Režisieriaus vaidmenį besijaukinantis D. Krapikas: teatras nukelia į pasaką

"Siekiu, kad žiūrovai užmirštų viską ir atsidurtų mano kuriamame pasaulyje", – šypsosi Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius Darius Krapikas. Daugiau nei 20 metų praleidęs teatro scenoje, jis debiutuoja kaip režisierius. Ne vienus metus brandintos D.Krapiko idėjos sugulė į spektaklį "Baldis ir Vivaldis", supažindinsiantį mažuosius su garsiojo klasiko kūriniais.

Režisieriaus vaidmenį besijaukinantis kūrėjas pripažino jaučiantis nemenką atsakomybę. Tačiau visus sunkumus atperka spindinčios vaikų akys ir nuoširdus juokas. Pokalbis su D.Krapiku – apie šiandieninį lėlių teatrą, spektaklio ir technologijų sintezę, ant scenos kuriamą pasaką ir gebėjimą nepaklysti tarp skirtingų profesinių vaidmenų.

– Esate Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius, taip pat –  profesionalus smuikininkas, Kauno miesto simfoninio orkestro koncertmeisteris. Šiuo metu debiutuojate ir kaip režisierius. Tiek daug vaidmenų – ar nesunku viską derinti? O gal šie vaidmenys kaip tik vienas kitą papildo?

– Teatro ir muzikos pasaulių derinys mano gyvenime jau seniai  įprastas dalykas. Tiesa, šiuo metu dar prisidėjo ir režisūrinis laikotarpis. Iš esmės daug kas priklauso nuo kolegų geranoriškumo ir supratingumo. Džiaugiuosi, kad aplinkiniai mane palaiko. Tiesa, energiškai kartais būna išties sunku. Repeticiją keičia repeticija, vakare laukia koncertas... Žiūrėk, jau ir esi visiškai pavargęs. O kitą dieną – vėl viskas iš pradžių. Tad tikrai pasitaiko sunkesnių dienų, tačiau pavyksta susigrąžinti jėgas. Laimei, iš vienos sferos persiorientuojant į kitą, problemų perjungiant jungiklį nekyla (juokiasi). Tikriausiai gelbsti ir didelė patirtis – daug kas jau išmokta, patirta.

Idėja sukosi galvoje, kol pernai pagaliau pasiryžau ir viską išklojau popieriuje.

– Greitai vyks jūsų spektaklio "Baldis ir Vivaldis" premjera. Kaip sekėsi prisijaukinti naują, režisieriaus amplua? Ar jaučiate didesnę atsakomybę?

– Žodis "režisierius" man skamba be galo įpareigojamai. Juk nesu diplomuotas šios srities profesionalas, nebaigiau specialių mokslų. Kita vertus, su džiaugsmu priimu šį naują vaidmenį ir tikiuosi, kad viskas pavyks. Režisuoti mane įkvėpė ilgametis darbas teatre ir nuolatinis sukiojimasis šioje virtuvėje. Juk iš arti matau, kaip gimsta kiekvienas spektaklis, stebiu režisierių darbą, įvykus premjerai vertinu – kas pavyko, o kas ne. Žinoma, teatre, kaip ir kiekvienoje sferoje, būna visko: ir sėkmių, ir nesėkmių.

Iš tikrųjų šio spektaklio idėją brandinau labai seniai. Prieš tai esu vaidinęs ne viename panašios tematikos teatralizuotame pasirodyme vaikams. Jau tada, pasitelkęs klasikinę muziką, tikrinau, kaip mažiesiems sekasi ją priimti žaidimo forma. Tad idėja sukosi galvoje, kol pernai pagaliau pasiryžau ir viską išklojau popieriuje. Kitaip sakant, gimė pirmasis režisūrinis eskizas. Man pasisekė – gavau teatro vadovybės sutikimą ir pradėjau ruošti spektaklį.

– Spektaklis ne tik edukacinis, bet ir interaktyvus. Galbūt šiuolaikinį lėlių teatrą apskritai stengiamasi vis daugiau modernizuoti, pritaikyti besikeičiantiems jaunojo žiūrovo poreikiams?

– Spektaklyje edukacijos bus, tačiau neužkrausime vaikų faktais. Atsistojus prieš vaikų grupę ir pasakius, kad dabar bus atliekama gili ir prasminga garsaus kompozitoriaus muzika, norimo poveikio tikrai nesulauksi. Auditorijos amžius – 5–10 metų, tad pasakojama istorija, kuri būtų įdomi tokio amžiaus mažiesiems ir jų tėveliams. Paminima, kad įvykiai vyko prieš 400 metų, pasakojama, kaip tas laikais žmonės rengėsi, gyveno. Tad pristatomi ne sausi, konkretūs faktai, bet parodoma laikmečio dvasia.

Dermė: Lėlių teatro scenoje smuikas dažnai būna D.Krapiko rankose. Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo nuotr.

Kalbant apie interaktyvumą, skambės išskirtinai klasikinė muzika, ji bus gyvai atliekama smuiku, žiūrovai matys animuotas tikrų Baroko epochos paveikslų projekcijas. Norėjau spektaklyje skambančią muziką iliustruoti senovine tapyba. Todėl kai spektaklio dailininkas Artūras Šimonis apie tai prabilo, buvau labai laimingas. Sulig kiekviena diena stiprėjo vidinis pasiryžimas ir žinojimas, kad tiesiog privalau atiduoti tai, ką galiu ir moku. Pagrindinė mano užduotis yra panardinti mažuosius į muziką, leisti jiems ją patirti, pajausti. Spektaklis siekia sužadinti vaikų kūrybiškumo jausmą, atradimų troškimą.

– Kas sudėtingiausia kuriant Lėlių teatro spektaklį? Ar sunkiau, kai auditorija – vaikai?

– Sunku palyginti, kadangi niekada nevaidinau suaugusiųjų auditorijai. Per tiek metų pradėjau pažinti vaikų reakcijas, suvokti, kokios bus jų emocijos esant tam tikroms situacijoms. Jau galiu numanyti, kaip mažieji reaguos į vieną ar kitą sceną. Žinoma, kartais pasitaiko ir suklysti. Jeigu žiūrovų reakcijos nuspėti nepavyksta, aktorius turi iš situacijos suktis improvizuotai. Tačiau tai jokia naujiena, mes tai puikiai mokame. Sakyčiau, kad neretai nenumatyta reakcija gali netgi dar labiau nuspalvinti spektaklį. Netikėta vaiko emocija aktoriui sukelia didžiulį jausmų antplūdį, atsiranda tarpusavio ryšys su auditorija.

Visada norisi betarpiškumo jausmo, o ne scenarijaus, kai vaikai tėra pasyvūs stebėtojai. Aktoriaus siekiamybė, kad žiūrovai pamirštų viską ir atsidurtų tavo kuriamame pasaulyje. Be to, mūsų auditorijos dalimi tampa ir su atžalomis į teatrą užsukę tėvai. Būna, kad pavyksta pažadinti mamos ar tėčio asociacijas su jų vaikyste, gražius prisiminimus. Tuomet nušauni du zuikius – į pasaką nukeli ne tik vaiką, bet ir tėvus.

Vis dėlto šiandien vyksta tam tikra sintezė – teatras tuo pačiu metu ir kaunasi su technologijomis, ir pasitelkia jas savo reikmėms.

– Ar Lėlių teatras apskritai šiuolaikiniams vaikams dar įdomus, o galbūt jie per daug paskendę virtualioje realybėje?

– Šiuolaikiniai vaikai iš tikrųjų daugybę laiko praleidžia virtualiame pasaulyje. Juk jeigu atžala nerami, šiandien tėvai į rankas tiesiog įduoda planšetę ar telefoną. Dėl šios priežasties naująsias technologijas po truputį prisijaukina ir pasaulio teatrai. Pavyzdžiui, mes ateityje norėtume įkurti šiuolaikines erdves, kurios sujungtų teatrą su modernybe. Tai galėtų būti kavinė ar poilsio kambarys – tarsi jungiamasis slenkstis tarp virtualios erdvės ir gyvo bendravimo.

Kita vertus, manau, kad teatras neturėtų užleisti savo pozicijų. Nereikėtų visiškai paskęsti technologijose. Juk tada galima tiesiog atleisti visus aktorius, per kompiuterį paleisti spektaklį, ir vaikai jį stebės it kokiame kino teatre. Gyvas bendravimas svarbus palaikant bet kokius santykius – tarp tėvų ir vaikų, vyro ir moters, menininko ir žiūrovo. Šis ryšys yra didžiausia vertybė, kokia tik gali būti. Todėl tikras, gyvas teatras negali būti pakeistas projekcijomis ar kitokiais išmaniaisiais triukais.

Vis dėlto šiandien vyksta tam tikra sintezė – teatras tuo pačiu metu ir kaunasi su technologijomis, ir pasitelkia jas savo reikmėms. Nuostabiausia tai, kad Lėlių teatras dažnai tampa tęstinumo pagrindu. Juk vaikai būtent čia susipažįsta su teatru, jį pamilsta. Vėliau jų skonis bręsta, keičiasi, jie lanko teatrus. Galiausiai, susilaukę savo atžalų, vėl praveria Lėlių teatro duris.

– Lėlių teatre dirbate jau daugiau nei 20 metų. Kaip keitėsi jūsų požiūris į savo profesiją bėgant metams? Ar nedingo jaunatviškas idealizmas?

– Įvairiausių idėjų man vis dar netrūksta. Gaila, kad nėra laiko joms įgyvendinti – juk dar groju ir orkestre. Kalbant apie jaunatvišką idealizmą, sakyčiau, kad pasaulį išties keičia jauni žmonės. Jaunuoliai turi didelių ambicijų ir daug polėkio. Tiesa, žinių, kaip įgyvendinti sumanymus, jiems pritrūksta. Todėl, mano nuomone, vyresnio ir jaunesnio derinys duoda geriausius rezultatus bet kokioje srityje. Jauni žmonės dalijasi savo idėjomis ir vizijomis, o profesionalai jiems pataria, įkvepia, pamoko.

Tikslas: „Pagrindinė mano užduotis yra panardinti mažuosius į muziką, leisti jiems patirti, pajausti“, – sako aktorius ir muzikantas. Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo nuotr.

Kai žvelgiu atgal, matau, kad esu įgijęs be galo daug patirties. Ji išties palengvina gyvenimą – gali greitai atlikti tai, kas anksčiau užtrukdavo be galo ilgai. Suprantama, mokytis tenka visą gyvenimą. Kaskart, gavus naują lėlę, tenka įdėti laiko ir triūso, kad ji atgytų. Tas pats galioja ir mano darbui orkestre. Tenka vis mokytis naujų kūrinių arba prisiminti jau grotus, tačiau sudėtingus atlikti.

– Kaip teatre keitėsi pačios lėlės, jų valdymo technika?

Sakyčiau, kad turėjau tikrai puikią vaikystę.

– Kai atėjau dirbti į teatrą, naudojome kur kas daugiau marionečių nei dabar. Jas valdyti yra gana sudėtinga. Juk kiekviena virvelė valdo atskirą lėlės sąnarėlį, atlieka skirtingą funkciją. Norint sukurti spektaklį su daug marionečių, reikia labai didelio konstruktorių darbo. Deja, šiandien šios srities profesionalų neturime daug. Jeigu jų dar mažės, teatras susidurs su nemenka problema.

– Prisiminkite savo paties kelią į muziką ir Lėlių teatrą. Kas lėmė, kad atsidūrėte ten, kur esate dabar?

– Viskas prasidėjo Juozo Naujalio meno mokykloje Kaune. Sakyčiau, kad turėjau tikrai puikią vaikystę. Mokykla buvo įsikūrusi dabartinėje Kunigų seminarijoje. Per pertraukas čiuožinėdavome turėklais, kvailiodavome, žaisdavome futbolą, po pamokų lakstėme po Kauno pilį... Mokykla ir jos aplinka išties skleidė nuostabią aurą.

Labiausiai man įsiminė viena detalė stojant į mokyklą. Reikėjo išmokti padainuoti dainelę, mama mane stropiai jos mokė. Tačiau, atėjus laikui dainuoti, mušdamas ritmą koja, aš kažkodėl užtraukiau vakaro žinių laidos "Laikas" teminę melodiją. Komisija mirė iš juoko.

Vėliau, mokantis, tėvai nusprendė, kad man reikia postūmio. Duomenis aš turėjau, bet kažko vis trūko. Tad pradėjau važinėti į Vilniaus B.Dvariono muzikos mokyklą. Ten mane uždegė, suteikė puikius techninius pagrindus ir pastūmėjo nuostabus mokytojas Kazys Kristapavičius. Baigęs mokyklą, įstojau į tuometę Vilniaus konservatoriją. Čia sutikau dar vieną nepaprastai inteligentišką žmogų – pedagogą Rimtautą Čekuolį, kuris didžiausią dėmesį skyrė tembro ir garso kokybei.

Apie 1995 m. visai netikėtai įsidarbinau Lėlių teatre. Čia dirbo puikus aktorius a.a. Valdis Aleksaitis, mes su juo buvome draugai. Atsitiktinai pamačiau skelbimą laikraštyje, kad teatras ieško aktorių. Susitikau su Valdžiu ir paklausiau: "Koks pas jus teatre gyvenimas? Čia linksma ar liūdna?" Valdis atsakė, kad man derėtų dalyvauti konkurse ir viską pamatyti savomis akimis. Nusprendžiau taip ir padaryti.

Viena iš atrankos užduočių buvo išmokti pasakėčią apie pelėdą. Kol pasakėčią namuose mokiausi mintinai, ją išmoko visa mano šeima. Juokingiausia tai, kad kai man atėjo metas ją pasakyti, užsikirtau ir viską pamiršau. Tačiau viskas pasibaigė gerai – nuo to laiko dirbu teatre. Esu tikrai patenkintas, atrodo, kad ir aplinkiniai nesiskundžia (šypsosi).

– Papasakokite šiek tiek apie savo šeimą. Turite tiek daug veiklų, ar dar lieka jai laiko? O gal artimieji irgi yra teatro žmonės?

– Turiu dvi dukras. Viena prieš keletą dienų susilaukė sūnelio, tad tapau seneliu. Antroji dukra labai meniška, šiuo metu studijuoja menus Roterdame. O žmona taip pat dirba Lėlių teatre, administracijoje. Tad ji kvėpuoja tuo pačiu oru. Išties abu esame teatro žmonės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Noriu pastebeti

Noriu pastebeti portretas
kad teatru spektakliai labai biedni. Kas juos finansuoja ka anie visai neturi kuo apsirengt? Ar dekoracijas geras nusipirkt

Tikrų, gražių

Tikrų, gražių portretas
pasakų spektaklių tikrai trūksta. Aš į dabartinius šiuolaikinius vaikų nevedu.Jie baisūs. Panašūs į beprotnamio saviveiklininkų pasirodymus. Kaip balete dažnai nėra šokio o tik vartymasis ir nesuprantami nelogški raivymai taip ir šiuolaikiniame teatre baigia išnykti grožis, harmonija ir estetika. O ne negrų ar apsirūkiusių kūrėjų gamyba.Visuomenei, o tuo labjau vaikams, reikia žmonių pajėgiančių kurti tikrą Meną..To ir linkiu gerb. režisieriui.

Kuo didžiausios sėkmės

Kuo didžiausios sėkmės portretas
šiam nepaprastai žaviam, kūrybingam ir labai nuoširdžiam žmogui- Kūrėjui.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių