Atminties kvapas

Kuo menininką įkvėpė laimės, šlovės, išdidumo simbolis – tulpė, kad jis dedikavo savo parodą šioms greitai galvas nulenkiančioms gėlėms?

Parodos plakate – trapūs, godžiai šviesą į save geriantys raudoni žiedai, vienodais žaliais koteliais ir susiraičiusiais, šešėlius slepiančiais lapais, surikiuoti kažkur miesto aikštėje ar parke. Žydras dangus viršum tulpių toks lygus ir ramus. Idiliškas miesto fragmentas. Tačiau monumentali raudona žiedų spalva plakate mirksi it pavojaus signalas.

Centrinė kompozicija, aiškūs spalvų santykiai, fono, esančio už pagrindinio objekto, niveliavimas – visa tai primena seniai vartytą nuotraukų albumą ir atrastas pablukusias, sulankstytais kampais, senelių, tėvų fotografijas, kuriose raustelėjęs rūkas, slenkantis iš vienos nuotraukos į kitą, kuria svajonę apie rožinį gyvenimą. Tačiau gyvenimas, kuris seneliams, tėvams buvo žadamas, o po jų atėjusiajai, jau paskutiniais XX a. dešimtmečiais gimusiai kartai, – nesuprantamas, tik numanomas, įsivaizduotinas.

"Raudonos tulpės, sovietinis pavasario ir atsinaujinimo simbolis (...), dovanojamas karo veteranams kaip būdas atsidėkoti už jų tarnybą", – teigiama parodos "Tulpės" anotacijoje. Taip A.Mikšys praeities simboliuose ieško ateities.

Vaizdinis naratyvas

Šio teksto autorei, gimusiai 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, sovietinė simbolika, atrandama daugelyje A.Mikšio fotografijų, pažįstama tik iš istorijos pamokų ir vyresniosios kartos pasakojimų.

Paroda "Tulpės" jaunesniajai kartai labiau suvokiama kaip vaizdinis naratyvas, nesužadinantis jokių atsiminimų, nesietinas su individualia patirtimi, o perpasakojantis kažkieno atmintį, kurią patirti, išgyventi – neįmanoma. Ekspozicijos suvokimas tampa pažintimi su simboliais ir sąsajų atmintyje ieškojimu, bet dėl didelio dabartinio informacinio srauto atsiminti kažką konkretaus tampa (per) sunku.

Perėjimas nuo vienos fotografijos prie kitos primena lengvą pasiskaitymą, kuriame estetinis įspūdis, neužimdamas vietos atmintyje, tampa svarbiausiu ir, pagalvojus apie "Tulpes", prieš akis išnyra lengvi balti debesys, kybantys žydro dangaus fone.

Už praeities užkliuvusi ateitis

Šie debesys, ko gero, yra atsvara tam, kas A.Mikšio fotografijose tvirtai stovi ant žemės: monumentai praeities herojams, fragmentiški sovietinės architektūros peizažai, iš toli regimi tankai (tarsi žaisliniai modeliai), apsiginklavę kariai ar tėvynės didvyriai, vaikai, daugybė vainikų ir gėlių, iš kurių gražiausios nepabijojo visiškai atsiverti, dar – lašeliai kraujo, nusėję baltomis plytelėmis dengtą grindinį, spalvoti akmenys, plazdančios vėliavos ir dūmai.

Žvelgiant metaforiškai, lengvi debesys, sklendžiantys dangumi, simbolizuoja (ne)pasiekiamą viltį, o objektai nuotraukose – kliuvinius tai vilčiai įkūnyti ateities perspektyvą, kaitą. Todėl A.Mikšio fotografijose praeitis ir yra tokia įtaigi.

Simboliai, daiktai, žmonės tarsi sustingdyti. Jų gyvenimai, rodos, nekinta jau ilgą laiką. Atsikartojimai, tęsiantys vienodą gyvenimų ritmą, leidžia būti toli nuo atsakomybės už savo būtį šiandien ir rytoj.

Tačiau menininko kūriniuose nejuntama neviltis, liūdesys ar skausmas. Fotografas ironiškai atskleidžia fiksuojamų vaizdų dvigubą ekspoziciją – praeities smelkimąsi į dabartį ir dabarties sąstingį. Tie patys purūs debesėliai, su mėlynu skliautu kontrastuojančios žvaigždutės ant vėliavos ar rožinis balionėlis (virš moters, apdovanojimais išdabinta palaidine) – mažos detalės, skatinančios bent akimis nusišypsoti.

Potyrį, kuris formuojasi vaikštant po ekspoziciją, galima įvardyti kaip pastangą įžvelgti A.Mikšio primenamą atsiminimą. Atsiminimą, kuris galbūt jau spėjo sudūlėti atmintyje ar tiesiog buvo menamas, netikras, tik detaliai įsivaizduotas.

A.Mikšio fotografijose užfiksuoti vaizdai nėra tolima praeitis, tai – šešerius metus trukusių kelionių į Baltarusiją rezultatas. Tačiau jaunesniosios kartos žiūrovui suvokti tą primenamą atsiminimą – tai lyg surinkti dėlionę, kurios galutinio paveikslo jis nėra matęs.