Režisierė U. Bartoševičiūtė: nežudymas irgi yra žmogaus valios pastanga

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė praėjusį birželį nugalėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro konkursą „IDėja 2019“. Praėjus pusmečiui, jauna menininkė debiutuoja šiame teatre, analizuodama pirmųjų kartų temas, apčiuopiamas Kaino ir Abelio istorijoje. Premjera „Iš kūno ir kraujo“ vyks sausio 29, 30 ir vasario 19 dienomis Mažojoje scenoje.

– Spektaklis kuriamas pagal dramaturgo Mato Vildžiaus pjesę „Iš kūno ir kraujo“. Kokie keliai suvedė su šia medžiaga?

– Mane jau seniai domino Kaino ir Abelio istorija. Skaitydama įvairias šios istorijos interpretacijas, radau Byron'o misteriją „Kainas“. Su dramaturgu iš jo „pasiskolinome“ struktūrą. Nauja Mato pjesė rašyta specialiai šitam pastatymui ir proceso metu keičiasi. Tai, mano manymu, labai svarbu, – tekstas yra sudėtingas, pakankamai archajiškas, vietomis eiliuotas, bet pjesė kinta ne tam, kad paprastėtų – tokiu būdu ieškome šios istorijos atspindžių savyje. Man regis, pjesės gyvybė atsiranda tuomet, kai „nebetarnauji“ tekstui, nelaužai galvos, kaip išspręsti sceną, kuri monumentali, nepakeičiama. Pasisekė turėti šalia dramaturgą, kaip didžiausią pagalbininką, kuris gali įdėti į žodžius tai, ką mes su aktoriais galvojame. Dramaturgija keičiasi talkininkaujant dramaturgui, bet ne Byron'o šmėklai.

Mirtį galima suvokti dvejopai: kaip fizinį aktą ir metafizinį procesą.

– Kokios svarbiausios šio kūrinio temos? Kaino ir Abelio motyvas suponuoja religinę temą. Ar taip galima teigti?

– Religinė tema yra fonas, šaltinis, iš kurio šita istorija ateina, – ji yra užrašyta Senajame Testamente, tačiau religija nėra centrinė pjesės tema. Mes imamės pirmųjų žmonių mirties precedento tyrimo, kraujo linijos svarbos. Man įdomi žmogžudystė, kraujo praliejimas – trapi žmogaus riba tarp buvimo ir nebebuvimo. Kalbamės su aktoriais apie tai, kad žmogžudystė, kaip aktas, privalėjo įvykti, tik kyla klausimas: per kurį asmenį šitas aktas pirmą kartą pasaulyje būtų įvykęs? Per Kainą, Abelį, Adomą, ar Adą? Visi jie yra ribinėje situacijoje, ir visi jie galėtų atlikti pirmąjį žudymo aktą. Tai yra įvykis, kuris turėjo nutikti, tam, kad įvyktų drugelio efektas, – visa tai, kas įvyko po to. Tam, kad Ievai ir Adomui būtų duotas sūnus Setas, kad Nojus pastatytų laivą – viskas būtų nušluota nuo žemės paviršiaus ir t.t. Tam, kad susiformuotų didžiuliai istoriniai, naratyviniai klodai, archetipai, kad gyvybė galėtų tapti vertybe, peržengtų fiziologinę savo prasmę, kad vėliau galėtume analizuoti žmogaus laikyseną mirties akivaizdoje, mirties apeigą ir tradiciją. Tai yra didžiulė jėga.

Mirtį galima suvokti dvejopai: kaip fizinį aktą ir metafizinį procesą. Kainas klausia, kas ta mirtis: „Kas už manęs šešėliu tūno?“, jo paieškos susijusios su bandymu aprėpti, įvardyti tai, kas žmogų lydi visą gyvenimą – savo baigtinumo perpratimą. O Ada, jo žmona, pasakoja apie tai, koks pažeidžiamas, trapus ir trumpalaikis mūsų fizinis kūnas. Kraujas – dviprasmiškas. Tai skystis, pernešantis deguonį, palaikantis mus gyvus, ir skystis, įteisinantis mūsų šeiminę, dvasinę priklausomybę. Tik ar kažkam esu sava, nes mus jungia kraujo linija?

– Pjesėje Kainas nuo pat pradžių priešinasi savo šeimos – Adomo, Abelio, Ados, Ievos nuolankumui Dievui ir kelia daug klausimų: kokia gyvybės prasmė, kas laukia po mirties?

– Man kirba klausimas, ar visi žmonės kažkuriuo metu savo gyvenime kaip nors reflektuoja savo egzistenciją? Netgi tie, kurie yra už sociumo ribų? Veikiausiai taip, veikiausiai mes visi kažkuriuo metu pagalvojame: kodėl?, kam? Ypatingai jauname amžiuje. Kainas jaučia nepasitenkinimą, nes jam kyla per daug klausimų ir jis negauna jokių atsakymų. Ar Kainas privalo jausti padėką už tai, kad jį pagimdė? Na, visuomenė veikiausiai sakytų „taip“, bet jeigu mes kiekvienas atsigręžtume į save ir pagalvotume... Aš dėkingas tėvams už ką? Už tai, kad įvyko jų meilės aktas, kuris po devynių mėnesių išstūmė mane į šitą pasaulį, ir išmetė į visą šitą košę? Kad ir kaip gražu kartais tame gyvenime būna, bet čia verda smala. Tai Kainas su šita mintimi ir gyvena. Kodėl aš gyvenu? Kodėl aš egzistuoju? Aš gimti neprašiau. Aš negaliu geriau pasakyti negu tą kūrinyje pasakė Matas Vildžius: „Aš gimti nenorėjau ir čia yra ne dovana.“

– Kainas pasirenka kruviną auką. Kaip tai paveikia likusiuosius?

– Kainas pirmą kartą pamato juos kažkokius paprastus ir nuoširdžius. Baigiasi spekuliacijos, manipuliacijos, galios žaidimai, kontrolės mechanizmai. Viskas tampa labai realu, labai apčiuopiama, nes tas negyvas kūnas paradoksaliai išvalo jų erdvę. Neuždeda nuodėmių, o nuvalo visą falšą – visą melą. Mūsų tikslas yra neteisti Kaino ir Abelio, nes teisimas yra diagnozė, o mes ne medikai ir recepto, deja, išrašyti negalime. Juk nežudymas irgi yra žmogaus valios pastanga.

– Kraujo prasmę aptarėme. O kuo svarbus kitas simbolis – kūnas ir kūniškumas?

– Kūnas man svarbus kaip labai trapi erdvė, kurioje telpa visa tai, ką mes vadiname savimi. O kaip kartais disonuoja tai, kas vyksta tavo viduje su tuo, kas vyksta išorėje. Galvoju: ar kūnas tik tam, kad nešiotų mano smegenis? Gal. O gal smegenys yra tik viena didelė, informacijos prigrūsta skrynia, kurioje viskas putoja, bet iš to nieko neįvyksta.

Kainas žudo netuščiai. Jis mato brolio skerdžiamus pirmagimius bandos jauniklius. Šiltas gyvūnas, kuris žiūrėjo į akis ir... vienas peilio dūris ir jo nebėra. O kaip būtų su žmogumi? Ar jis irgi tiesiog atšąla? Žmogų nuo gyvenimo iki negyvenimo skiria vienas, mažas įvykis, maža nelaimė ir viskas, – tavęs nėra. Visos tavo aspiracijos, ateitis, polėkiai, meilė, šeimyninis gyvenimas – jo nebėra. Akies mirksnis – štai kas skiria mane nuo tos gyvos avelės, kuri žiūri į akis, gali žaisti ir skleidžia šilumą ir negyvos avelės, kuri yra tik mėsos išklotinė. Tai va toks tas mūsų kūnas – labai gražus ir daug talpinantis, bet labai trapus.

– Ar po šio spektaklio nebūtų prasminga rengti klausimų-atsakymų sesijas, susitikimus su žiūrovais?

– Aš labai norėčiau, aš visada to labai noriu. Man susitikimas su žiūrovu yra esminis. Visada. Ir netgi jeigu lieka du žiūrovai. Neturiu atsakymų, nežinau jų, aš tyrinėju. Ir teatre atsakymų nerandu, randu tik klausimą, iš kurio vyniojasi dar šimtas vienas klausimas.

Spektaklį taip pat kuria scenografė Gintarė Jonaitytė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, kompozitorė Juta Pranulytė.

Vaidina: Andrius Alešiūnas, Andrius Gaučas, Jurgita Maskoliūnaitė, Henrikas Savickis, Deividas Breivė.

Apie režisierę:

U. Bartoševičiūtė – Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos (LMTA) bakalaurė (kurso vadovai Agnius Jankevičius ir Jonas Vaitkus). Šiuo metu režisierė tęsia magistro studijas (kurso vadovė Yana Ross). Jauna menininkė yra pristačiusi savo spektaklius Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, Klaipėdos dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. U. Bartoševičiūtė yra asistavusi režisieriams: Oskarui Koršunovui, Yanai Ross, Sonyai Schönberger, Matthew Evansui („Forced Entertainment“), taip pat yra režisavusi pjesių skaitymus festivaliuose „Dramokratija“ ir „Versmė“. Uršulės kūrybinės paieškos susijusios su moters identiteto analize, statuso ir kontrolės mechanizmų tyrimu, religinių modelių raiška ateistinėje visuomenėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių