Šiuolaikinio šokio ir violončelės dermė atvėrė naują meno nišą

  • Teksto dydis:

Prieš kelerius metus užsimezgusi kūrybinė partnerystė tarp šokio ir muzikos profesionalų Klaipėdoje įkvėpė daugybę ribas tarp skirtingų meno sričių trinančių spektaklių. Kiekviename jų – vis naujas, nesikartojantis pasaulis, nauja jo kalba ir taisyklės.

Pastarieji spektakliai buvo statomi su viešinčiomis labai skirtingo braižo šiuolaikinio šokio žvaigždėmis. Su Nyderlanduose gyvenančiu japonu choreografu ir šokėju Kenzo Kusuda buvo statytas spektaklis "Oneiro", su danų choreografu Palle Granhøjus – "Boléro – Extended". Pilnas sales per premjeras surinkę spektakliai vasarį pirmą kartą bus pristatyti Kauno žiūrovams.

Iš pradžių buvo edukacija

Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, violončelininkas, VšĮ "Violončelių muzika" direktorius Mindaugas Bačkus visada dega naujomis idėjomis. Jam yra tekę dalyvauti labai įvairiuose projektuose, susijusiuose su šiuolaikiniu menu, bet pažintis su Šeiko šokio teatru tapo lemtingu posūkiu.

Violončelininkas į šokėjus kreipėsi ieškodamas įdomios formos vaikams skirtai edukacijai, bet pradėjęs bendrauti su teatro vadove choreografe ir šokėja Agnija Šeiko suprato, kad juos sieja daug bendrų dalykų. Kalbėdamas apie partnerystę su šiuolaikinio šokio profesionalais M.Bačkus tikino, kad darbas kartu praturtina abi puses, "mes papildome vieni kitus – labai įdomu, kai šokėjo kūno judesiuose matai muziką ir jauti choreografiją muzikoje. Supranti, kad kiekvienas garsas veikia žmogų, per jo intelektą, emocijas. Muzikantai, stebėdami šokėjus, taip pat groja kitaip. Man labai įdomi ši sinergija."

Šeiko šokio teatro vadovė A.Šeiko papildė muzikantą sakydama, kad violončelės scenoje suteikia spektakliui gyvumo, "gyva muzika spektaklyje, šokėjų judesiuose atveria papildomą matmenį. Muzika tokiu atveju nėra fonas ar atmosferos kūrimo priemonė. Ji tampa aktyviu spektaklio elementu". Anot choreografės, svarbiausia, kad spektaklis turėtų stiprią idėją, dramaturginę liniją, muzika ir šokis turi jungtis prasmingai.

Violončelininkas svarstė, kad nors meno pasaulis pilnas individualistų, trinant ribas tarp meno rūšių, vienijantis galima pasiekti įdomių rezultatų, "susiburia komanda, dirbanti nauja kryptimi, naujoje nišoje. Svarbus ir socialinis procesas – būdami kartu galime suburti didesnę klausytojų ir žiūrovų auditoriją, stipriau paveikti miesto kultūrinį lauką".

Iššūkis – susikalbėti

Anot M.Bačkaus, ne kiekvienam muzikantui, kaip ir turbūt ne kiekvienam šokėjui tinka skirtingas meno rūšis jungianti kūryba. "Jei žmogus konservatyvus ir nori ramiai gyventi darydamas tai, ką moka geriausiai, jam gali nesinorėti dalyvauti tokiuose eksperimentuose.

Jei nemoka improvizuoti scenoje – muzikantas panikuos. Tas pats ir su šokėjais, galbūt jis ar ji gali improvizuoti, bet nemoka judėti pagal griežtą schemą. Labai daug kas priklauso nuo asmeninių ir profesinių savybių." Muzikantas taip pat pabrėžė, kad improvizacija scenoje nereiškia grojimo bet kaip, "spektaklyje gali būti daug improvizacijos, bet tik su sąlyga, kad atlikėjams patinka toks raiškos būdas ir jie yra pasiruošę tai daryti profesionaliai, nesugriaudami kūrinio, jausdami jo pradžią ir pabaigą, komunikuodami. Jei ant scenos – tarpusavyje nekomunikuojantys žmonės ir visai laisva raiškos forma – rezultatas bus nesėkme".

Meno sričių suliejimas, ribų trynimas atveria naują erdvę, tarpinę zoną, kurioje nėra laiko patikrintų taisyklių. Pasak A.Šeiko, svarbu, kad susitikę toje zonoje nejaustų nerimo, "svarbu jaustis laisvai. Šokėjai natūraliai yra laisvesni, visa jų esybė linkusi eksperimentuoti. Klasikinės muzikos atlikėjai labiau jaučia ribas, jiems ne visada lengva jas peržengti. Šiuo atveju M.Bačkus yra dovana – jis atviras, nebijo būti toje keistoje tarpinėje zonoje. Tai retas atvejis. Nežinau, kiek Lietuvoje muzikantų, kurie taip atvirai nertų į tokius eksperimentus. Tai kainuoja daug energijos, reikalauja daug savikritikos, bet kartu tai ir didžiulis augimas link kažko naujo."

Filosofija ir griežtumas

Šeiko šokio teatras ir M.Bačkus su jo globojamais violončelininkais bendradarbiaudami jau sukūrė keturis spektaklius, "Metų laikai", "Mano Piteris Penas" (pastarasis pelnė net du Auksinius scenos kryžius už choreografiją ir muziką), "Oneiro" ir "Boléro – Extended". Pastarieji du buvo kuriami kartu su žymiais šiuolaikinio šokio kūrėjais iš užsienio.

Pasak M.Bačkaus, sprendimas kviesti choreografus iš svetur susijęs su noru nesustoti viename jau rastame kelyje, nuolat ieškoti naujų šokio ir muzikos dermės galimybių, naujų žvilgsnio perspektyvų.

Apie ribinės būsenos magiją pasakojantis "Oneiro" spektaklis, įkvėptas Davido Lango kūrinio, "World to come" (liet. "Ateisiantis pasaulis"), kurį jis parašė po Rugsėjo 11-osios tragedijos, augo bendradarbiaujant su Nyderlanduose gyvenančiu japonu choreografu ir šokėju K.Kusuda. Savita gyvenimo filosofija išsiskiriantis menininkas ją pritaikė ir savo spektaklyje. "Bendraujant su K.Kusuda labiausiai įstrigo jo vidinė pusiausvyra. Būdamas šalia jo jausdavausi labai nurimęs, niekada nesistengiu konkuruoti kūryboje, bet su juo ramybė buvo labai ryški. Jis taip pat nesuplanuoto, nuolatinio kūrybinio vystymo šalininkas – dirbant su juo nuolat vykdavo ieškojimas, nebuvo griežtos ir baigtinės formos. Tokie menininkai laikomi solistais – gali daryti bet kada ir bet ką", – pasakojo M.Bačkus. Jam antrinusi A.Šeiko pabrėžė, kad japonas choreografas scenoje kuria tokį vyksmą, kuris tiek žiūrintiems, tiek prisidėjusiems prie jo vystymo leidžia kitaip pažiūrėti į įprastais laikomus dalykus, "K.Kusuda moka įsižiūrėti ir žavėtis net labai įprastais dalykais. "Oneiro" spektaklyje jis nuostabiai, nuoširdžiai ir pagarbiai prieina prie instrumento kaip naujo, nepažinto objekto. Labai įdomu žiūrėti, kaip jis violončelę atranda kaip kūną, atskirą atlikėją scenoje. Tai buvo atradimas ir man, ir Mindaugui".

Legendinis danų choreografas P.Granhøjus kūrė "Boléro – Extended" choreografiją. Šis choreografas savo kūryboje dažnai derina šiuolaikinį šokį ir klasikinę muziką. Idėja violončelėmis atlikti "Boléro" – vieną žymiausių prancūzų kompozitoriaus Maurice'o Ravelio kūrinių orkestrui kilo M.Bačkui. Kurdamas choreografiją P.Granhøjus pasitelkė autorinę obstrukcijos techniką, ribojančią šokėjų judesius ir lemiančią specifinį pasikartojančios ritmikos judėjimą, grįstą "Boléro" muzika. Spektaklio metu muzika yra savitai dekonstruojama, atliekama vienos ar aštuonių violončelių. Įdomu, kad spektaklis tapo pirmuoju pasaulyje vienos valandos trukmės "Boléro". Pasak M.Bačkaus, darbas su danų choreografu buvo nauja patirtis, "dirbant su juo buvo mažiau neapibrėžtumo. P.Granhøjus turi savo techniką, schemas ir labai aiškiai jas taiko. Teliko juo sekti".


Kas? spektaklis "Oneiro".

Kada? vasario 15 d. 18 val.

Kur? Kauno kameriniame teatre.


Kas? spektaklis "Boléro – Extended".

Kur? vasario 23 d. 18 val.

Kada? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių