Režisierius V.V. Landsbergis – apie 76 minutes Vanago portretui

Paruošė atsaką

Praeitų metų rudens dienomis, kai buvo laidojami legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, pranciškonas Julius Sasnauskas, sakydamas pamokslą Bernardinų bažnyčioje, pasidžiaugė, kad partizanų kančia įprasminta vieno svarbiausių vadų prisikėlimu, tad ir didysis partizaniško liūdesio Penktadienis pavirto švente, didžiuoju partizanišku Sekmadieniu, kurį galime švęsti.

Tokias velykines nuotaikas, kaip kad sako rašytojas, publicistas, teatro ir režisierius V.V.Landsbergis, jis pabandė užfiksuoti naujausiame dokumentiniame filme "Vanago portretas". Paklaustas, kas paskatino kurti, jis persikėlė į 2017-uosius, kai po rašytojos Rūtos Vanagaitės bandymų sumenkinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado A.Ramanausko-Vanago atminimą, Lietuvos visuomenė šmeižtus drąsiai pasmerkė ir atmetė.

"Tuo pat metu buvo imtasi darbų – TV laidų, straipsnių, knygų ir filmų, siekiančių parodyt tikrąją mūsų partizanų vado istoriją. Išnagrinėti kiek mažiau žinomus jo biografijos faktus, kad neliktų vietos melui ar manipuliacijoms", – V.V.Landsbergis taip pat neliko nuošaly – inicijavo istoriko, politiko Arvydo Anušausko knygą "Aš esu Vanagas", kurioje  buvo išspausdinti kūrėjo pokalbiai su pokario kovų liudytojais.

V.V.Landsbergis viliasi, kad filmas sudomins įvairaus amžiaus žiūrovą.

Jie, anot režisieriaus – dalis būsimo dokumentinio filmo "Vanago portretas" medžiagos, kurią lapkritį ekranuose galės skaityti "Scanoramos", o kitų metų pradžioje – ir didžiųjų šalies kino teatrų žiūrovai.

Sulaukė didelio palaikymo

"Vienus vaikus planuojame, kiti atsiranda netyčia. Būtent taip nutiko su dokumentine kino juosta "Vanago portretas". Žmogus esi gyvas ir reaguoji į tai, kas vyksta, – į šoną pastūmęs tuo metu rašyto vaidybinio filmo scenarijų, V.V.Landsbergis ėmėsi dokumentuotos tiesos – juk R.Vanagaitės paskleista šmeižto grandinėlė per jos draugą Efraimą Zuroffą įgavo atgarsį užsienyje. Supratau, kad mano vaidybinis filmas gali palaukti. Reikia apginti Vanagą ir paneigti kalbas, esą Vanagas KGB kalėjime palūžo, bandė žudytis, esą jis buvo KGB agentas ar žydų žudynių dalyvis."

Kūrėjo mintys apie norą kurti filmą asmeninėje feisbuko paskyroje sulaukė šimtų patiktukų ir įkvepiančių eilučių, o galiausiai – nemenko piniginio įnašo sąskaitoje pradiniams kūrybiniams darbams.

Norėjau tuos dienoraščius prikelti, netgi ryžausi pabandyti pats pats juos įskaityti.

"Padėkų sąrašas bus labai ilgas, nes prisidėjo begalė žmonių. Ypač esu dėkingas šviesaus atminimo verslininkui Raimondui Karpavičiui, tikram patriotui ir partizaniškos temos gerbėjui, rėmusiam mano partizaniškas iniciatyvas... Juk a.a. Raimondas padėjo atsirasti ir anksčiau sukurtam mano filmui "Trispalvis", "Sidabrinėse gervėse" nominuotam geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui. Pasirodo, ir Raimondo giminėje būta partizanų, ryšininkių. Apmaudu, kad šios premjeros Raimondas taip ir nespėjo pamatyti. Esu dėkingas ir kiekvienai senolei, iš savo pensijos pervedusiai kelis ar dešimt eurų. Našlės skatikai, kaip juos vadinu, – patys svarbiausi, neleidžiantys suabejoti filmo poreikiu ir atsitraukti", – V.V.Landsbergio skaičiavimais, geradarių susitelkimas kūrybinę komandą atvedė iki dokumentinio filmo pusiaukelės.

Pasiekti finišą padėjo Lietuvos kino centras.

Atsivėrė prieš kameras

Paklaustas, ar į 76 min. kino juostą sudėjo viską, ką buvo užsibrėžęs, režisierius šyptelėjo – norint nupiešti išsamų A.Ramanausko-Vanago portretą, tiek laiko negana.

"Deja, ekrano ir žiūrovo dėmesio laikas yra reglamentuotas, todėl bene geriausia forma, siekiant išpasakoti jo gyvenimo istoriją, būtų TV serialas", – tada, anot V.V.Landsbergio, jis paliestų visą vado istoriją.

Ji prasidėtų mokytojavimo metais Alytuje ir ten sutikta gyvenimo meile seminariste Birute, o baigtųsi protu nesuvokiamomis budelių kankynėmis, kurias prieš iškeliaudamas pas Aukščiausiąjį turėjo iškęsti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas.

"Filmas, kaip ir eilėraštis, yra susijęs su tuo momentu ir tuo laiku, kai jį kuri", – V.V.Landsbergis džiaugėsi galimybe kino juostą kurti net dvejus metus ir žmonėmis, kuriuos jam pavyko per tą laiką prakalbinti.

"Vanago portretas" – ir apie praeitį, ir dabartį.

Prieš operatoriaus kamerą, anot jo, atsivėrė ir partizanų vado dukra Auksutė, nuosekliai tyrinėjusi tėvo veiklą, ir Sibiro tremtį išgyvenęs šviesuolis A.Ramanausko-Vanago brolis Albinas, ir ryšininkas Stasys Plutulevičius-Varpelis, kurio besibaigiant partizaniniam karui vadas nepriėmė į savanoriškų pasipriešinimo būrių gretas, ir daugelis kitų, pasidalijusių savo prisiminimais, patyrusių partizanų vado ir jo šeimos stiprybę, vienaip ar kitaip prisilietusių prie šio žmogaus legendos.

"Medžiagos rinkimas ir filmavimo darbai vyko biliardo kamuoliuko principu. Pakalbi su vienu žmogumi, o jis jau siunčia filmuoti kitur: "Nuvažiuok dar būtinai išklausinėk tą ir tą..." Tada krauniesi daiktus ir iš vieno Lietuvos kampelio beldiesi į kitą", – kūrėjo teigimu, visiems kino juostos herojams buvo svarbu pasidalyti prisiminimais, o dar svarbiau apginti savo vadą – būtent taip iki šiol A.Ramanauską-Vanagą esą tebevadina buvę jo bendrakeleiviai ir bendraminčiai. – Per minėtą santykį gali nutuokti apie tą laiką ir besąlygišką pagarbą žmogui, kuris iki galo išlaikė savo žodį, atliko pareigą tėvynei, buvo žvėriškai nukankintas ir nužudytas. Tas jausmas buvo kaip motyvacija kurti ir nebijoti iššūkių į temą einant dviem diskursais – buvusio ir esamo – dabarties Vanago."

Prabilo kūrėjo balsu

V.V.Landsbergis neslėpė, kad pastarieji dveji metai buvo emociškai sunkūs, todėl po dienos įspūdžių ir informacijos pertekliaus akis sumerkti miegui ne visuomet pavykdavo. Pabudus iš sapno prireikdavo nemažai pastangų iš pokario meto persikelti į dabartį.

"Kiekvieną kūrybinį darbą atlikdamas norom nenorom persikūniji į savo herojus, bandai tapatintis su jais... Net ir pasakas rašydamas apie arklį Dominyką aš virstu juo ir uostydamas ieškau, kur gi ta mano rugiagėlė. Lygiai tas pats ir čia. Norom nenorom pradėjau gyventi ne vien savo psichika, o dalį jos deleguodamas tam, apie ką kuri. Turėjau pajausti A.Ramanausko-Vanago lemties artumą, ypač skaudžiausiose filmo vietose, kai artėja aiškumas, kad nieko nebebus, – vien išdavystės, draugų mirtys ir suvokimas, kad partizaninis pasipriešinimas darosi nebeįmanomas, reikia pereiti į kitokias antisovietinio kovojimo formas", – tiesiogiai persikūnyti į mokytoją, tėvą ir vadą, kaip tai pavyko A.Ramanausko-Vanago portretą filme tapančiam ir vado pėdomis keliaujančiam dailininkui Mantui Petravičiui, V.V.Landsbergis esą nebandė – judėjo brigados generolo biografijai iš paskos, nuolat keldamas klausimą: ar galėtų pats padaryti tai, ką padarė Vanagas ir ar pakaktų tam ryžto, drąsos?

Ir tik vėliau stojęs prie mikrofono prabilo vado mintimis, įgarsindamas jo dienoraščių ištraukas. Todėl pastarosios, išrinktos iš pageltusių puslapių, žiūrovų ausis pasieks užkadriniu paties V.V.Landsbergio balsu.

"A.Ramanausko-Vanago dienoraščiai man kaip šventraščiai. Juk aš pirmiausia filologas, man žodis – itin svarbus instrumentas. Ypač Vanago žodis. Norėjau tuos dienoraščius prikelti, netgi ryžausi pabandyti pats juos įskaityti", – kūrėjas vylėsi tinkamai susidorojęs su šia ir kitomis sau iškeltomis užduotimis.

V.V.Landsbergis su vado broliu Albinu Ramanausku.

Tiki sulauksiąs jaunimo

2017-aisiais užgimusios vaidybinio filmo idėjos kūrėjas neatsisakė – šiuo metu ieškomi aktoriai ir greičiausiai jau kitąmet prasidės filmavimai. Tiesa, Vanago slapyvardžio žiūrovai kino juostoje neišgirs – veiksmas suksis apie partizanų vadą Sakalą, kurio biografija apibendrins kelių žinomų vadų gyvenimo ir kovų fragmentus.

"Dokumentinius dalykus tiesiogiai paversti vaidybiniais nelengva, ypač tuos, kurie vyko neseniai ir vienaip ar kitaip įsirėžę žmonių atmintin. Nenorėjau polemizuoti su ta sakralia atmintimi, juk vaidybinis filmas – meninis kūrinys, todėl kūrėjas turi jausti laisvę improvizuoti, interpretuoti, perkurti, sujungti tarsi nesusijusias istorijas. Bet filmas nuo to nenukentės, net atvirkščiai!" – palikęs tolimesnės ateities intrigą, režisierius persikėlė į lapkritį ir "Scanoramos" vardu pažymėtą dokumentinio filmo "Vanago portretas" premjerą. Tiksliau net tris premjeras – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

"Filmas ne tiek apie patį Vanagą, kiek apie atmintį – ką mes išsinešame ir kas yra Adolfas Ramanauskas kartai, kuri nematė partizaninio karo", – V.V.Landsbergis nesiėmė prognozuoti, kiek žmonių trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose susirinks lapkritį ir kiek jų ateis kitų metų pradžioje, kai kino juosta taps dar prieinamesnė visuomenei.

Vis dėlto neabejojo, kad priešais ekranus taisysis ne tik partizanai, tremtiniai ar politiniai kaliniai.

"Pirmiausia "Scanorama", tada Sausio 13-osios ir Vasario 16-osios laikotarpis, kai po visų kalėdinių apsipirkimų žmonės prisimena valstybę ir jos šventes. Sunku nuspėti, kas ir kiek ateis... 2013-aisiais, į filmo "Trispalvis" premjerą susirinko labai daug gražaus jaunimo – moksleivių ir studentų, skautų, šaulių, ateitininkų. Ateina nauja karta, kuriai reikia Lietuvos", – režisierius šventai tikėjo, kad po filmo "Vanago portretas" peržiūros šių jaunų žmonių autoritetų sąraše šalia Stasio Lozoraičio, Viliaus Orvido, Jono Meko ar Juozo Lukšos-Daumanto atvaizdų, apie kuriuos jis sukūrė dokumentinius filmus, įsitaisys dar vieno tautos šviesuolio vardas.