R. Požerskio fotografijose – begalinis ryžtas patirti gyvenimo pilnatvę

Parodoje pristatomi septynerių metų fotografo ir jo darbų herojės kūrybinio bendradarbiavimo rezultatai, kurie leidžia į Lauros gyvenimą pažvelgti humanistiniu žvilgsniu. Fotografijose nesunku atpažinti daugeliui žmonių bendras patirtis, bet kartu nuotraukos leidžia nujausti ir dramatiškas, daugumos mūsų nepatirtas aplinkybes, kuriomis Laura išsaugojo žmogiškas vertybes. Fotografas įamžino jauno žmogaus gyvenimo tarpsnį, paženklintą, tikriausiai, svarbiausių to gyvenimo įvykių: šeimos sukūrimo, dukros gimimo, išsiskyrimo su mylimuoju ir mamos netekties. Tačiau naujas R.Požerskio darbas – ne dokumentinė ir ne socialinė fotografija. Konkretūs įvykiai, buities sąlygos ir kita kasdienybės proza yra tik numanomas kontekstas ir vizualus fonas, o dažnai ir apskritai lieka už kadro. R.Požerskis dažnai sąmoningai atskiria fotografijų heroję nuo jos įprastos aplinkos: jie kartu keliauja prie jūros, kitas vaizdingas Lietuvos vietas, lankosi miesto šventėse, viešuose renginiuose ir net pakyla oro balionu. Taip Lauros istorija fotografijose virsta apibendrintu, metaforiniu pasakojimu apie žmogaus ryžtą, nepaisant nieko, patirti gyvenimo pilnatvę. R.Požerskio darbai jam pozavusią moterį tartum pakylėja virš kasdienybės, o pačią fotografiją išlaisvina nuo tiesmuko dokumentalumo ar moralizuojančio socialinio angažuotumo.

Ar naujuose R.Požerskio darbuose gyva Lietuvos fotografijos mokyklos tradicija? Ar juose galima įžvelgti paties autoriaus ryškiausius kūrybos bruožus? Pažvelgus giliau, pro šį kartą spalvotų atvaizdų ir naujos istorijos paviršių į fotografijų prasmę, akivaizdu, kad fotografas lieka ištikimas humanistinei pasaulėžiūrai ir kūrybiniams principams, kuriuos jau ne kartą įtvirtino ankstesniuose savo darbuose. R.Požerskio fotografijos iš senelių namų ("Paskutinieji namai", 1983–1990) leidžia įsitikinti, kad autorius atranda gryniausią žmogiškumo ir gyvenimo džiaugsmo išraišką, kur ją, regis, turėtų negailestingai užslopinti fizinė negalia. Dešimtmetį kurtas ciklas apie mažaūgį Alfonsą ("Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai", 1992–2008) R.Požerskį Lietuvoje išskyrė kaip autorių, nuosekliai įsigilinusį į vieno žmogaus asmenybę ir įamžinusį jo neįprastą likimą.

Serijoje "Laura – spinduliuojanti tamsa" fotografas tęsia iš esmės tą patį pasakojimą, tik naujomis aplinkybėmis ir dalyvaujant kitiems herojams. Naujieji R.Požerskio darbai ne tik gyvenimiškos dramos, bet ir gyvenimo šventės centre parodo tuos, kuriuos neretai tikimės sutikti tik jos prieangyje. Tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – pastebėti ir pasakoti apie žmones, kurie, nepaisydami nepalankių aplinkybių, nors trumpomis akimirkomis patiria gyvenimo džiaugsmą ir taip žiūrovui leidžia tikėti žmogiškosiomis vertybėmis, kurios atrodo amžinos.

Komentaras

Romualdas Požerskis

Fotografas, parodos autorius

Fotografijų serija "Laura – spinduliuojanti tamsa" apie regėjimo negalią turinčią jauną moterį Laurą. Tai fotografinis pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą, svarbiausius jo įvykius ir išraiškingą kasdienybę.

Su regėjimo negalią turinčia Laura susipažinau 2013 m. Dėl gydymo klaidų ji kūdikystėje tapo nerege. Mokėsi Kauno Prano Daunio ugdymo centre, vėliau – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje, 2014 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą.

Per penkerius bendravimo ir kūrybinio bendradarbiavimo su fotografijų heroje metus jos gyvenimą ženklino dramatiški, žmogaus egzistencijos esmę apibrėžiantys įvykiai: 2013 m. Laura susilaukė dukros Liepos, juodviem su vyru, taip pat nuo gimimo neregiu, buvo per sunku gyventi kartu, taigi jie nesugebėjo išsaugoti šeimos. 2017-aisiais po sunkios ligos mirė Lauros mama, ir moteris dabar gyvena kartu su dviem jaunesnėmis seserimis.

Fotografuoju Lauros kasdienį sudėtingą gyvenimą, drauge keliaujame po istorines Lietuvos vietas, miestus, prie jūros. Fotografijose įamžinu šeimos istoriją ir bendresnius socialinius, kultūrinius pokyčius herojų aplinkoje, o galbūt ir visoje Lietuvoje apskritai.

Tokio pobūdžio fotografijos serijos tęstinumas ypač svarbus – tik ilgalaikis bendravimas, dalyvavimas fotografuojamų žmonių gyvenime leidžia užmegzti ir išlaikyti žmogiškuosius ryšius ir sukurti visavertę darbų seriją.

Fotografijų serija "Laura – spinduliuojanti tamsa" yra apie ryžtingą, tvirtą, trokštančią žinių jauną moterį, kuri nepasiduoda nevilčiai, pesimizmui, viena augina, auklėja ir ruošia gyvenimui savo dukterį Liepą.

Fotografija išvertus reiškia šviesoraštį. Parodoje susitiks du skirtingi pasauliai – Laura gyvena nakties tamsoje, aš jos gyvenimą su saulės šviesa piešiu fotografijomis. Laura šių fotografijų negali matyti. Aš tamsoje nieko negalėčiau nupiešti.

Dosjė

Romualdas Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje. 1975 m., baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje.

Nuo 1980-ųjų tapo laisvu fotografu ir rengė fotografijas Lietuvos bei užsienio spaudai.

1990 m. jam suteiktas Lietuvos nacionalinės premijos laureato vardas.

1993 m. pradėjo eiti Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto lektorius pareigas.

Nuo 2011-ųjų – Šiuolaikinių menų katedros profesorius.