Spektaklis „Fugit“ – tikroviška karo repeticija

„Kamchátka“ – gatvės teatro spektaklius kurianti menininkų grupė. Savo veiklą skirtingų tautybių ir disciplinų atstovai,  vadovaujami meno vadovo Adriano Schvarzsteino, pradėjo 2006-aisiais Barselonos gatvėse. Po metų grupė pristatė pirmąjį savo pasirodymą migracijos tema „Kamchátka“, kuris sulaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo: rodytas 31-oje šalyje daugiau nei 450 kartų, o tarptautiniame „MiramirO“ gatvės meno festivalyje Gente laimėjo didįjį žiuri prizą už geriausią pasirodymą. Jį buvo galima išvysti ir Kaune, prieš trejus metus vykusiame festivalyje „ConTempo“.

Naujasis grupės kūrinys „Fugit“ migracijos ir karo temomis – dar labiau įtraukiantis, neleidžiantis likti pasyviu stebėtoju. Prasidėjęs viename iš Laisvės alėjos kiemų, pasirodymas toliau vyko garažuose, senuose daugiabučiuose, laiptinėse, rūsiuose.

Būti pakviestam į spektaklį žvilgsniu. Būtent tokia pasirodymo pradžia – kiekvienam žiūrovui į viršutinį drabužį įsegamas skalbinių segtukas, prieš tai aktoriams žvilgsniu paklausus: „Ar esi pasiruošęs?“ Palinksiu, esu pažymima segtuku ir pro vartus patenku į „gyvenvietę“ (Nacionalinio Kauno dramos teatro kiemą Kęstučio gatvėje). Kiemo viduryje deginamas laužas, kažkas džiausto skalbinius, o aplink – lagaminai, tai dedami vienas ant kito, tai atsiduriantys aktorių rankose. Erdvė, kuri nėra scenos dėžutė, nuo pat pradžių žadina susidomėjimą, nežinios jausmą, o regimi daiktai ir apranga kelia asociacijų su Antruoju pasauliniu karu.

M. Plepio nuotr.

Veiksmas prasideda vienam iš aktorių gaisrininkų kopėčiomis nusileidus nuo stogo – jis įspėja, kad reikia bėgti. Pirmasis emigracijos potyris – esi atskiriamas nuo savo artimųjų ar draugų, su kuriais kartu atėjai į spektaklį. Visi suskirstomi į atskiras grupes ir nežinia kur išvedami, iš visų atimami asmens dokumentai ir mobilieji telefonai. Nuo šio momento nebelieka žiūrovo ir aktoriaus, o tik vienos patirties dalyviai, kurių vienintelis tikslas – išgyventi, slapstantis nuo įsivaizduojamo priešo.

Nebelieka žiūrovo ir aktoriaus, o tik vienos patirties dalyviai, kurių vienintelis tikslas – išgyventi slapstantis nuo įsivaizduojamo priešo.

Kelionė prasideda su sąlyga, kad išsineši iš jos tiek, kiek būsi nusiteikęs įsitraukti. Atsiskyrimas, likimas be dokumentų ir susisiekimo priemonių, nuolatinis bėgimas ir slėpimasis kuria ryšį tarp visiškai svetimų žmonių. Nepažįstamieji tampa tos pačios istorijos dalyviais. Jie – vieninteliai, kuriais gali pasitikėti.

Mano grupėje nuoširdžiai nerimaujantis nuo mamos atskirtas ir su tėčiu likęs maždaug dvimetis berniukas pasirodymui suteikia dar daugiau tikroviškumo, nuolat norisi jį guosti, kad greitai išvys mamą. Dar niekada spektaklyje nejutau tokio stipraus bendrystės su aktoriais ir žiūrovais jausmo – jis mane ir stebino, ir džiugino.

Žiūrovams išdalijami degtukai ir mažas duonos gabalėlis tampa patirtį papildančiais elementais – kaip ir nuoširdus aktorių įsijautimas į mūsų (bėglių) pagalbininkų vaidmenį.

Galiausiai susodinti į senovinį autobusą ir paslėpti po baltomis paklodėmis atriedame į susitikimo su savo artimaisiais vietą. Suprantu, kad kelionė dar nesibaigia, nes prieš mane stovi aktorius, rankoje laikantis juodą akių raištį, laukiantis, kol nusiimsiu akinius. Užrištomis akimis stovime vienoje ilgoje eilėje, žmogus už žmogaus, įsikabiname į priešais stovinčiojo pečius, nelabai suvokdami, kas vyksta aplink, tačiau jau nebesislapstydami, labai lėtai, žengiame netvirtus žingsnius.

Kelio pabaigoje, vis dar nieko nematant, netikėtai mane švelniai apglėbia aktorė. Tuo momentu mąstau apie visus bėgančius, besislapstančius ir suprantu, kad tokia ir yra spektaklio esmė: bent maža dalele pasijusti bėgle, kad būčiau jautresnė karo sunkumų iš tiesų patiriantiems.

M. Plepio nuotr.

Galiausiai aktorė mane vis dar užrištomis akimis palydi, paguldo ant žemės. Fone groja rami muzika. Laukiu. Mąstau. Atsikeliu. Nusiimu nuo akių raištį. Išvystu atsidūrusi buvusiame kino teatre „Laisvė“.

„Tokiais laikais pabėgimas yra vienintelis būdas išlikti gyvam ir toliau svajoti“, – spektaklio anotacijoje cituojamas garsusis neurobiologas, filosofas Henri Laboritas. Pasirodymas įvyko ypač tinkamu laiku, kai nuo vasario pabaigos nuolat stebime karo Ukrainoje įvykius, išgyvename daug pojūčių, kuriuos sukelia ši situacija, pamažu tampame kiek apatiški. Emigranto likimo simuliacija priverčia naujai pažvelgti į šiandienos kontekstą. Ir jei spektaklio pradžioje žmonių veiduose dominavo šypsenos, juokas, spektakliui įpusėjus juoktis iš to, kad čia tik vaidinimas, nebesinori.

Stipriai įsijausti padėjo stimuliuojami visi penki žmogiškieji pojūčiai – skonis, lytėjimas, kvapas, klausa, regėjimas, taip pat erdvės suvokimas kitais pojūčiais, kai esi užrištomis akimis. Tai leido tremtį ir tai, kas nutiktų prasidėjus karui, patirti itin tikroviškai. Regis, kūrėjams puikiai pavyko pasiekti tikslą – žiūrovą sukrėsti realybe.