Metus prasminga palydėti mintimis apie baletą: juk 2015-aisiais  pažymėjome Lietuvos profesionalaus baleto 90-metį. Apie begalinę meilę ir atsidavimą šiam menui – pokalbis su ryškiausiomis Kauno baleto artistėmis.

Atvirame pokalbyje Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto solistės: Auksė Mikalajūnaitė, Justina Vitkutė-Bervingienė ir Sandra Drodvilaitė – prisiminė pirmuosius žingsnius baleto link ir dalijosi mintimis apie darbu virtusią gyvenimo aistrą.

– Dėl šokėjų stokos teatre dirbate be galo daug, be poilsio dienų, šokate ne tik baleto spektakliuose, bet ir visuose repertuare rodomuose pastatymuose. Be to, gaunate palyginti mažą atlyginimą. Tačiau visuomet esate energingos ir  pozityvios. Iš kur semiatės tos energijos?

A.M.: (Juokiasi) Iš tikrųjų ne visada būname energingos. Bent jau aš. Per repeticijas mūsų niekas nemato, o čia būna visko. Mums kiekvienas išėjimas į sceną yra šventė, ten ir prisipildome tos energijos. Žinome, kad į sceną negalime eiti su blogomis emocijomis, tad iš anksto nusiteikiame pozityviai.

S.D.: Energingiausios būname, kai dirbame, dirbame – ir galiausiai išeiname į sceną. Rezultatas visuomet būna kupinas energijos. Tai ir stumia į priekį. Kai kurie vaidmenys ypač įkvepia. Įkvepia ir muzika.

J.V.-B.: Atėjus į šį teatrą, visų pirma man jis pasirodė toks jaukiausias iš visų kitų. Gal dėl architektūros, gal kad pastato sienos kažkokios ypatingos, šiltos. Teatras mažas, čia dirba nedaug žmonių, gal ir tai sukuria jaukumą. O didžiausias energijos antplūdis būna tada, kai tu papasakoji žiūrovui istoriją ir matai, kad jis ją supranta. Ne tai, kad ploja: "Oi, kaip gražu, kaip tu ten koją aukštai pakėlei", bet kai tu tikrai jautiesi suprastas. Kartais tokiais atvejais apima tokia euforija, kad keletą parų jaučiuosi taip, lyg būčiau padariusi gerą darbą. Energijos gauni iš pačių žiūrovų. Tiksliau, vyksta abipusis pasidalijimas energija. Atiduodi visą savo energiją, po spektaklio jautiesi fiziškai išsunktas, bet jauti abipusį pulsavimą. Kartais žiūrovai, kaip sakome, ploja, nes reikia, o kartais – dėl to, kad tikrai suprato tavo istoriją. Ir tai jauti iš plojimų. Deja, dažnai būni išsunktas ir pervargęs, būna sunku pasakoti tą istoriją. Tokiu atveju aš energijos ieškau to spektaklio, kurį vakare šoku, muzikoje. Keletą dienų tiesiog gyvenu su ta muzika.

– O kurie energijos įkvepiantys pastatymai ir vaidmenys juose jums patys brangiausi?

S.D.: Yra tokių vaidmenų, kuriuos labiau jauti, kurie emociškai artimesni, o kiti yra labiau darbinis variantas, kurį tu turi sukurti. Tie artimiausi sau pačiam vaidmenys turbūt ir yra tos energijos šaltinis. Nors iš mūsų dažnai reikalauja, sukūrus vaidmenį, atrasti jį dar kitaip.

A.M.: Tiesą sakant, nelabai galėčiau išskirti. Atrodo, kuris paskutinis, naujausias, tas ir brangiausias. Bet kai grįžti prie senesnių, irgi pasidaro įdomu, bandant kažką daugiau padaryti. Visi vaidmenys skirtingi, vieni sunkesni fiziškai, kiti – emociškai. Negaliu tikrai išskirti to vienintelio mėgstamiausio ar geriausio. Viskas priklauso nuo to, kiek įdedi darbo, kiek pats padarai sau tą vaidmenį įdomų. O tie vaidmenys, kurie ne tokie artimi, reikalauja daugiau pastangų ieškoti kažko neįprasto.

J.V.-B.: Kai atėjau į šį teatrą, mano pirmas vaidmuo buvo Saulutė "Voro vestuvėse" – reikėjo šviesti ir spindėti. Vėliau radosi vis daugiau dramatiškesnių ir sudėtingesnių vaidmenų. Pavyzdžiui, "Žydrajame Dunojuje" vaidinu du vaidmenis – Anos ir Franciskos. Šie du visiškai skirtingi vaidmenys padeda suprasti vienas kitą. Viename labiau atsispindi nuoširdumas, kitame – paviršutinis pasaulio spindesys, kuris tarytum pakylėtas virš žemės, bet blogąja prasme. Visi vaidmenys susidėliojo labai nuosekliai – pradėjau nuo lengvesnių vaidmenų ir, bėgant metams, spektakliai vis sudėtingėjo, įgijau patirties. Labai daug kas priklauso ir nuo partnerio personažo suvokimo – dažniausiai vyriško. Su kiekvienu personažu yra tam tikri duetai. Žinoma, daug priklauso nuo partnerio – kokį ryšį jis tau siūlo, kokį – tu jam. Privalu žinoti visas savo partnerių personažų istorijas. Kitaip tiesiog neįmanoma suvokti jokio personažo, taip pat – ir savo paties. O kuris brangiausias, man taip pat būtų sunku atsakyti, nes visi vaidmenys brangūs. Galbūt brangiausi tie, kurie pareikalauja daugiausia jėgų – ne tiek fizinių, kiek aktorinių.

– O kas svarbiau ir kartu sunkiau – atrasti personažą, jo emocijas, ar vis dėlto fizinis pasirengimas?

S.D.: Daug kas priklauso nuo pastatymų. Bet faktiškai sunkūs abu dalykai – ir pasiruošti techniškai, ir emociškai.

A.M.: Techniškai pasiruošti yra būtinybė, nes jei paslysi, jei kūnas nepajėgs padaryti kažko, personažo emocijos atsidurs antrame plane. Svarbi patirtis. Jeigu kažkas nepavyksta artistams, turintiems daug patirtięs, jie neišsiduoda, tai jų neišmuša iš vėžių. Kai buvau ką tik atėjusi į teatrą, jeigu kas nors nepavykdavo fiziškai, būdavo labai sunku susiimti emociškai. Fizinis pasirengimas atrodo kaip pagrindas, ant kurio jau lipdomos emocijos. Tačiau sunku ir emocijas atrasti, ir fiziškai pasirengti. Jei vaidmuo nėra artimas, tada – didesnis iššūkis.

J.V.-B.: Man atrodo, kad sunkiau ne kojytes kilnoti, bet aktorinis darbas. Fiziniai veiksmai tik padeda išreikšti aktorinius aspektus. Psichologija valdo tavo kūną. Jeigu nebus aktorinio įdirbio, judesiai virs aerobika, triukais. Dažnai būna taip, kad ateini į repeticiją, tau duoda medžiagą judesiui, iš dalies paaiškina, kas yra kas, tačiau didžiąja dalimi personažą turi atrasti pats. Tuomet tu laužai galvą, kodėl yra vienaip ir kitaip. Režisierius ir choreografas pasako, kad turi daryti taip, nes taip yra, bet kartais tai visiškai nesisieja su tavo gyvenimo patirtimi. O tu, šokdama žiūrovui, turi pateisinti, kodėl taip elgiesi, ir nesvarbu, ar tas bruožas teigiamas ar neigiamas. Neigiamą personažą, netgi žmogžudį, taip pat turi pateisinti.

– Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuare baleto pastatymų nėra daug. Juose šokate ryškius vaidmenis, atiduodate visą save. Turėtų būti ypač brangus kiekvienas baleto spektaklis.

S.D.: Oi, taip, jeigu žinome, kad vakare šoksime šokio spektaklyje, jau nuo ryto būna visiškai kita nuotaika. Ir kiekvieną kartą ieškai, svarstai, kaip gali toliau tobulinti šiuos spektaklius.

A.M.: Dar daug šokame miuzikluose, operetėse, tad neturime galimybės labai ilgai ruoštis kiekvienam šokio spektakliui – juk  operetes ar miuziklus irgi reikia repetuoti. Bet, taip, šokio spektakliai yra ypač laukiami. Po šių spektaklių dažnai pasiliekame ir aptariame, kaip kas pavyko.

J.V.-B.: Mes labai labai laukiame baleto spektaklių. Kai statėme "Žydrąjį Dunojų", visi laukėme Eglės Špokaitės, nes žinojome, kad tai bus baletas. Nors ir sušiuolaikintas, pritaikytas prie mūsų trupės, bet vis tiek jo labai labai laukėme. "Dulkių spindesys" – kad ir ne visai baletas, nes jame su baletu jungiasi šiuolaikinis šokis, irgi yra be galo brangus. Žinoma, norime, kad kiekvieną sezoną būtų pastatoma po baletą. Gyvename laukimu. Mūsų maža trupė, trūksta žmonių, tad baletus sunku statyti. Kartais šokėjus samdome iš Vilniaus, išnaudojame ir choro artistus – jie, kiek gali, padeda šokti.

– Aistrą baleto ar šokio menui apskritai jutote nuo pat mažumės?

A.M.: Iš tikrųjų pradėjau ne taip ir anksti – devynerių metų. Mane tėvai nuvedė į M.K.Čiurlionio meno mokyklos parengiamąją klasę. Jie vis vesdavo mane į visokius būrelius, bet niekur man nepatiko, o nuvedė į baletą – ir užsikabinau. Bet taip, kad pati labai veržčiausi, nebuvo. Tiesiog nuvedė pabandyti. Buvau išranki, tai sportas nepatiko, tai dar kažkas kitas, o štai baletas kažkodėl prilipo, nors iš pradžių atrodė, kad nuobodoka. Bet man kažkodėl atrodė, kad reikia truputį pakentėti ir paskui bus labai šaunu. Visą tą laiką paruošiamoje grupėje, dar mokykloje kokius trejus metus galvojau, kad reikia pakentėti. O tada supratau, kad reikia iš tikrųjų dirbti visą gyvenimą, ir šaunu būna, kai jau išeini į sceną. Pirma mokytoja buvo Aliodija Ruzgaitė, paskui patekau pas Loretą Bartusevičiūtę, dar vėliau pas Gražiną Dautartienę. Šios asmenybės buvo pavyzdžiai, vedantys į priekį. Jos pasakodavo, kaip važiuodavo į Maskvą pas visokius pedagogus, ir man labai norėdavosi pasiekti to paties. 

S. D. Mane link baleto irgi netikėtai nukreipė tėvai. Lankiau gimnastiką nuo penkerių metų, o kai man buvo devyneri tėvai perskaitė skelbimą, kad į baleto studiją priima mergaites. Mama, pasirodo, pajuokavo, bet aš kažkaip iš tikrųjų užsinorėjau. Mums kaldavo, kad čia darbas, nėra taip, kad ateini, pašoki ir išeini. Labai griežtai viskas būdavo toje studijoje, bet man tai labai patiko. Manyje buvo labai didelis noras šokti. Visą laiką gyvenau su mintimi, kad šoksiu. Nebuvo kitų svajonių – būti kokia pardavėja ir pan. Tėvai labai palaikė, buvo iš tų, kurie sakė, kad tikrai eik ir daryk.

J.V.-B.: Iš dalies dėl to kalti tėvai. Kaip pasakoja mama, kai aš pradėjau vaikščioti, buvau labai judrus vaikas, visur striksėdavau. Būdavo, kad vakarais rodydavo per kažkurį rusų kultūros kanalą baletus, ir aš suklusdavau, bandydavau šokti. Tuomet pradėjo mane leisti į liaudies šokius, į pramoginius, bet pasakiau, kad norėčiau ir į baletą. Mama nuvedė – vienu metu lankiau trijų skirtingų stilių šokius. Po to liko pramoginiai ir baletas, kol galiausiai – tik baletas. Baletas buvo labiausiai prie širdies. Bet pačią aistrą šokti apskritai jaučiau nuo pat mažens. Ritmo pojūtis, koordinacija – tai jau turėjau savyje nuo mažumės. Reikėjo tik lavinti kūną. Šiandien mama labai džiaugiasi, kad šoku. Yra prisipažinusi, kad pati kažkada norėjo būti balerina, bet per prievartą ji tikrai manęs nestūmė.

– O kokie dar baleto šokėjai jums yra pavyzdys?

S.D.: Nėra vieno išskirtinio šokėjo.

A.M.: Man patinka šokėjai-asmenybės. Pirmoje vietoje, žinoma, yra Eglė Špokaitė. Olga Konošenko, iš dabar šokančių – Jurgita Dronina, turinti savą techniką, vidinį užtaisą, Mindaugas Baužys.

J.V.-B.: Kai buvau vaikas, didžiausią įspūdį padarė Eglė Špokaitė. Kiek matydavau spektaklių, niekad gyvenime nebuvau mačiusi baleto, kuriame šokėjas apsiverktų. Dabar tai nėra naujiena, o tada niekad nebuvau to mačiusi. Atsimenu, sėdėjau Operos ir baleto teatre ant laiptukų prieš pat sceną, buvo šokamas baletas "Romeo ir Džiuljeta", ir Eglė apsiverkė. Tai buvo nuoširdu ir tikra. Niekada gyvenime to nepamiršiu. Mąstydavau, kaip giliai ji jautė savo personažą. Mane tai labai sužavėjo. Žavėjo ir tai, kad ji šokdavo kitą personažą visiškai kitaip, atskleisdama jo charakterį. Dabar būna, kad ir aš pati apsiverkiu. Visi artistai tuo laiku buvo nuostabūs – Rūta Jazerskytė, Irina Cimbal. Beje, mane labai žavėjo ir tebežavi vyrai šokėjai – dėl savo šokio jėgos. Visą gyvenimą žavėjo Michailas Baryšnikovas, Lietuvoje – Mindaugas Baužys.

– Ar niekada neteko gailėtis, kad pasirinkote baleto šokėjos kelią?

S.D.: Ne, man atrodo, kad apsisprendimas jau būna prieš tai, o paskui kažkaip net nesusimąstai – eini tuo keliu, ir tiek. Aišku, save noriu realizuoti, kol dar galiu, o kai pagalvoji, kad jau nedaug liko iki rentos, tada viskas vėl kitaip atrodo. Bet norisi išnaudoti tuos likusius metus.

A.M.: Kartais būna negerų dienų, kai pradeda nesisekti, tada pagalvoji: "Ai, geriau nešokčiau iš viso ir eičiau ką nors kita daryti." Bet taip būna dėl nusivylimo savimi, o ne dėl to, kad šoku apskritai.

J.V.-B.: Anksčiau klausdavau savęs: jei nešokčiau baleto, ką kita daryčiau? Mano tėtis – kariškis ir vienu metu dvyliktoje klasėje kilo mintis stoti į karo akademiją. Man visą laiką patikdavo disciplina, tvarka, iš dalies – ir fizinis krūvis. Baletas ir karo akademija – skirtingi dalykai, bet man abu priimtini ir kažkuo panašūs (juokiasi). Teatre mes užaugome ir kai tiek daug laiko yra čia praleista, jokių abejonių nebeliko. Nenorėčiau nieko keisti. Yra žmonių, kurie ateina ir išeina, bet tas, kas iš tikrųjų viduje jaučia, kad nori šokti, pasilieka. Čia nėra nuobodu, nes ateini ryte ir nežinai, ką tu vakare tiksliai repetuosi, žinai tik iš dalies. Tai suteikia azarto, kad tu visą laiką turi būti pasitempęs, nes nežinai, kas ir kaip. Galų gale nežinai, kuris artistas galbūt susirgs ir tu už jį per porą dienų turėsi pasiruošti  soliniam spektakliui. Visa tai labai tinka mano gyvenimo būdui. Kol dar yra jėgų, tai labai patinka. Šokant labai jaučiasi amžius. Baleto artisto karjera trunka 20 metų, nes kūnas tiesiog pradeda byrėti. Bėgant metams, įgyji daugiau patirties, turi daug ką pasakyti, tačiau kūnas sensta ir fiziškai jau daug ko nebegali.

– O kaip, jūsų akimis, baletas keitėsi, koks jis šiandien ir ar ateityje klasikinis baletas išliks toks, ar galbūt jį išstums kiti šokio žanrai?

S.D.: Manau, kad klasika turi išlikti, o kiti žanrai ją tik papildys. Kiek žinau, šokio mokyklose pagrindas ir yra klasika. Labai smagu, kad šiuo metu yra populiarus baletas. Labai daug mažų vaikučių lanko baleto būrelius. Anksčiau tikrai to nebūdavo. Vilniuje buvo M.K.Čiurlionio menų mokykla ir kitos mokyklos, o Kaune tebuvo tik viena rimtesnė studija. O dabar yra populiaru. Kodėl? Gal kad apie šokį yra daugiau kalbama. Gal įtaką daro ir per televiziją rodomi šokių šou. Be to, ir pačios studijos daugiau reklamuojasi. Kai buvau vaikas ir klausdavo, kas ką lanko, visi atsakydavo, kad kokią nors sporto šaką, o aš baleto negalėdavau įvardyti kaip sporto, nes jis visada buvo menas, nors fiziškai – kaip ir sportas. Kitų žmonių reakcija būdavo tokia: "Ką, baletą?!" Visai kitaip žiūrėdavo, o dabar baletas yra priimamas labai natūraliai ir teigiamai.

A.M.: Tiesiog yra klasikinė šokio technika, kuri naudojama ir šiuolaikiniuose pastatymuose. Klasikiniai spektakliai – tarsi seni paveikslai muziejuose, o šiuolaikiniai – kaip naujos ekspozicijos galerijose. Šiuolaikiški spektakliai gal neišlaiko tos klasikinės formos, prisitaiko prie šių dienų aktualijų, tačiau vis tiek yra pastatyti pagal tą pačią šokio techniką. O kadangi klasikiniai pastatymai yra vertybės, jie yra saugomi – šokama tiksliai taip, kaip buvo pastatyti seniau, kaip muziejaus eksponatas. Dabar repertuare jau nebeturime nė vieno klasikinio baleto pastatymo. Man patinka abu variantai – ir klasika, ir sušiuolaikinta neoklasika. Juk klasikoje visada gali surasti niuansų, kurie yra tokie patys ir šiandien. Tai nėra atgyvena.

J.V.-B.: Pritariu kolegėms. Tik dar norėčiau papildyti keliomis mintimis apie baletą šiandien. Senovės Rusijoje atsiradusiame balete visi šokėjai buvo labai išraiškingi, charakteringi, jie tiesiog degė scenoje. Tačiau jie neturėjo reikalingų fizinių duomenų, kadangi baletas dar buvo nepažengęs. Vėliau  atkreiptas didelis dėmesys būtent į fizinę techniką. Šokėjai pradėjo daug dirbti fiziškai, baletas pasidarė kone sportas ir visi jausmai atsidūrė antrame plane. O dabar vėl viskas jungiasi ir, be veido, turėdamas vien gražų kūną, būsi niekas. Šiandien visi atlikėjai privalo turėti savo veidą. Dabar šiuo aspektu baletas yra pačiame pakilime, ir mes Kaune, nors čia ir nedaug baleto pastatymų, to labai siekiame.