Ryškiausios Kauno baleto artistės – apie gyvenimo aistrą

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Metus prasminga palydėti mintimis apie baletą: juk 2015-aisiais  pažymėjome Lietuvos profesionalaus baleto 90-metį. Apie begalinę meilę ir atsidavimą šiam menui – pokalbis su ryškiausiomis Kauno baleto artistėmis.

Atvirame pokalbyje Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto solistės: Auksė Mikalajūnaitė, Justina Vitkutė-Bervingienė ir Sandra Drodvilaitė – prisiminė pirmuosius žingsnius baleto link ir dalijosi mintimis apie darbu virtusią gyvenimo aistrą.

– Dėl šokėjų stokos teatre dirbate be galo daug, be poilsio dienų, šokate ne tik baleto spektakliuose, bet ir visuose repertuare rodomuose pastatymuose. Be to, gaunate palyginti mažą atlyginimą. Tačiau visuomet esate energingos ir  pozityvios. Iš kur semiatės tos energijos?

A.M.: (Juokiasi) Iš tikrųjų ne visada būname energingos. Bent jau aš. Per repeticijas mūsų niekas nemato, o čia būna visko. Mums kiekvienas išėjimas į sceną yra šventė, ten ir prisipildome tos energijos. Žinome, kad į sceną negalime eiti su blogomis emocijomis, tad iš anksto nusiteikiame pozityviai.

S.D.: Energingiausios būname, kai dirbame, dirbame – ir galiausiai išeiname į sceną. Rezultatas visuomet būna kupinas energijos. Tai ir stumia į priekį. Kai kurie vaidmenys ypač įkvepia. Įkvepia ir muzika.

J.V.-B.: Atėjus į šį teatrą, visų pirma man jis pasirodė toks jaukiausias iš visų kitų. Gal dėl architektūros, gal kad pastato sienos kažkokios ypatingos, šiltos. Teatras mažas, čia dirba nedaug žmonių, gal ir tai sukuria jaukumą. O didžiausias energijos antplūdis būna tada, kai tu papasakoji žiūrovui istoriją ir matai, kad jis ją supranta. Ne tai, kad ploja: "Oi, kaip gražu, kaip tu ten koją aukštai pakėlei", bet kai tu tikrai jautiesi suprastas. Kartais tokiais atvejais apima tokia euforija, kad keletą parų jaučiuosi taip, lyg būčiau padariusi gerą darbą. Energijos gauni iš pačių žiūrovų. Tiksliau, vyksta abipusis pasidalijimas energija. Atiduodi visą savo energiją, po spektaklio jautiesi fiziškai išsunktas, bet jauti abipusį pulsavimą. Kartais žiūrovai, kaip sakome, ploja, nes reikia, o kartais – dėl to, kad tikrai suprato tavo istoriją. Ir tai jauti iš plojimų. Deja, dažnai būni išsunktas ir pervargęs, būna sunku pasakoti tą istoriją. Tokiu atveju aš energijos ieškau to spektaklio, kurį vakare šoku, muzikoje. Keletą dienų tiesiog gyvenu su ta muzika.

– O kurie energijos įkvepiantys pastatymai ir vaidmenys juose jums patys brangiausi?

S.D.: Yra tokių vaidmenų, kuriuos labiau jauti, kurie emociškai artimesni, o kiti yra labiau darbinis variantas, kurį tu turi sukurti. Tie artimiausi sau pačiam vaidmenys turbūt ir yra tos energijos šaltinis. Nors iš mūsų dažnai reikalauja, sukūrus vaidmenį, atrasti jį dar kitaip.

A.M.: Tiesą sakant, nelabai galėčiau išskirti. Atrodo, kuris paskutinis, naujausias, tas ir brangiausias. Bet kai grįžti prie senesnių, irgi pasidaro įdomu, bandant kažką daugiau padaryti. Visi vaidmenys skirtingi, vieni sunkesni fiziškai, kiti – emociškai. Negaliu tikrai išskirti to vienintelio mėgstamiausio ar geriausio. Viskas priklauso nuo to, kiek įdedi darbo, kiek pats padarai sau tą vaidmenį įdomų. O tie vaidmenys, kurie ne tokie artimi, reikalauja daugiau pastangų ieškoti kažko neįprasto.

J.V.-B.: Kai atėjau į šį teatrą, mano pirmas vaidmuo buvo Saulutė "Voro vestuvėse" – reikėjo šviesti ir spindėti. Vėliau radosi vis daugiau dramatiškesnių ir sudėtingesnių vaidmenų. Pavyzdžiui, "Žydrajame Dunojuje" vaidinu du vaidmenis – Anos ir Franciskos. Šie du visiškai skirtingi vaidmenys padeda suprasti vienas kitą. Viename labiau atsispindi nuoširdumas, kitame – paviršutinis pasaulio spindesys, kuris tarytum pakylėtas virš žemės, bet blogąja prasme. Visi vaidmenys susidėliojo labai nuosekliai – pradėjau nuo lengvesnių vaidmenų ir, bėgant metams, spektakliai vis sudėtingėjo, įgijau patirties. Labai daug kas priklauso ir nuo partnerio personažo suvokimo – dažniausiai vyriško. Su kiekvienu personažu yra tam tikri duetai. Žinoma, daug priklauso nuo partnerio – kokį ryšį jis tau siūlo, kokį – tu jam. Privalu žinoti visas savo partnerių personažų istorijas. Kitaip tiesiog neįmanoma suvokti jokio personažo, taip pat – ir savo paties. O kuris brangiausias, man taip pat būtų sunku atsakyti, nes visi vaidmenys brangūs. Galbūt brangiausi tie, kurie pareikalauja daugiausia jėgų – ne tiek fizinių, kiek aktorinių.

– O kas svarbiau ir kartu sunkiau – atrasti personažą, jo emocijas, ar vis dėlto fizinis pasirengimas?

S.D.: Daug kas priklauso nuo pastatymų. Bet faktiškai sunkūs abu dalykai – ir pasiruošti techniškai, ir emociškai.

A.M.: Techniškai pasiruošti yra būtinybė, nes jei paslysi, jei kūnas nepajėgs padaryti kažko, personažo emocijos atsidurs antrame plane. Svarbi patirtis. Jeigu kažkas nepavyksta artistams, turintiems daug patirtięs, jie neišsiduoda, tai jų neišmuša iš vėžių. Kai buvau ką tik atėjusi į teatrą, jeigu kas nors nepavykdavo fiziškai, būdavo labai sunku susiimti emociškai. Fizinis pasirengimas atrodo kaip pagrindas, ant kurio jau lipdomos emocijos. Tačiau sunku ir emocijas atrasti, ir fiziškai pasirengti. Jei vaidmuo nėra artimas, tada – didesnis iššūkis.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių