Poetiškai baugūs vaikiškos vaizduotės vaisiai Pereiti į pagrindinį turinį

Poetiškai baugūs vaikiškos vaizduotės vaisiai

Režisierės Agnės Dilytės netradicinis spektaklis "Baltas žvėriūkštis" Kauno valstybiniame lėlių teatre pagyvino ir svariai papildė įprastą teatro repertuarą. Iki šiol su objektais dirbusiai kūrėjai tai buvo išbandymas savo darbo principus pritaikyti ir lėlių teatre. Kaip rodo mažųjų žiūrovų reakcijos – gana pavykęs.

Akistata su baubais

Pagal Maurice Sendak knygelę "Where The Wild Things Are" ir jaunos grafikės Ievos Paliukaitytės kurtą scenografiją pačios A.Dilytės parašyta pjesė scenoje įgauna dramos, lėlių teatrų ir vizualiojo meno estetikos lydiniu paremtą formą, paskanintą žaidybos poskoniu.

Spektaklyje lėlėmis virtę aktoriai ne tik pasakoja vienos mažos mergaitės archetipinę vienumos baimės istoriją, bet ir siekia padaryti nematomą vadinamąją ketvirtąją sieną, tradiciškai atskiriančią sceną ir žiūrovų salę. Spektaklis linksmina ir baugina, verčia mąstyti ir kviečia pažaisti.

Nors spektaklyje vaizduojamas vienos namuose trumpam paliktos dar į mokyklą neinančios mergaitės Martos vaizduotės pasaulis, scenoje šmėkštelėjantys pabaisiukai bei juos supanti neįtikima aplinka atrodo gana realistiškai. Gal todėl tarp mažųjų žiūrovų ir spektaklio veikėjų mezgasi nuoširdus ir atviras dialogas, tampantis vienu pagrindiniu spektaklio kūrėju tikslu jau nuo jo pradžios. Aktorės Indrės Taločkaitės įkūnyta pagrindinė veikėja atspindi režisierės kruopščiai išstudijuotą besiformuojančios vaiko asmenybės psichologinį portretą.

Pokalbis vaizdais

Psichologijos mokslo specialistai teigia, kad nuo pat mažumės žmogus save suvokia tik per santykį su kitu, kuriuo gali būti ne tik kiti žmonės, bet ir kiti objektai ar abstraktesnės sąvokos. Dar visai mažutė Marta bando suvokti save pirmiausia per ryšį su mama.

Ji bando suprasi, kodėl mama privalo eiti į darbelį, kodėl jos turi išsiskirti ir kodėl mama (jau suaugęs žmogus) kartais irgi jaučiasi vieniša ir nelaiminga. Likusi viena mergaitė panyra į savo vidinį pasaulį, scenoje atskleidžiamą labiau audiovizualine kalba nei verbaline.

Spektaklis sudarytas iš atskirų scenų, kurių varomoji jėga – ne išoriniai konfliktai ar greitas veiksmas, o vaizdinys. Gana minimalistinis scenos apipavidalinimas leidžia publikai fokusuoti dėmesį į personažus ir kitus objektus, kuriuos į tam tikrą netipinę, tuo ir itin viliojančią, estetinę nuotaiką įvelka Artūro Šimonio apšvietimas ir Miko Žukausko vaizdo projekcijos.

Tikrojo žvėriuko veidas

Scenoje pasirodo ledus dievinantis juodas Katinas, kalbanti pagalvė ir dar du žvėriūkščiai – Ilgas ir Trumpas. Šie vaiko fantazijos pasaulio gyventojai atspindi dažnai prieštaringą vidinę būseną. Tai užkoduota ir pačiame spektaklio pavadinime – baltą minkštą kiškučio kombinezoną vilkinti mergaitė save vadina žvėriuku. Jos viduje knibžda mėgstančių pameluoti pabaisiukų, tuo labai panašių į ją pačią – ji be galo gera, labai myli savo mamą, tačiau tuo pat metu bando ir manipuliuoti, siekdama daugiau meilės ir dėmesio.

Tokie ir jos keistuoliai draugai – iš pradžių be galo draugiški, vėliau nori ją suvalgyti. Marta save lygina su jais, vis labiau suvokdama, jog ji nėra toks pats žvėriukas, kaip sutikti jos sapnų vizijoje.

Mergaitės vaikiškoji savianalizė, regis, gerai suprantama ir pažįstama salėje sėdintiems vaikams. Vis dėlto santykis su publika kupinas ambivalentiškumo – veiksmą stebintys vaikai irgi save lygina su kitais – ir su spektaklio heroje ir su šalutiniais veikėjais. Tad natūralu, kad jų reakcijos kai kuriais aspektais kiek skiriasi, priklausomai ir nuo stebinčiųjų amžiaus (spektaklis skirtas vaikams iki 7 metų).

Jauniausius vaikus kiek gąsdina šis vidinis Martos virsmas, jiems jis tampa kiek per daug netikėtas. Greičiausiai jie dar nėra pasirengę akistatai su savo pasąmonės dariniais. Jie kiek prisibijo ir sceninės piktųjų Martos draugų išvaizdos, ypač aktoriaus Sauliaus Bagaliūno juodo itin gudraus Katino.

Vyresnių vaikų reakcija visiškai kitokia – kartu ir žavintis, ir bauginantis katinas kelia jų didelį nebenuslepiamą susidomėjimą. Spektaklio pradžioje pasirodęs iš Martos ledus vagiantis pūkuotasis draugas daugiau nebepasirodo. O vaikiškos akys jo vis dar laukia.

Kur dingo katinas?

Kai kurie vaikai nusivylę garsiai klausia savo tėvų ar senelių: "O kur katinas? Kada jis vėl ateis?". Kaip matyti, antiherojai ir kiti blogiukai personažai šiandieniam mažajam žiūrovui nėra bjaurūs ir atstumiantys, o priešingai – simpatijas ir net norą susitapatinti keliantys domesio objektai.

Po S.Bagaliūno Katino pasirodę kiti veikėjai jam neprilygsta. Pastarieji tampa kiek nuspėjami ir jaudinančios paslapties lieka kiek mažiau. Tad artėjant spektaklio pabaigai vaikų dėmesys ima blėsti, tačiau situaciją gelbsti Marta. Tiesiogiai kalbindama vaikus ji įtraukia juos į interaktyvų žaidimą.

Sceninį vyksmą stebintys vaikai labai atvirai sako tai, ką galvoja kiekvienu klausimu. Taip "Baltas žvėriūkštis" parodo šių dienų mažamečio vaiko pasaulį – kiekvienas jų skleidžia itin individualius besiformuojančios asmenybės daigus. Tačiau vienu aspektu visi supanašėja – jie netiesiogiai teigiamai įvertina režisierės A.Dilytės šiuolaikiškumo dvasios kupiną teatro kalbą, pripažindami spektaklio turinį ir formą bei noriai sutikdami žaisti pagal šias nustatytas taisykles.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų