Rekonstruotame Lėlių teatre – spektaklis be žodžių

Kauno valstybinis lėlių teatras žiūrovus kviečia į atsinaujinusią Didžiąją salę, kurioje bus pristatyta antroji šio kūrybinio sezono premjera – Andriaus Žiurausko režisuotas spektaklis be žodžių "Užburtas kalnas".

Trigubai šventinis

"Užburtas kalnas" – šventinis spektaklis ne tik todėl, kad pasirodys didžiųjų metų švenčių išvakarėse. Premjera žymės ir Didžiosios teatro salės remonto darbų pabaigą. Pusę metų trukę rekonstrukcijos darbai pavasariop persikels į Mažąją salę ir muziejų.

Kaip pastebi režisierius, šios scenos rekonstrukcija kūrėjams yra labai didelė šventė. "Labai džiaugiamės galėdami taip greitai sugrįžti į šią salę, dirbti savame teatre, o ne kažkur kitur. Be galo džiugu, kad sceną pavyko suremontuoti labai greitai, kad neužsidarėme keleriems metams kaip kad kiti teatrai. O ir remonto darbų metu teatre kūrybinis procesas nenutrūko. Tai šventė ir man, nes aš galiu sau leisti statyti spektaklį, kuris man pačiam yra be galo įdomus", – džiaugėsi A.Žiurauskas.

Tai bus kitoks spektaklis Kauno lėlių teatro repertuare, atversiantis scenos naujas technines galimybes ir aktorių kūrybinį potencialą. Pastatyme atsisakoma įprastų dialogo ir pasakojimo – žodį scenoje pakeis audiovizualinė kalba. Scenoje bus drąsiai žaidžiama kinematografiniais principais, kai mizanscenos virs kadrais – stambiais, bendrais ir panoraminiais.

Lyg kino filme veiksmas bus kuriamas vaizdais ir garsais: bus vadinamasis aktorių gyvasis planas, vaidyba, dailininkės Giedrės Brazytės lėlės, muzika, kurią spektakliui kuria muzikantas Olegas Jerochinas (vienas iš roko grupės "Sisters On Wire" įkūrėjų) ir įvairūs garsai.

Reikėjo sukurti garsą scenai, kai miesto pastatai yra perkeliami į kitą vietą. Kūrėme garsus panaudodami absoliučiai viską – plytas, akmenis, sunkius blokus, medžių šakas ir kt.

"Spektaklis yra visiškai be žodžių. Mūsų teatre tai darome pirmą kartą. Iš pradžių įsivaizdavome, kad tai įgyvendinti bus nesudėtinga, tačiau dabar suprantame, kad ši idėja – iššūkis. Spektakliui, lyg kino filmui, kuriame garso takelį, vaizdą derindami su natūraliais garsais, tačiau sukurti vizualinių sprendimų teatro scenoje ir natūralaus garso sintezę gana sunku, nes neretai jie vienas kitam prieštarauja", – patirtimi dalijosi režisierius.

Teatre kaip kine

Susidoroti su iššūkiais teatro scenoje pritaikant kino estetikos principus režisieriui padeda UAB "Aktida", užsiimanti ir filmų dubliavimu, įgarsinimu, subtitravimu. Įmonės vadovui Linui Kalėdai kurti garso takelį teatrui buvo visiškai nauja patirtis. Anot jo, kurti garso takelį kinui ar animacijai yra kur kas paprasčiau, nes yra naudojamas laikmenoje įrašytas vaizdas, kuris niekada nesikeičia, o šiuo atveju tai buvo iššūkis ir jam, ir aktoriams. Iššūkis sukurti tokį garso takelį, kad aktoriai jį įsiminę galėtų vaidinti ir kad tai jiems daryti būtų kuo patogiau.

Spektaklyje girdimus garsus L.Kalėda kūrė kartu su VDU Muzikos produkcijos studijų programos studentu Gyčiu Stankevičiumi. Pirmiausia jie stebėjo spektaklio repeticijas, tuomet bandė įgarsinti matytus vaizdus. Dalį natūralių garsų įrašų jie panaudojo iš turimos garsų bibliotekos, tačiau daugiau nei pusę jų kūrė patys, ir tai buvusi pati sudėtingiausia ir įdomiausia darbo dalis.

"Kūrėme ir tokius garsus, kurie natūraliai neegzistuoja. Pavyzdžiui, reikėjo sukurti garsą scenai, kai miesto pastatai yra perkeliami į kitą vietą. Kūrėme garsus panaudodami absoliučiai viską – plytas, akmenis, sunkius blokus, medžių šakas ir kt. Teko patirti tai, kaip greitai galima apšiukšlinti savo darbo vietą, nes tiek įvairiausių nebenaudojamų buityje daiktų ir kitų šiukšlių mano studija dar nebuvo mačiusi", – pasakojo L.Kalėda.

Nežinomybės trauka

Apie ką gi bus kalbama naujajame spektaklyje? Apie laimę. Tiksliau, jame bus ieškoma to, ką būtų galima pavadinti šiuo žodžiu.

Imtis šios temos režisierių iš dalies inspiravo Jono Biliūno apsakymas "Laimės žiburys", kuriame nors ir į akmenis virsdami žmonės kopia į kalną siekdami jo viršūnėje paliesti šviečiantį žiburį – laimės šaltinį. Vis dėlto labiausiai kūrėją įkvėpė jo paties patirtis – prieš dešimt metų vykusi kelionė į Izraelį, iš kurios grįžęs jis pasijuto pasikeitęs.

"Ne dėl to, kad staiga nuvykau ir patyriau dievišką nušvitimą, bet, atvirkščiai, ten susidūriau su keistais religiniais kraštutinumais. Musulmonai, žydai ir krikščionys nesutaria, kuriame kalne yra palaidotas Mozė, ir kiekvienas jų turi skirtingą požiūrį į šį kalną. Jie vaizduojasi esą skirtingi žmonės ir ant kalno jiems šviečia skirtingi žiburiai. Izraelyje tai ypač pajaučiau. Tačiau pamačiau ir tai, kad nei jie, nei mes visi nesame tokie skirtingi, kad žaidžiame tą patį žaidimą. Apie tai norisi spektaklyje kalbėti", – pasakojo A.Žiurauskas.

Režisierius, šios kelionės metu pats kopęs į kalną, prie akmens, ant kurio, kaip manoma, stovėjo Mozė. Su juo lipo daugybė kitų žmonių, tarsi tame kalne egzistuotų nematoma stebuklinga šviesa. Jam norėjosi šiais susvetimėjimo ir susiskaldymo laikais sukurti spektaklį apie apie tai, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo jų pasaulėžiūros, siekia bendro tikslo. Spektaklyje taip pat bus vaizduojamas didžiulis kalnas ir jo apačioje įsikūrusi gyvenvietė, kurioje gyvena įvairiausių religinių pažiūrų žmonės, kurie vieną rytą nusprendžia viską palikti ir kopti į kalną. Tačiau lipdami supranta tai, kad jeigu neužlips vienas kitam ant pečių, kalno viršūnės nepasieks nė vienas.

Spektaklyje žmonės lipa į kalną nežinodami, kas yra jo viršuje. Kūrėjai nori, kad žiūrovas surastų ten tai, ką pats įžvelgs, todėl konkretaus atsakymo, kas yra kalno viršūnėje, nereikėtų tikėtis. Pasak režisieriaus, pradžioje buvo kilusi mintis kalno viršūnėje pastatyti prekybos centrą. "Atsisakėme šios idėjos, nes spektaklis yra ne apie tai. Jame daugiau kalbame apie tai, kad žmonės nelabai žino, ko patys nori, kad galbūt ir nereikia lipti į tą kalną, o likti apačioje ir būti šimtą kartų laimingesniam. Nes spektaklyje veikėjai atsisako savo šeimų, jie palieka jas apačioje ir eina ten, kur net nežino, ką suras", – pasakojo režisierius.

Ne tik vaikams

Režisierius spektaklį skiria visai šeimai. Tiesa, patikina, kad patiems mažiausiems žiūrovams jis gali pasirodyti sunkiau suprantamas. Spektaklis turėtų būti įdomus tokio amžiaus vaikui, kuris jau gali užduoti klausimus tėvams. Vaikai spektaklyje matys vieną plotmę, tėvai – kitą, bet jam norėjosi sukurti tokį spektaklį, kad vaikas, grįžęs namo, galėtų ir norėtų pasikalbėti su tėvais. Ir galbūt net jis pats galėtų paaiškinti tėvams tai, ko šie nesupratę.

"Labai žaviuosi kolegomis, kurie geba sukurti spektaklį dvejų-ketverių metų vaikams. Aš to nemoku. Į šį spektaklį atėjęs toks vaikas daug atpažįstamo jame neras, nebent šunį, katę, kiaulę. Todėl nerekomenduoju tėveliams vestis panašaus amžiaus vaikų, kad jų Lėlių teatras neišgąsdintų taip, kad jie niekada daugiau čia nenorės sugrįžti. Taip pat, mieli tėveliai, būkite geri, prieš vesdami į spektaklį vaiką pasikalbėkite su juo apie tai, kur eisite ir ką žiūrėsite. Linkėčiau sąmoningumo, supratimo, kad teatras nebūtinai yra pramoga", – palinkėjo A.Žiurauskas.

Spektaklis bus staigmena ir jo kūrėjams, kadangi repetuodami jie turėję dar nedaug galimybių jį išbandyti remontuojamoje scenoje. Vaidinimas buvo kuriamas teatro muziejuje, Mažojoje salėje ir kitų Kauno teatrų scenose. Anot jų, spektaklio kūrybinis procesas tapo panašus į jo paties siužetą – lipimą į kalną, į nežinomybę.


Tarpukario stilistika

2018 m. gegužę prasidėjusi Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiosios salės ir dalies teatro pastato rekonstrukcija sėkmingai pasiekė finišą. Antrasis ES lėšomis vykdomų darbų etapas (Mažosios salės ir Lėlių muziejaus rekonstrukcija) numatytas 2019-aisiais.

Po bemaž pusmetį trukusių remonto darbų Didžioji salė, pirmojo ir antrojo aukštų vestibiuliai ir kitos erdvės pasitiks žiūrovus gerokai atsinaujinusios, modernesnės ir patogesnės.

Teatras gali didžiuotis funkcionaliomis, dviejų pozicijų žiūrovų kėdėmis Didžiojoje salėje – jose patogiai galės sėdėti ir mažieji, ir juos atlydėję suaugusieji. Tai unikalios konstrukcijos kėdės, kuriomis Lietuvoje galėjo pasigirti tik Vilniaus teatras "Lėlė".

Išgriovus salėje buvusias kolonas, padidėjo vietų skaičius, pagerėjo matomumas iš gale esančių eilių. Atnaujinta garso ir šviesų įranga, perdažytos fojė bei administracinės patalpos, pakeista grindų danga, atsirado daugiau erdvių ekspozicijoms, atnaujinti sanitariniai mazgai. Naujai perdengus pastato stogą, atsirado papildomų erdvių, kurios bus pritaikyta teatro reikmėms.

Teatro interjero dizaino sprendimus sukūrė interjero architektė dr. Lina Preišegalavičienė, remdamasi savo pačios atliktais istoriniais tyrimais. Prie iš ankstesnių laikotarpių išlikusių interjero detalių ji derino tarpukario laikotarpiui būdingas pastelines spalvas ir vadovavosi tarpukario modernizmui būdingo taupumo principu. Tarpukario kino teatro patalpas dekoravęs apskritimo motyvas (teatras įsikūręs buvusiose kino teatro patalpose) naujai atsikartoja šiuolaikinių šviestuvų formose, o pačią pirmąją žiūrovų salę puošusį eglutės ornamentą šiandien primins gobeleno audimo raštas žiūrovų salės kėdėse. Jas architektė sukomponavo iš penkių skirtingų spalvų. Iki salės atidarymo likę neįgyvendinti interjero rekonstrukcijos darbai teatre bus baigti artimiausiu metu.

Įkandin premjeros "Užburtas kalnas", nuo gruodžio 9 d. iki sausio 6 d., žiūrovai bus laukiami šventiniame kalėdiniame spektaklyje "Balta Sniego žmogeliukų kelionė".


Veidai ir vardai

Spektaklio "Užburtas kalnas" kūrybinė komanda: režisierius Andrius Žiurauskas, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Olegas Jerochinas, garso efektai – UAB "Aktida". Vaidina: Jolita Ross, Andrius Žiurauskas, Remigijus Endriukaitis ir Mindaugas Černiauskas.

Premjera – lapkričio 24 d. ir 25 d. 12 val. Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių