Iš Šilainių – didžiųjų pasaulio scenų link

Pirmuosius žingsnius muzikos aukštumų link žengęs Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje, šiandien – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pagrindinis tenoras į gimtąjį miestą atvyksta su dėkingumo savo pirmiesiems mokytojams pilna širdimi. Net ir pastebėtas garsiųjų kolegų iš užsienio, jis geru žodžiu mini savo pirmąją vokalo mokytoją Raimondą Navickienę, kurios dėka ir pasirinko operos solisto profesiją.

Populiarios grupės "el Fuego" narys pastaruoju metu aktyviai koncertuoja kaip klasikinis operos dainininkas, savo žinias ir meistriškumą tobulina Austrijoje. Teatre T.Pavilionis atlieka nuostabias tenoro – įsimylėjusio vyro – partijas žymiosiose italų operose – Alfredo G.Verdi operoje "Traviata", Rudolfo G.Puccini "Bohemoje", grafo Almavivos G.Rossini operoje "Sevilijos kirpėjas" ir kitus įsimintinus vaidmenis.

– Šiandien gyvenate Vilniuje, tačiau esate iš Kauno, Šilainių. Kokius žmones norėtumėte pamatyti savo koncerte? Gal stereotipiškai – tiksliųjų mokslų mokytojus, kurie spaudė mokytis nemėgstamų dalykų? Kokia apskritai buvo jūsų vaikystė, pirmieji žingsniai muzikoje?

– Taip, aš užaugau Šilainiuose, čia praleidau vaikystę ir paauglystę, todėl mano prisiminimai apie Kauną visada išliks tik šilti. Kaune gyvena ir mano tėvai, su žmona, dažnai užsukame aplankyti jų. Į muzikos mokyklą mane nuvedė tėvai, kai buvau aštuonerių metų ir pastebėjo, kad turiu muzikinių gabumų, ir apskritai juk buvo keista, jog vienas darželinukas per muzikos užsiėmimus dainuoja garsiau už visus kitus vaikus. Taigi baigiau Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, o tada sutikau savo pirmąją vokalo mokytoją Raimondą Navickienę, kurios dėka ir pasirinkau operos solisto profesiją. Nuo to viskas prasidėjo. Koncerte žinoma, norėčiau matyti tuos veidus, kurių pasiilgau ir nemačiau jau seniai: mokytojus, draugus, pažįstamus, taip pat tuos, kurių nepažįstu, su kuriais dar susipažinsime po koncerto.

– Ką patartumėte patiriančiajam paauglystės lūžį, kai norisi gyventi lengviau, be kasdienio muzikavimo? O gal jūs reta išimtis: spėjote ir kamuolį lauke pagainioti, ir pagroti, padainuoti?

– Vaikystėje buvau ramus vaikas ir didžiausią savo laisvalaikio dalį atiduodavau muzikai, o paauglystėje šiek tiek pasikeičiau –  sugebėjau suderinti ir muziką ir, kaip jūs sakote, kamuolį spėdavau pamėtyti. Žinoma, paauglystėje norėjau mesti muziką, bet kai sutikau R.Navickienę, kurios dėka supratau, kad galiu tapti operos solistu, savo nuomonę pakeičiau.

– Kada apsisprendėte, kad muzika – tai pašaukimas?

– Esu jau sakęs kažkuriam interviu, bet pasikartosiu. Buvau tada šešiolikos metų, buvau bebaigiąs 10 klasę, ir tada per vieną iš mokyklos koncertų viena mergina manęs paklausė: Tomai, tu juk būsi operos solistas? Aš tada kokias penkias minutes pagalvojau ir atsakiau: taip, tikrai taip! Ir nuo to laiko niekada neabejojau savo pašaukimu.

– Viena stipriausių jūsų talento dedamųjų vadinamas gebėjimas išdainuoti aukštas natas, aktoriniai sugebėjimai. Kiek tai duotybė, kiek sunkaus darbo rezultatas?

– Sugebėjimas išdainuoti itin aukštas natas kartais būna gamtos duotybė, bet mano atveju – begalinio darbo rezultatas. Ne paslaptis, kad net ir mokydamasis akademijoje net kelerius metus dainavau kitu balsu – baritonu. Visiems atrodė, kad mano balsas žemesnis, bet dėstytojo prof. Vytauto Juozapaičio dėka tapau tenoru. Ir net tapęs tenoru dar kelerius metus turėjau dirbti, kad išlavinčiau aukštąsias natas, – aukštos natos, ypač jų dainavimas piano, parodo, kad dainininkas yra tikras profesionalas ir jo dainavimo technika – gera.

Sugebėjimas išdainuoti itin aukštas natas kartais būna gamtos duotybė, bet mano atveju – begalinio darbo rezultatas.

– Tobulinate meistriškumą – dėl debiutinio vaidmens "Meilės eliksyre" vykote į Estiją, pas tuomet ten dirbusį italų pedagogą. Lavinti balsą vykstate į Austriją. Papasakokite plačiau apie šią patirtį. Kaip ir kodėl renkatės konkrečius mokytojus? Skaitytojams tikrai bus įdomu sužinoti, kad, atsisveikinus su studijomis, operos solistų mokslai nesibaigia ir kad į juos reikia investuoti ne tik savo laiką.

– Dainininkas privalo visą gyvenimą mokytis ir tobulintis, nes čia, kaip ir visur kitur, tobulumui nėra jokių ribų. Taip, aš nuolat konsultuojuosi su įvairiais žymiais Lietuvos ir užsienio pedagogais. Yra toks dainininkų posakis: baigei mokslus –   metas pradėti mokytis dainuoti. Aišku, nereikia suprasti to rimtai, bet tiesos tikrai yra daug.

– Koncerte "Įsimylėjęs kareivis" Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus koncertų salėje skambės aistringos italų klasikinės dainos ir neapolietiški romansai. Kuris atlikimo stilius, muzikos kryptis jums labiausiai imponuoja?

– Iš šių italų neapolietiškų dainų, jų ištakų ir atsirado operinis dainavimas, žinoma, per daug metų, per ilgą laiką išsivystė, daug mokyklų jį suformavo tokį, kokį girdime šiandien, todėl šitos dainos artimos kiekvienam operos solistui, ypač tenorams. Tad aš nenutolstu nuo muzikinio stiliaus ir stengiuosi atlikti kuo originaliau.

– Kas apskritai sunkiau: dainuoti operoje ar kameriniame koncerte?

– Tai du skirtingo tipo pasirodymai. Operoje yra sudėtingiau,  daug daugiau užduočių: turi kurti vaidmenį, palaikyti kontaktą su dirigentu, mokėti visą muziką ir žodžius, jausti partnerius.

Koncerte paprasčiau, bet yra kitų niuansų: esi labiau matomas ir stebimas, nes esi vienas, todėl didesnė atsakomybė. Aš labiau jaudinuosi prieš koncertus nei prieš operas.

– Jūsų pavardė švystelėjo 2013 m. Auksinių scenos kryžių nominantų sąraše. 2015 m. buvote įvertintas "Operos vilties" apdovanojimu. O kokias viltis, susietas su opera, puoselėjate jūs? Šalia kokio vaidmens teatro programėlėje norėtumėte išvysti savo pavardę?

– Jau dabar jaučiu, kad esu subrendęs pradėti daryti karjerą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, todėl turiu vilčių ir svajonių dainuoti žymiausiuose pasaulio teatruose. Jau dabar turiu sukūręs nemažai vaidmenų, iš kurių kiekvieno pasisemiu daug patirties ir gaunu meninę satisfakciją. O kai po daugybės įdėto darbo žiūrovai net atsistoję ploja – tai mane ir varo į priekį.

– Pastarąjį apdovanojimą pelnėte už Korneto vaidmenį O.Narbutaitės operoje "Kornetas". Šiandien šios operos LNOBT repertuare neišvysime. Ar sunku atsisveikinti su vaidmeniu? Kuri netektis šia prasme buvo sunkiausia?

– Aš manau, kad ši opera sugrįš į mūsų teatro repertuarą ir man dar tikrai teks padainuoti šį vaidmenį.

Itališkos romantikos pliūpsnis

T. Pavilionis erdve ir žiūrovų dėmesiu dalysis su Martyno Staškaus diriguojamu orkestru. Maestro randa savą, dirigento, kalbą su kiekvienu atlikėju ir kiekvienu orkestru. "Man svarbu, kad atlikėjas nesirūpintų tuo, kas jam groja ir akompanuoja, kad mes nebūtume kliūtis. Dirigento užduotis yra taip sutelkti muzikantus, taip juos sujungti, kad ryškiausias būtų solistas. Svarbu perteikti klausytojui muziką taip, kad jis suprastų, pagautų muzikos ir solisto emocijas", – sako M.Staškus.

Koncerte "Įsimylėjęs kareivis" skambės aistringos italų klasikinės dainos ir neapolietiški romansai. Koncertas, pavadintas pagal dainą tokiu pačiu pavadinimu, yra apie Pirmojo pasaulinio karo kareivį, kuris kariaudamas prisimena savo mylimąją. Nors apdainuojamas kareivio liūdesys, daina yra pakili ir optimistinė, tai tikras himnas gyvenimui, meilei ir džiaugsmui. Ne veltui tai vieno Neapolio futbolo klubo himnas.

Koncerte taip pat skambės kitos romantinės italų klasikinės dainos, gerai pažįstamos Lietuvos ir pasaulio klasikinės muzikos gerbėjams – "O sole mio" ("O saule mano"), "Santa Lucia" ("Santa Liučija"), "Un amore cosi grande" ("Meilė tokia didelė"), "Mattinata" ("Rytas") ir kitos. Kelias programos dainas T.Pavilionis atliks italų ir lietuvių kalbomis.

Kas? Koncertas "Įsimylėjęs kareivis".

Kur? Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje.

Kada? Birželio 3 d.