S. Venslovaitės ir V. Kopjovos širdžių muzika: lietuvių kompozitorių sonatos

Tačiau kone viso šimtmečio nuostabios lietuviškos kamerinės muzikos vis dar lieka dulkėti stalčiuose arba yra atrandama labai pamažu. Todėl išgirdus apie dviejų dabar jau svetur (Vokietijoje ir Austrijoje) savo gyvenimus kuriančių lietuvių atlikėjų Simonos Venslovaitės ir iš Kauno kilusios Veronikos Kopjovos ketinimus įrašyti lietuvių kompozitorių sonatas smuikui ir fortepijonui, apėmė didelis džiaugsmas.

Dar džiugiau, kad išleisti jųdviejų lietuviškos muzikos kompaktinę plokštelę apsiėmė prestižinė pasaulinio garso įrašų kompanija „Naxos“. Šiuo vardu savo biografijoje didžiuojasi ne vienas pasaulinio garso atlikėjas, tad tai, kad platų „Naxos“ repertuarą papildė kamerinė lietuvių muzika, – neabejotinai reikšmingas įvykis Lietuvos kultūros istorijoje.

S. Venslovaitė ir V. Kopjova, baigusios kompaktinės plokštelės „Lietuviška muzika smuikui ir fortepijonui“ įrašų darbus studijoje, grįžo į Lietuvą – Kaune ir Vilniuje pristatė savo parengtą programą.

Koncerte Kaune, kuris vyko gruodžio 2 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, skambėjo Kazimiero Viktoro Banaičio, Juliaus Juzeliūno, Justino Bašinsko ir Juozo Gruodžio sonatos smuikui ir fortepijonui. Koncertą vedė kompozitorė Zita Bružaitė, kurios trumpi pasakojimai apie kompozitorius, pasvarstymai apie jų gyvenimų ir kūrybos sąsajas, apie koncerto atlikėjų indėlį į lietuvių muzikinę kultūrą dar plačiau atvėrė gerokai primirštą lietuvių muzikos istorijos lentyną.

S. Venslovaitės, V. Kopjovos asmeninio archyvo nuotr.

Pasakyti apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos muzikavimą net nelabai ir yra ką – dvi nuostabios muzikantės, scenoje susitikusios ne pirmą kartą, pulsavo vienu ritmu. Žavėjo ne tik nuostabus garsas (beje, S. Venslovaitė grojo istoriniu XVIII a. Giovanni Battista Gabrielli pagamintu smuiku), bet ir itin vientisa muzikinė energija ir sinergija.

Intelektualus jųdviejų instrumentinės muzikos suvokimas ir pajautimas suteikė neretai gana romantizuotai interpretuojamai lietuvių muzikai aukštą lygmenį ir leido skambėjusius opusus traktuoti kaip lygiavertę XX a. Vakarų Europos kanono instrumentinės muzikos repertuaro dalį. Šis koncertas privertė išties rimtai pamąstyti apie tai, kad XX a. lietuvių kamerinė muzika pasaulio koncertų salėse gali įsikomponuoti į repertuarą lygiomis teisėmis, o ne kaip užmiršta, sovietinės uždangos prigesinta egzotika, kaip mes lyg ir linkę ją reprezentuoti.

XX a. lietuvių kamerinė muzika pasaulio koncertų salėse gali įsikomponuoti į repertuarą lygiomis teisėmis, o ne kaip užmiršta, sovietinės uždangos prigesinta egzotika.

Dviejų dalių koncertą pradėjo vieninteliu lietuvių impresionistu vadinamo K. V. Banaičio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll. 1935 m. laisvoje Lietuvoje sukurtoje sonatoje ryški prancūzų muzikos įtaka, tačiau skleidžiasi ir lietuvių liaudies muzikai būdingos intonacijos, dermių elementai. Trijų dalių K. V. Banaičio sonata nuskambėjo lyriškai, švelniai.

Po jos atlikta J. Juzeliūno Sonata smuikui ir fortepijonui atspindėjo jau kito istorinio laikmečio muzikinę pasaulėžiūrą, tačiau taip pat nenutolo nuo lietuviško folkloro. 1972-aisiais komponuotas kūrinys žymi J. Juzeliūno moderniojo kūrybos etapo pradžią. Politinio atšilimo laikotarpiu į Lietuvą iš Vakarų plūstelėjo nauji muzikiniai vėjai, paskatinę kompozitorių kitaip pažvelgti į lietuvių folklorą ir jo traktuotę profesionalioje muzikoje. Aštuntojo dešimtmečio muzikinį mąstymą atsispindi ir S. Venslovaitės bei V. Kopjovos atlikta J. Juzeliūno sonata.

Antrąją koncerto dalį pradėjo J. Bašinsko Sonata smuikui ir fortepijonui, sukurta 1977 m. Koncerto vedėja Z. Bružaitė koncerto metu prasitarė: sausį minėsime šio kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines. Šios sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimas – vienintelis kompozitoriaus paminėjimas sonatos žanro formatu. Įdomu, kad sonata turi nerašytinę dedikaciją Baliui Dvarionui – kompozitoriaus ranka natose įrašyta frazė „O žvaigždės krinta“ yra aliuzija į žymiąją B. Dvariono dainą „Žvaigždutė“. Išties, J. Dabašinskas – gana retai be specialių progų koncertų salėse skambantis kompozitorius, tad vienos dalies sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimą galima laikyti net svarbiu istoriniu įvykiu.

Koncertą užbaigė J. Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll – tarpukario Lietuvos muzikinio modernizmo pavyzdys. Šis kompozitorius buvo pirmasis Lietuvoje dėstęs kompoziciją, tad dažnai juokaujama, kad iš J. Gruodžio išaugo visas profesionaliosios lietuvių muzikos medis. Jo sonata šiame kontekste įgyja ir simbolinę prasmę. J. Gruodis taip pat yra pirmasis lietuvių kompozitorius modernistas, nors ir nuosaikiai, bet gana laisvai nusigręžęs nuo romantinės muzikos idealų ir išbandęs lietuviškam muzikiniam kontekstui tuomet dar nepažįstamą muzikinę estetiką. Nors J. Gruodžio muzikiniai eksperimentai nenutolo nuo lietuviško muzikinio folkloro, kai kurie jo kūriniai atlikėjams kelia nemenkų iššūkių. Ne išimtis ir keturių dalių Sonata d-moll. S. Venslovaitė ir V. Kopjova prasitarė maniusios, kad šio kūrinio pagroti tiesiog neįmanoma, tačiau klausantis jų atlikimo atrodė priešingai – J. Gruodžio sonata nuskambėjo sklandžiai, apgalvotai, tarsi abi būtų jį grojusios visą gyvenimą.

S. Venslovaitės, V. Kopjovos asmeninio archyvo nuotr.

Verta paminėti, kad kompaktinės plokštelės repertuaras nuo skambėjusio koncerte šiek tiek skiriasi: vietoje J. Dabašinsko sonatos joje skamba Stasio Vainiūno Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 38. Tai byloja ne tik apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos meilę lietuvių muzikai ir norą ją skleisti visur, bet ir rimtas, ko gero, analogų iki šiol neturinčias intencijas atlikti kuo daugiau lietuviškos muzikos – o tiksliau, labai daug.

Pačios atlikėjos pusiau juokais užsiminė planuojančios įrašyti visas lietuvių kompozitorių sonatas smuikui ir fortepijonui. Koncertą vedusi Z. Bružaitė dar pridūrė, kad darbo joms užteksią bent artimiausiems 30 metų. Juokas juokais, bet meiliai šį savo projektą vadindamos „širdžių muzika“, atlikėjos jau atliko didelį, gražų ir istoriškai reikšmingą darbą. Tad belieka palinkėti sėkmės, laukti kitų autorių sonatų įrašų ir tikėtis, kad lietuviškos akademinės muzikos auditorija nuo nedidelės entuziastų grupelės prasiplės iki didelės.