Pokalbis su J. Tumasonyte – apie magišką naujojo romano pasaulį, gyvenimą tarp knygų ir išsipildžiusias svajones.

– Vilniaus knygų mugėje pristatomas jūsų naujausias novelių romanas „Naujagimiai“. Anotacijoje rašoma, kad tai knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą. Taip pat – apie ratu kaskart vis kitaip besisukančią istoriją, karą, vaikystę, motinystę ir stiprų troškimą gyventi. Gal galite šiek tiek daugiau atskleisti apie svarbiausias knygos temas ir įkvėpimus, paskatinusius imtis rašymo?

– Šio romano idėja gimė, kai vos nenumiriau gimdydama pirmąjį vaiką. Jeigu būčiau gimdžiusi, pavyzdžiui, prieš 100 metų, veikiausiai nei aš, nei kūdikis nebūtume išgyvenę. Ši mintis kurį laiką manęs neapleido, bet tada vyras „nuramino“, sakydamas, kad prieš 100 metų tikriausiai būčiau mirusi jau vaikystėje.

Svarsčiau, kiek žmogus gali įsikišti į tikrovę ir ją pakreipti savo naudai – taip sugalvojau vieną personažą, tada – kitą. Jau buvau parašiusi vieną novelę „Vargšas Jacekas“, kuri gavo apdovanojimą ir buvo lyg ir baigtinis kūrinys. Tačiau man atrodė, kad ta novelė gali turėti priešistorę ir tęsinį, o galiausiai virto tik dar viena, netgi ne pagrindinio veikėjo, gyvenimo linija. „Naujagimiuose“, kurie įvardijami kaip apsakymų romanas, leidau sau pafantazuoti ir peržengti tam tikras ribas, kitaip tariant, išplėčiau menamą tikrovę ir įkėliau į ją anapusinio pasaulio, etnografinių, istorinių motyvų.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. 

– Knygoje netrūks magiškojo realizmo – viena su kita besijungiančiose novelėse skaitytojas keliaus nuo menamų XIX a. įvykių iki tolimos ateities. Kuo ypatingas romane jūsų kuriamas savitas pasaulis?

Romanas – lyg maratonas, per kurį negali imti ir išsikvėpti viduryje kelio.

– Viena pagrindinių veikėjų – po šiltą, krauju atsiduodantį, vandenį plaukiojanti laumė, kuri padeda žmonėms persikelti į mirusiųjų pasaulį arba grįžti į gyvųjų. Aristokratų rūmuose gyvena grafaitės vyras, kuris netyčia iš aksolotlių išveisia būsimus neandertaliečius ir t. t. Stengiausi, kad būtų galima nujausti tam tikrus istorinius įvykius, tarkime Pirmąjį ar Antrąjį pasaulinį karą, sovietų okupaciją, tačiau visa tai perteikti paralelinėje tikrovėje, neprisirišant prie konkrečių faktų.

– Tai penktoji jūsų knyga. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) jums pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją. Antrasis apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Ar jums svarbu rašyti kuo originaliau, kūrybiškiau? Gal labiau norisi, kad knyga paliestų skaitytoją asmeniškai ir sukeltų klausimų?

– Man atrodo, kad sunku rašyti galvojant apie tai, kaip čia kuo asmeniškiau paliesti skaitytoją. Tačiau meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visai apie juos negalvoju, – rašau taip, kad patiktų man pačiai ir žinau, kad panašaus skonio skaitytojams tai taip pat turėtų pasirodyti aktualu.

– Esate rašytoja, literatūros kritikė, kultūros žurnalistė, taip pat dirbote knygyne „eureka!”, kuriame nutikusius įvykius sudėjote į knygą „Knygyno istorijos” (2018). Atrodo, kad visas jūsų gyvenimas sukasi apie knygas ir rašymą. Kada pajutote tą pirmąjį polėkį rašyti? Kada supratote, kad tai jūsų kelias?

– Taip jau nutiko, kad kol kas tebeturiu privilegiją gyventi tarp knygų. Gyvenimas ir darbas glaudžiai susiję, persidengę vienas kitu. Kartais pagalvoju, kad gal būtų sveika imti ir vienus metus veikti kažką visai priešingo – pavyzdžiui, užveisti gervuogių ūkį. Puikiai viską įsivaizduočiau, tačiau realybėje iškart susiduri su sunkumais, nes ne taip paprasta persijungti į visai kitą sritį, trūksta išmanymo, o galiausiai vėl supranti, kad nereikia keisti gyvenimo būdo, jeigu jis ir taip puikus.

Rašyti, beje, pradėjau paauglystėje ir seniai žinojau, kad noriu būti rašytoja. Studijuodama bakalaurą vis svarsčiau, kas bus toliau, – nejaugi reikės dirbti kaip daugeliui normalių žmonių, t. y. vaikščioti į kontorą, rašyti kokius nors tekstus rimtiems užsakovams ir t. t. Paskui viskas kažkaip vis tiek susidėliojo į vietas.

– Svajojantys rašyti arba jau pradedantys rašytojo kelią jauni žmonės neretai šią profesiją idealizuoja. Kaip ankstyvoje jaunystėje viskas atrodė jums? Ar tokį rašytojos gyvenimą ir įsivaizdavote?

– Taip, aš irgi idealizavau. Įsivaizdavau, kad gyvensiu senamiestyje, gyvensiu bohemiškai ir būsiu antra Jurga Ivanauskaitė (juokiasi). Gal, iki gimstant vaikams, panašiai ir buvo, tik netapau tokia populiari kaip minėta rašytoja.

– Rašymo karjerą pradėjote nuo trumpų novelių, dabar taip pat daugiausia rašote novelių ir apsakymų knygas. Atrodytų, kad romanui užtenka vienos idėjos ir vieno pagrindinio siužeto, o štai novelių knygai reikia daugybės idėjų ir siužetų. Kuo jus patraukė būtent trumposios prozos žanras? Ar jis nėra tam tikra prasme sudėtingesnis?

– Kartais turi puikių personažų ir puikų siužetą, bet jie tempia tik iki novelės. Romanas – lyg maratonas, per kurį negali imti ir išsikvėpti viduryje kelio. Skiriasi šių dviejų žanrų rašymo trukmė. Dabar negalėčiau sakyti, kad man labiau patinka trumpi tekstai. Kiekvienas jų turi savotiško žavesio ir rašymo iššūkių.

– Esate pasakojusi, kad romaną sunkiai rašėte kelerius metus, vėliau viską metėte ir ėmėtės naujos istorijos. Galiausiai 2020 m. buvo išleistas jūsų pirmasis romanas „Remontas: tragikomiška gyvenimo istorija su detektyvo elementais“. Kas lėmė, kad būtent ši istorija tapo pirmuoju jūsų romanu?

– Pagaliau turėjau istoriją, kurią sugebėjau tęsti ir baigti.

– Romane rasime nemažai laikmečio ženklų ir situacijų, artimų šiuolaikinių trisdešimtmečių kartai. Pastarąjį dešimtmetį tarp lietuvių autorių populiaru rašyti apie paauglystės ir ankstyvos jaunystės 1990-aisiais patirtis. Ar „Remontą...“ galima pavadinti nostalgišku romanu – tarsi duokle vaikystei?

– Jeigu nostalgiją laikysime praeities romantizavimu, nesakyčiau, kad ten daug meilės praėjusiam laikui. Nei veikėjos gyvenamoji erdvė, nei ją supantys žmonės nealsuoja gėriu, grožiu ir šiluma. Tai greičiau tekstas apie traumas ir paveldėtą atmintį. Taip pat – pagrindinės veikėjos pastangas susitvarkyti su savo kartos ir asmeninėmis problemomis.

– 2010–2013 m. dalyvaudavote slemo turnyruose. Per pastaruosius kelerius metus šios poetų varžytuvės Lietuvoje tapo gana populiarios. Tačiau prieš dešimtmetį apie tai buvo žinoma kur kas mažiau. Kaip patekote tarp slemerių?

– Tarp slemerių patekau atsitiktinai – iš pradžių stebėjau kaip žiūrovė, o paskui su draugėmis susilažinome, kad po savaitės dalyvausime ir mes. Kažką parašiau, paskaičiau, sulaukiau teigiamų atsiliepimų iš publikos ir užsikabinau. Be to, ten dalyvavo draugai ir bičiuliai, tad greitai susibūrėme į tam tikrą bendruomenę, nors niekada nesijaučiau tikra slemere, greičiau, tokia prozininke, kuri paskaito savo istorijas. Tai tęsėsi turbūt porą metų, pamenu daug smagių akimirkų. Paskui išsikrausčiau į Kauną ir kažkaip natūraliai nuo slemo žanro nutolau. Vėl grįžusi į Vilnių daugiau niekada turnyruose nebedalyvavau. Gal ir vėl būtų smagu dalyvauti, bet dabar būtų sunku persijungti į šį žanrą – visiškai neišmanau, kas šiuo metu dedasi scenoje. Reikės pasidomėti.

– Augote Kaune, studijavote Vilniuje, po studijų sostinėje ir pasilikote. Kaip šiandien žvelgiate į gimtąjį Kauną, koks jis jums atrodo?

– Buvau sugrįžusi į Kauną, pabaigiau čia magistrantūros studijas ir neatmetu minties, kad galbūt vėl kada nors grįšiu čia pagyventi. Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metu Kaunas man priminė Europos didmiestį, kuriame gausu renginių. Tikiuosi, kad ta puiki atmosfera dar ilgai neišsikvėps.

– Jūsų vyras vertėjas Gediminas Pulokas taip pat yra žmogus iš literatūros pasaulio. Kaip atrodo jūsų kūrybinė kasdienybė? Abu užsidarote skirtingose namų kertėse – vienas rašyti, kitas – versti? Galbūt būtent mylimasis tampa pirmuoju jūsų kūrinių skaitytoju ir kritiku?

– Jis dirba leidykloje, tad skirtingose namų kertėse trintis dažniausiai netenka. Man pasisekė, kad šalia gyvena profesionalus knygų skaitytojas ir redaktorius, tad tuo pasinaudoju ir parodau jam savo tekstus pirmajam.