Rašytojas J. Greensponas: rašau, vadinasi, gyvenu

Jaqas Greensponas – iš Las Vegaso kilęs amerikietis rašytojas, prieš aštuonerius metus atvykęs į Kauną ir nusprendęs čia pasilikti. Lūkesčiai, kad tai – lietuviškasis San Franciskas, ne tik neišblėso, bet pasitvirtino su kaupu.

Prieš atvykdamas į Kauną jis dirbo Holivude – kūrė scenarijus populiariems serialams "Žvaigždžių kelias" ir "Robino Hudo nuotykiai", vaidino teatre. Gyvendamas Kaune jis sukūrė šeimą ir ėmėsi naujos veiklos – mokyti studentus kūrybinio rašymo ir scenarijaus kūrimo paslapčių.

– Kodėl pasirinkote atvykti būtent į Lietuvą?

– Ne aš, o Lietuva pasirinko mane. Aš turėjau lietuvį draugą, kuris gyveno Vilniuje. O tuo metu aš gyvenau Vengrijoje ir ten jaučiausi labai nelaimingas, todėl jis man pasiūlė atvykti Į Lietuvą. Tai 2010-ųjų gruodį aš atvykau čia, ėjau į daug pokalbių, kol susiradau man tinkamą darbą. Kaune gyvenu jau aštuonerius metus, esu vedęs ir turiu dukrą, kuri moka lietuvių kalbą geriau negu aš.

– Kaip jautėtės, kai pirmą kartą čia atvykote?

– Tiesą sakant, jaudinausi ir džiaugiausi. Džiaugiausi, nes gavau įdomu darbą – mokyti kurti ir rašyti istorijas, kas man buvo labiau priimtina, nei darbas Vengrijoje – vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojas. Bet tuo pat metu jaudinausi, nes žinojau, kad čia bus visai kitokia sistema, viskas kitaip, prie ko aš buvau pripratęs, ir tai mane gąsdino.

– Ką manėte apie Kauną tada, kai atvykote ir ką manote apie jį dabar, kai aštuonerius metus čia gyvenate?

– Aš myliu Kauną. Prieš čia atvykdamas, žinoma apie jį pasidomėjau, ir kai man dar gyvenant Vengrijoje žmonės klausė, ką veiksiu toliau, aš jiems atsakydavau: "Aš kraustysiuosi į Kauną!" Ir jie nežinodavo, kas tas Kaunas, tai aš jiems paaiškindavau, kaip aš suprantu, tai labai meniškas miestas, toks Lietuvos San Fransiskas. Ir aš vis dar manau, kad tai tiesa. Man patinka, kad jis mažesnis už Vilnių. Per 10–20 min. nuvažiuoji, kur tau reikia! Aš užaugau Las Vegase, gyvenau Los Andžele. Tai – labai dideli miestai, pavyzdžiui, mes abu su seserimi gyvenome tame pačiame mieste – Los Andžele, tačiau atstumas tarp mūsų namų buvo 50 km. Tad gyventi palyginus mažame mieste yra puiku.

Aš niekaip negalėjau perprasti daiktavardžių giminių, nors ir lankiau lietuvių kalbos pamokas, oficialiai pasiekiau A1 lygį.

– Ko labiausiai pasiilgstate gyvendamas svetimoje šalyje?

– Greitojo maisto. Ypač meksikietiško. Ir, žinoma, ilgiuosi savo draugų, artimųjų. Ne dėl to, kad neturėčiau draugų čia, aš jų turiu, tačiau yra visai kitaip, kai sieja bendra kultūra. Dar labai pasiilgau gyvo teatro ir apsipirkimo knygynuose. Tiesiog eiti per trijų aukštų knygynus ir rinktis iš lentynų knygas, kurių nori. To aš negaliu čia padaryti, nes beveik viskas yra vien lietuvių kalba.

– Tai vienas didžiausių iššūkių su kuriais susiduriate yra kalba? Su kokiais dar sunkumais susiduriate?

– Taip, tai yra pats sunkiausias dalykas. Lietuvių kalba yra viena sunkiausių kalbų, o ji ypač sudėtinga amerikiečiui. Aš niekaip negalėjau perprasti daiktavardžių giminių, nors ir lankiau lietuvių kalbos pamokas, oficialiai pasiekiau A1 lygį. O kiti sunkumai turbūt daugiausia kultūriniai. Iš pradžių buvo sunku suprasti kaip kas veikia, bet dabar aš jau gana gerai tai išmanau.

– Kuo skiriasi lietuviai ir amerikiečiai?

– Mes, amerikiečiai, nors ir nesijaučiame laimingi, vis tiek šypsomės visiems, o lietuviai to nedaro. Net jei jie būna laimingi, nesišypso, nedemonstruoja savo emocijų. Bet iš esmės, lietuviai tampa panašesni į amerikiečius vien dėl to, kad Amerika eksportuoja kultūrą. Lietuviai savo kultūroje yra pritaikę daug amerikanizmų. Aš manau, kad lietuvis, nuvažiavęs į Ameriką, pritaptų lengviau nei amerikietis čia.

– Ar lietuviai draugiški svetimšaliams?

– Iš pradžių jie būna labai atsargūs, jiems reikia laiko tave pažinti. Vėliau, kai supranta, kad tu nekeli jokio pavojaus, jie būna draugiški. Tačiau tam, kad su jais sutartum, turi visada ieškoti kompromisų ir "susitikti pusiaukelėje".

– Jums teko užsiimti daug įvairių veiklų: rašymu, vaidyba, dėstymu. Kuri iš jų teikia daugiausiai pasitenkinimo?

– Buvimas tėvu! Turbūt, jei galėčiau iš to išgyventi, pardavinėčiau knygas. Mano svajonė yra atidaryti mažą mokslinės fantastikos knygyną-kavinę ir kartu rašyti savo knygas. Žinoma, taip pat yra labai malonus jausmas, kai kažko išmokai studentą, kai padedi jam kažką suprasti. Tai irgi teikia labai daug pasitenkinimo.

– Esate dirbęs Holivude. Kaip iš vidaus atrodo darbas jame?

– Tai sunkus darbas. Visi ieško priežasties tau pasakyti "ne". Ten investicijos yra didžiulės, o žmonės nenori leisti pinigų kažkam, kas gali nesulaukti didelio pasisekimo. Į šitą industriją visi nori patekti, bet tai yra labai sunku. Į Holivudą žmonės atsikrausto norėdami tapti aktoriais, rašytojais arba režisieriais. Apie tai netgi yra Holivude populiarus anekdotas:  jei atėjęs į restoraną jo lankytojų paklausi, kaip jiems sekasi rašyti scenarijų, iš visų sulauksi atsakymo, nebus nė vieno žmogaus, kuris pasakys, kad nieko nerašo. Tai jei visi rašo scenarijų, galimybės ten patekti yra labai mažos. O jei tu esi aktorius, ateidamas į peržiūras laukiamajame rasi dar 20 žmonių, atrodančių lygiai taip pat kaip tu. Aš pažįstu žmonių, kurie turi didžiulį talentą, tačiau niekas nežino jų vardų, jie netapo pasaulinėmis žvaigždėmis, nors ir atliko kelis vaidmenis, bet jų honoraro net neužteko sumokėti mokesčiams. Kad pasisektų, turi labai savimi pasitikėti, netgi būti arogantiškas. Tas pats galioja ir būnant rašytoju: turi pajėgti žiūrėdamas į veidrodį sau pasakyti – žmonės norės skaityti, tai ką aš turiu pasakyti. Ir tai yra sunku.

– Buvote teatro aktorius. Ką jums reiškia teatras?

– Aš myliu teatrą. Absoliučiai myliu. Man tai viena mėgstamiausių meno formų. Aš norėčiau gana gerai suprasti lietuviškai, kad galėčiau eiti į teatrą čia. Kai galiu, vykstu žiūrėti Londono Nacionalinio teatro transliacijos Vilniuje. Džiaugiuosi, kad turiu tokią gerą žmoną, kuri mane išleidžia kelioms dienoms į Londoną, tam, kad teatrą galėčiau pažiūrėti gyvai ir pasisemti energijos.

Kiek save prisimenu, visada buvau istorijų pasakotojas. Savo pirmąjį filmą sukūriau būdamas šešerių.

– Kada pradėjote vaidinti?

– Būdamas devynerių, ir jau tada pamilau teatrą. Aš pradėjau lankyti "Rainbow" jaunimo teatrą, kuris buvo vienas geriausių vaikų teatrų Amerikoje. Su jais buvau Vašingtono valstijos ture.

– Jūs dirbote scenarijų rašytoju Holivude, buvote teatro aktorius, kuo šios dvi industrijos skiriasi?

– Juos abu kuriant vyksta visai kitoks procesas, visai kitokia magija. Girdėti publiką plojant ar juokiantis – tai kažkas svaiginančio, kursto tavo pasirodymą. O filmas yra labiau vidinis procesas. Nežinai, kaip atrodys to filmo galutinis variantas, nes viskas vyksta montuojant. Filme svarbiausias redagavimas ir montavimas, o teatre svarbiausias aktorių ir publikos ryšys.

– Kokia jūsų, kaip rašytojo nuomone, yra gera knyga?

– Gera knyga yra ta, kuri tau patinka. Taip pat svarbus veikėjų gilumas ir išbaigtumas, įdomi siužeto linija, bet manau, kad tai yra labai subjektyvu. Gera knyga yra ta, kuri yra įdomi skaitytojui.

– O kokia jūsų mėgstamiausia knyga?

– Paprastas atsakymas – "Alisa stebuklų šalyje". Aš net nežinau, kiek kartų perskaičiau šią knygą, netgi turiu kelias Alisos citatas išsitatuiravęs ant savo kūno.

– Kada pats pradėjote kurti, rašyti istorijas?

– Kiek save prisimenu, visada buvau istorijų pasakotojas. Savo pirmąjį filmą sukūriau būdamas šešerių. Pasiėmiau savo tėčio kamerą, pakviečiau kaimynų vaikus ir, prisidėję šakas prie galvų, vaidinome "Bembį". O kai išmokau skaityti, iškart įnikau į knygas ir netrukus pradėjau rašyti. Trečioje klasėje parašiau serialo scenarijų, žinoma, neįsivaizdavau, ką aš dariau, bet aš kūriau, mokytoja net leisdavo iš pamokų išeiti anksčiau, kad galėčiau rašyti. Taigi aš visada buvau istorijų pasakotojas ir rašytojas, o kai ilgai nerašau, tampu nervingas. Tuomet mano žmona sako: "Eik ir rašyk, matau, kad jau reikia."

– Šiuo metu jūs mokote studentus rašyti istorijas, galbūt pats planuojate parašyti naują knygą?

– Aš nuolat rašau. Rašau vienam Amerikos žurnalui ir dabar dirbu prie dviejų savo knygų. Aš tiesiog negaliu nerašyti, kitaip tampu nervingas. Tai yra ta veikla, kuri mane apibrėžia. Tai yra tai, kas aš esu – rašytojas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

o

o portretas
kodel jav taip blogai? ir ar tai ne spec t atsiustas zvalgybai?..
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių