A. Račaitytė: nė dienos be kino

Izraelyje gyvenančią kaunietę, kino kuratorę Aistę Račaitytę dažniausiai galima sutikti viename iš tarptautinių kino festivalių. Kokybiško kino pasaulyje besisukanti moteris kruopščiai atrenka darbus, kuriuos verta parodyti gimtosios šalies auditorijai. Festivalio "Kino pavasaris" programos sudarytoja pripažino: vienu kartu peržiūrėti 5–6 filmus gali būti nemenkas iššūkis, bet viską atperka aukso grynuolių radybos.

Pokalbis su kinomane A.Račaityte – apie Lietuvos ir užsienio šalių auditorijų skonį, opias senojo kino išsaugojimo problemas, intriguojančius Izraelio režisierius ir festivalių užkulisius.

– Esate viena iš "Kino pavasario" programos sudarytojų, taip pat dirbote Britų kino institute (BFI), šiuo metu gyvenate Izraelyje. Ši patirtis tikriausiai padėjo pažinti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių auditorijų skonį. Kuo skiriasi mūsų ir kitų kraštų kino žiūrovų prioritetai, renkantis filmų tematiką?

– Lietuvos žiūrovų vidutinis amžius yra kur kas jaunesnis nei daugumos Vakarų pasaulio šalių, tad čia mažiau pensinio amžiaus žiūrovams skirto turinio. Izraelyje nekomercinio art-house kino scenoje vyrauja ne drąsūs festivalių nugalėtojai, o lengvos prancūziškos ar itališkos komedijos – jos net varžosi su studijiniu kinu didžiuosiuose kino teatrų tinkluose. Vis dėlto, Lietuvoje egzistuoja didelė problema: nekomercinis kinas turi vos keletą ekranų visoje šalyje, o kino teatrų tinkluose turinio pasirinkimas labai ribotas.

Kiekvienos šalies gyventojų skoniui ir interesams įtaką daro specifiniai istoriniai naratyvai. Pavyzdžiui, Izraelyje vienu stipresnių pastarųjų metų filmu tapo "Kino pavasaryje" rodomas dokumentinis filmas "Trys nepažįstami broliai". Jis pasakoja apie žydų kilmės trynukus, kurie buvo atskirti ir įvaikinti skirtingų šeimų. Tik sulaukę 19-os jie atsitiktinai susitiko, o tada paaiškėjo, kad broliai tapo slapto psichiatrinio tyrimo dalimi, kuriuo siekiama atsakyti į amžinąjį klausimą: kas – prigimtis ar auklėjimas – lemia žmogaus charakterio savybes. Filmai žydiška tematika visada lengviau randa savo žiūrovus Izraelyje. O, pavyzdžiui, Vitalijaus Manskio naujasis filmas "Putino liudininkai", kritiškai žvelgiantis į Rusijos prezidento atėjimo į valdžią aplinkybes, sulauks kur kas daugiau dėmesio Lietuvoje nei kur nors Vakarų Europoje ar Izraelyje.

Tiek Londone, tiek Tel Avive matau turiningai laisvalaikį leidžiančių vyresnio amžiaus žmonių. Sinematekose jie yra didžioji žiūrovų dalis.

Liūdna tendencija, kuri nepaiso geografijos, yra įdomesnio kultūrinio turinio centralizacija. Kino repertuaras Londone, Tel Avive ar Vilniuje yra turtingesnis nei kituose tų šalių miestuose – tai yra neabejotina problema. Dėl to džiaugiuosi dirbdama festivalyje, kuris stengiasi ją pažaboti kasmet prijungiant daugiau miestų, didinant filmų pasirinkimą ne tik Vilniuje. Pavyzdžiui, pernai Kaune rodėme 54, o šiemet jau 77 filmus – ne vien didžiausią žiūrovų potencialą turinčius, bet ir skirtus ne mažiau mums brangiai išrankesnio skonio publikai.

– Tikriausiai egzistuoja ne tik tautiniai, bet ir kitokie skirtumai. Pavyzdžiui, ar skiriasi brandaus amžiaus lietuvių ir analogiško amžiaus britų skoniai?

– Turbūt visiems brandaus amžiaus žmonėms norisi platesnio konteksto. Šiai grupei nebeužtenka paprasto kino seanso, tad jie tampa dažni kūrybingiau kuruojamų kino teatrų ar sinematekų, kur filmus lydi įvairios paskaitos, susitikimai su kūrėjais, lankytojai. Didelę įtaką daro ir laiko bei ekonominiai faktoriai: tiek Londone, tiek Tel Avive matau turiningai laisvalaikį leidžiančių vyresnio amžiaus žmonių. Sinematekose jie yra didžioji žiūrovų dalis – turbūt dėl to, kad jų finansinė padėtis leidžia mokėti dažnai per aukštą kokybiškos kultūros kainą, taip pat jie turi daug laisvo laiko. Žinant Lietuvos pensininkų finansinę padėtį, galima nesunkiai pastebėti, kad čia tokie procesai nėra ryškūs. Vis dėlto, pastaraisiais metais aktyvėja kino teatrų ir festivalių iniciatyvos rengti dieninius senjorų seansus, o tai pasiteisina su kaupu. "Kino pavasaris" šiemet rengs tokius seansus Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose, siekdamas sudominti paprastai festivalyje nesilankančius žiūrovus. Didžioji tokių seansų dalis bus ir lietuviškai įgarsinta, atsižvelgiant į tai, kad skaityti titrus nėra visiems priimtina praktika.

– Domitės tarptautiniais kino festivaliais, rašote jų recenzijas. Kurie jau įvykusių šių metų kino festivalių filmai, jūsų nuomone, buvo labiausiai verti dėmesio?

– Metus jau ilgą laiką skaičiuoju neįprastai – atskaitos taškas man ne sausio 1-oji, o pats festivalis. Su jo pabaiga skaičiuoju naujo sezono pradžią, kada tik spėjus sudėlioti taškus ant "i" ir įvertinus rezultatus, leidžiamės į naujas filmų paieškas. Jas struktūruoja svarbiausi tarptautiniai kino festivaliai, į kuriuos tenka vykti kone kas mėnesį. Džiaugiuosi, kad didžioji dalis ryškiausių šio sezono filmų atsirado ir "Kino pavasario" repertuare – rodysime svarbiausių festivalių nugalėtojus, tarp jų ir Kanų Auksinės palmės šakelės laimėtoją Hirokazu Kore-eda filmą "Vagiliautojai", Lokarno Auksinį leopardą pelniusį singapūrietišką šedevrą "Išgalvota žemė", Berlyno, Toronto, San Sebastiano, Karlovy Varų, net Oskarų laimėtojus.

Tačiau giliau atmintin ir širdin įsirėžė ir netituluoti filmai, pavyzdžiui, Maxime Giroux kūrinys "Didžioji tamsa", lyriškai pasakojantis apie vis dažniau praeitį primenančią Amerikos realybę. Įsimintinas ir režisierės Mia Hansen-Løve darbas "Maja", kuris labai taikliai iliustruoja mūsų šių metų siekį – siūlymą žiūrovams pristabdyti skriejantį laiką, jo beprotiškame tempe verdantį neretai paviršutinišką gyvenimą. Tai istorija apie įkaitu Sirijoje laikyto žurnalisto kelionę į Indiją, bandant pagyti. M.Hansen-Løve kine laikas bėga lėčiau, atsiranda vietos pokalbiams, pasivaikščiojimams, įsigilinimui į save. Nepaprasto grožio ir gelmės kadruose užfiksuota gaivališka Goa gamta tampa sanatorija ne tik filmo herojams, bet ir jo žiūrovams, kuriuos režisierė panardina į ilgą kelionę atrandant patį save. Filmas priverčia atverti akis ir širdis naujoms patirtims bei galimybėms, tam, kad praradus senąjį save, būtų iš naujo atrasta pirminė kiekvieno esybė.

Festivaliai žaviausi tuo, kad jų programose visuomet slypi panašių stebuklų, o mūsų darbas juos atrasti. Nors dar tik metų pradžia, šiemet jau įvyko ne vienas reikšmingas kino festivalis, iš kurio spėjome pagauti keletą atradimų šiųmetinei programai. Vienas jų – mano manymu, vienu stipriausių 2019 m. skandinavišku filmu tapsiantis "Širdžių dama" (rež. May el-Toukhy). Filmas sulaukė Sandanso kino festivalio žiūrovų įvertinimų, sužavėjo Goteborgo festivalio žiuri. Tai pasakojimas apie sėkmingą, teisingą, talentingą moterį, ir vieno jos geismu, o ne sveiku protu motyvuoto neatsakingo poelgio pasekmes. Įtaigūs psichologiniai moterų portretai, beje, tampa vis ryškesne pastarųjų metų kino tendencija, o šis filmas yra šios tendencijos ypatingas pavyzdys.

– Papasakokite apie mums mažiau žinomą Izraelio kiną: koks jis šiandien? Kurie šios šalies režisieriai šiuo metu populiariausi?

– Nors Izraelis yra palyginti maža šalis, jos kinas pasižymi labai didele įvairove, yra gyvas, reflektuojantis šalies dabartį. Man atrodo, kad jis kalba ne tik vietiniams žiūrovams, bet ir toli esančiai publikai. Jau kelis dešimtmečius Izraelio kinas yra ant bangos. Beveik visuose didžiuosiuose kino festivaliuose rasime Izraelio filmų, ir jie nuolat pelno apdovanojimus. Prieš kelias savaites Berlinalėje triumfavęs, "Auksiniu lokiu" apdovanotas Nadavo Lapido filmas "Sinonimai" – tik vienas iš daugelio pastarųjų metų laimėjimų. Kinas Izraelyje yra ir tam tikra rezistencijos forma: šalyje, kurioje, nepaisant politinių įtampų, atvira cenzūra dar neegzistuoja, kinas atvirai kritikuoja politinius vyksmus ir visuomenės ydas. Tačiau aš visada jame įžvelgiu ir įdomų susidvejinimą kūrėjų santykyje su sava šalimi, kadangi nepaisant kritikos, juose ryški ir meilė bei prisirišimas. Panašiai kaip prancūzų dokumentinio kino režisierės Yolande Zaubermann dokumentiniame filme "M" apie ultraortodoksų bendruomenę Bnei Brak mieste, Izraelyje. Režisierė beldžiasi į bendruomenės duris sykį nuo jos pabėgusio, bet širdyje susisaisčiusio Menachemo rankomis. Filmas kalba apie pedofiliją dvasininkijos pasaulyje ir į šį užburtą nuodėmių ratą nuolat įtraukiamus naujus Toros mokinius. Šį ir dar kelis geriausius bei įdomiausius pastarųjų metų Izraelio filmus, kaip ir kasmet, rodome "Kino pavasaryje".

Ypač sudomino Jeruzalės kino festivalyje geriausiu išrinktas Tzivia Barkai filmas "Raudona karvė". Režisierė savo darbu kuria daugiasluoksnius kontekstus, per kuriuos atsiskleidžia ir kritiniai šalies skirtumai – nuo religinio fundamentalizmo iki visus konservatyvios kultūros tabu griaunančios meilės, kuri pagrindinę filmo heroję priverčia suabejoti savo tėvo ir aplinkos nuo vaikystės diegiamomis vertybėmis. Dramaturgiškai, tai – dar viena brendimo istorija, kurios metu įvyksta vidinis herojaus virsmas. Vis dėlto, tai, kas filmą verčia tikrai ypatingu ir vertingu – per siužetą atsiskleidžiantys įvairiapusiai Izraelio veidai.

Džiaugiuosi, kad šiemet "Kino pavasaryje" rodysime ir demografinę šalies įvairovę atspindinčius filmus. Vienu svarbiausių programos akcentu taps Alamork Davidian filmas "Figmedis", kuriame režisierė grįžta į savo vaikystės prisiminimus Etiopijoje, istorinės Solomono operacijos metu, kai dėl kilusios grėsmės vietinei žydų bendruomenei, jie buvo slapčia perkelti į Izraelį. Tai – autentiškas ir retai kada sutinkamas kinas, atskleidžiantis emocinę svarbaus istorinio įvykio pusę. Visiems, kuriuos domina intelektualūs, tačiau gerai nuteikiantys filmai, rekomenduoju įkvėpimo iš nepaaiškinamos Izraelio fantasmagorijos besisemiančią palestiniečių kilmės režisieriaus Sameh Zoabi komediją apie neišsprendžiamą Izraelio ir Palestinos konfliktą. Filme jis metaforiškai perteikiamas per skirtingų pusių ginčą – kaip turi muilo operoje baigtis Izraelio generolo ir palestinietės šnipės meilės romanas? Lengvai, stilingai ir nepaprastai šmaikščiai Amerikoje studijavęs režisierius kalba apie nesuvokiamo sudėtingumo Izraelio realybę.

– Ar sudėtinga sudaryti kino festivalio programą? Kiek filmų tenka peržiūrėti iki sprendimo, kuriuos darbus vertėtų parodyti žiūrovams?

– Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai filmų praeina pro mūsų akis iki kol programoje nugula daugiau nei 100 ilgametražių ir dar nemažai trumpametražių filmų. Bendrai su kolegomis per metus pažiūrime tikrai daugiau nei 1 tūkst. filmų. Neretai susitikimo metu aptariame 15 filmų, o iš jų patvirtiname tik vieną, o kartas nė vieno. Be meilės kinui toks darbas neįmanomas – džiaugiuosi pamačiusi net ir tuos neatrinktus filmus, juose visada galima atrasti kažką vertingo. Sudaryti programai reikia kur kas daugiau nei skonio, tai – nuolatinis savito kelio ieškojimas tarp kino tendencijų, madų, apdovanojimų, žiūrovų lūkesčių, ilgai formuoto festivalio identiteto ir siekio nepasikartoti, kasmet pasiūlyti kažką naujo.

– Šiandien nebeįsivaizduojame savo gyvenimo be kino. Vis dėlto, nemažai kino klasikos šedevrų juostų yra sunykusios, sudūlėjusios, nespėjus restauruoti, jas pasiglemžė laikas. Kalbant apie senuosius lietuviškus filmus, nemažą dalį jų taip pat darosi sunku žiūrėti, kadangi juostos trūkinėja, dingsta vaizdas. Dirbote Britų kino instituto, kuris pasaulyje pirmauja juostų restauravimo kokybe ir gausa, programos asistente. Kaip galėtume pritaikyti britų patirtį Lietuvai? Galbūt būtent kino festivaliai geriausiai pasitarnautų atkreipiant dėmesį į nykstančius klasikos filmus?

Bendrai su kolegomis per metus pažiūrime tikrai daugiau nei 1 tūkst. filmų. Neretai susitikimo metu aptariame 15 filmų, o iš jų pasitvirtiname tik vieną, o kartas nė vieno.

– Tai labai opus klausimas, kurį Lietuvos kino bendruomenė kelia daugelį metų. Šiuo metu kino restauravimo veiklas pagal išgales vykdo VšĮ "Meno avilys", Lietuvos kino centras. Vis dėlto, tai, kad Lietuvoje neegzistuoja kino muziejus – sinemateka – neabejotinai riboja ne tik kino kultūrą, bet ir skurdina jos istoriją. Kai senasis kinas "išeina iš apyvartos" ir tampa nebeprieinamas, jis negali įkvėpti ateities kūrėjų. Juostos neišvengiamai dyla, keičiasi ir kino rodymo technika. Ilgainiui jos ne tik sudūlės – kyla rizika, kad neskaitmenizavus medžiagos, taps nebeįmanoma pamatyti senesnių filmų. Juk Lietuvoje belikę vienetai kino salių, kuriose galima rodyti kiną iš juostos. Įsivaizduokime šalį be bibliotekos arba nacionalinės dailės galerijos – būtent tokioje situacijoje mes esame, to net nesuvokdami. Darbas Britų kino institute man leido suprasti situacijos dramatiškumą. Juk tai, kad nyksta tokia neatsiejama mūsų kultūros dalis, yra tikras visuomenės apiplėšimas. Net ir nacionalinis kinas, teatre pasisukęs kelias savaites ar mėnesius, prasmenga užmarštin. Prieš keletą metų teko domėtis vieno iš kertinių nepriklausomos Lietuvos filmo "Dviese ant tilto" (rež. Valdas Navasaitis ir Marius Ivaškevičius) rodymu, kreipiausi į jo kūrėjus, kurie pasiūlė savo asmenines filmų kopijas. Tačiau tokių grotuvų beveik nelikę, tad filmas liko neprieinamas. Žinau, kad ir anksčiau buvo norinčių jį pamatyti, bus tokių ir ateityje. Tačiau kol neįsisteigs nuolat kino istoriją kuruojanti institucija, niekas nepasikeis.

Kino festivaliai, be abejonės, prisideda prie kino klasikos cirkuliavimo. Tą darome ir mes – šiemet rodysime dviejų užsienio režisierių retrospektyvas. Platesnę prancūzų kino režisierės Clair Denis, ir mažiau žinomą somaliečio Djibril Diop Mambety, kuris sukūrė tik du ilgametražius filmus. Specialiame seanse prisiminsime ir Joną Meką, jo autentišką, įkvepiantį ir nepaprastai skvarbų žvilgsnį į pasaulį filme "Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius". Nors festivalių rolė yra svarbi ir neginčijama, manau, kad labai reikia reguliariai rodyti klasikinį kiną tam, kad formuotųsi tam tikri žiūrovų įpročiai, ritualai, kinas iš tiesų taptų integralia kultūrinio gyvenimo dalimi. Vieta taip pat yra nepaprastai svarbi – BFI Londone, "Arsenals" kino institutas Berlyne ar EYE institutas Amsterdame, yra tapę neatsiejama miesto dalimi, kino meka, užtikrintu centru besitęsiančiai kinematografinei minčiai. Kaip tik to ir trūksta Lietuvoje.

– Ilgus metus sukatės kino virtuvėje. Atrodytų, svajonių darbas – žiūri filmus, apie juos diskutuoji. Kiek daugiausia filmų per dieną galite peržiūrėti, kad dar sugebėtumėte juos permąstyti, įvertinti?

– Festivaliuose tenka praleisti savaitę ar daugiau, tad retai kada pasitaiko diena be 5–6 filmų. Norint priimti sprendimus dėl filmų pasirinkimo, privalu neatitrūkti nuo peržiūrų. Vis dėlto, be abejonės, net ir mylint kiną, tiek istorijų, formų ir emocijų sugerti vienu ypu, nėra paprasta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Algimontė

Algimontė portretas
Ačiū, Tau, kad esi.

Lietuvaite

Lietuvaite portretas
To ne dienos be kino, o as ne dienos be japono...
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių