manau, kad muzikinis lavinimas yra labai svarbus kiekvienam žmogui. Ir puiku, kad yra muzikos mokyklų, kurios ruošia nebūtinai muzikos profesionalus, o tiesiog žmones, kurie myli ir supranta muziką. Tokius žmones, kurie taps kultūringąja visuomene arba jos dalimi.

– Esate jaunos atlikėjos ant scenos, tačiau ar pastebite bendraamžius, sėdinčius parteryje? Kas yra klasikinės muzikos klausytojas čia ir užsienyje?

I.S.: Bendraamžių koncertuose tikrai pastebime, tačiau jų mažuma. Klasikinės muzikos klausytojas pas mus yra vidutinio amžiaus išsilavinęs žmogus, kuriam patinka lankytis kultūringuose, ramiuose renginiuose, tokiuose kaip klasikinės muzikos koncertai. Užsienyje, žinoma, taip pat, tačiau pastebėjau gerokai daugiau vyresnės kartos žmonių tarp klausytojų. Prancūzijoje didžiąją dalį klausytojų irgi sudaro muzikantai-mėgėjai.

J.S.: Taip, labai malonu matyti jaunus žmones, ateinančius į koncertus. Aišku, malonu matyti visus žmones koncertuose. Mane šiek tiek stebina, kad Lietuvoje koncertuose lankosi mažai bendraamžių studentų, kolegų. Tarkime, Mozarteumo universitete studentai sudaro didžiausią klausytojų dalį.

– Jūsų repertuare šiandien – sudėtingi kūriniai. Kuo patinka iššūkiai ir kas padeda tobulėti?

I.S.: Iššūkiai yra geriausia tobulėjimo forma. Einame į priekį tik būdami sudėtingose, nepatogiose, energijos ir jėgų reikalaujančiose situacijose.

J.S.: Iššūkiai tuo ir patinka, kad įveikęs juos išmoksti labai daug. O mokytis ir tobulėti yra mano tikslas.

– Kaip vertinate konkurenciją savo srityje?

I.S.: Sveika konkurencija visada skatina tobulėti ir ji yra jaučiama. Visada reikia gerbti kolegas ir jų darbą, mokytis iš tų, kurie įkvepia.

J.S.: Konkurencija yra puiku! Ji skatina tobulėti. Klausydamas kitų, geresnių, gali tiek daug išmokti!

– Kokių kompozitorių kūryba mėgaujatės?

I.S.: Mano mėgstamiausias kompozitorius yra Johannas Sebastianas Bachas.

J.S.: O, jų tiek daug! Robertas Schumannas, Ludvigas van Beethovenas, J.S.Bachas, Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas, Hugo Wolfas... Galėčiau vardyti be galo.