Pirmoji lietuviško filmo premjera – lygiai prieš 90 metų: į Kauną atkeliauja naujas akcentas

  • Teksto dydis:

Tarpukariu kinas buvo viena iš mėgstamiausių kauniečių laisvalaikio praleidimo vietų. Nieko nuostabaus, kad sėdėdami kino teatruose, kurių anuomet buvo tikrai daug, bei žiūrėdami filmus ir patys Kauno kino entuziastai pradėjo svajoti apie galimybę sukurti kažką panašaus.

Ir štai, lygiai prieš 90 metų, 1931 m. spalio 8 d. kino teatre „Forum“ (dabar Laisvės al. 46A) įvyko nespalvotos nebyliosios komedijos „Onytė ir Jonelis“ (arba „Nelįsk kur nereikia“) premjera!

Dar  šiemet Laisvės alėjoje, tiesa, keliasdešimt metrų nuo buvusio „Forum“ ir visai prie pat atnaujinto kino centro „Romuva“, atsiras šiai sukakčiai dedikuota skulptūra. Kęstučio Balčiūno kūrinys — analogų neturinčio konkurso „Kauno akcentai“ nugalėtojas. Apie bronzinę skulptūrą, skirtą pasidžiaugti kino Lietuvoje užgimimu, netrukus, o kol kas – daugiau apie „Onytę ir Jonelį“.

Pirmoji kino kregždė (ar gervė?)

Nenuostabu, kad šio, deja, neišlikusio (bet archyvuose išliko valdžios leidimas filmą rodyti ir net titrų nuorašai!) filmo kūrėjai – jokie kino profesionalai. Po keleto nesėkmingų bandymų nufilmuoti pirmąją lietuvišką juostą, „Onytę ir Jonelį“ sukūrė kino studijos „Akis“ įkūrėjai – operatorius, buvęs žvalgas Feognijus Dunajevas ir režisierius, notaras Jurgis Linartas.

Kūrybinis tandemas filmą sukūrė be valstybės pagalbos, jis sukėlė platų rezonansą Lietuvoje ir rodytas Amerikoje lietuvių išeivijos atstovams (būtent JAV ir dingo vienintelė kopija). Taigi, nors ir mėgėjiškas, tai  filmas, įprasminęs tarpukario Lietuvos kino entuziastų ryžtą kloti pamatus profesionaliam nacionaliniam kinui.

Filmo „Onytė ir Jonelis“ stop kadras

Datų, tinkamų švęsti kiną, esti ir daugiau – štai filmavimo darbai prasidėjo 1931 m. kovo 8 d., po jau po septynių mėnesių vyko premjera. Ji, tiesa, buvo uždara, skirta kviestinei publikai – kritikams, žurnalistams, žymiems visuomenės atstovams. Nuo spalio 13 d. „Onytė ir Jonelis“ įtrauktas į „Forum“ repertuarą.

Apie ką šis neišlikęs filmas, geriausiai galima sužinoti ano meto spaudoje. „Lietuvos aidas“ dar iki premjeros, 1931 m. liepos 25 d. rašė:

„Idiliškai begyvendami sodžiuj pusmergė Onytė (Lietuvaitytė) ir pusbernis Jonelis (Fedotas Sipavičius) susimyli. Traukiama ir viliojama miesto gyvenimo Onytė atvyksta į Kaunan ir čia stoja tarnauti prie vieno gydytojo. Jai įkandin atvažiuoja ir Jonelis. Nepratę prie miesto darbo, juodu čia pridaro visokių juokų: tarnaitė Onytė visiškai nenusimano savo pareigose. Vėliau miesto įtaka juodu išpaikina. Išvykus kartą ponams, juodu apsirengia ponios ir pono rūbais ir eina „pafrantuoti“. Tačiau Jonelis kažkur tai sutepa gydytojo rūbus dažais, kad net juokas žiūrėti, ir užmiršta juos išvalyti. Vėliau gydytojas tatai pamato ir supranta kas įvyko. Negalėdami prisitaikyti prie miesto gyvenimo, juodu vėl grįžta kaiman, čia apsivedę ir laimingai gyvena. Kaip matyti iš šio trumpo siužeto turinio, „Onytė ir Jonelis“ filma yra natūralistiniame komiškame fone. Moralinis filmos postulatas: nebėkime iš kaimo miestan!“

Po premjeros filmas buvo sutiktas dviprasmiškai. Vieni jį peikė, kiti gyrė, pabrėždami, kad „filmos pionieriai tikrai milžinišką darbą atliko“, arba kad „filma intriguoja ne savo idėja, ne savo fabula, bet tuo, kad ji labai įvairiai, labai margai vaizduoja Lietuvos veidą, tiek sodžių, tiek patį Kauną.“

Paminklas tam, ko niekas nematė

„Pirmas filmas“ – taip vadinasi šiuo metu Lenkijoje liejama bronzinė Kęstučio Balčiūno sukurta skulptūra, kurios idėją skulptorius pateikė penktus metus skaičiuojančiam konkursui „Kauno akcentai“. Anksčiau šiemet vykusioje idėjų pirmojo lietuviško filmo įamžinimui atrankoje iš viso pateikta 11 eskizų.

Kino stotele Laisvės alėjoje tapsianti skulptūra – natūralaus dydžio. Ji vaizduoja ne „Onytės ir Jonelio“ sceną ar aktorius, bet du neįvardintus berniukus, susidomėjusius nematytu dalyku – kino kamera „Ernemann“, tokia, kokia galimai filmuota juosta, ir čia pat kuriamu pirmuoju lietuvišku filmu.

A. Silkinio nuotr.

„Tai ne iliustracija, o fantazija“ – šypsosi K. Balčiūnas. Anot skulptoriaus, vaikai – nusistebėjimo naujove, smalsumo, atradimo simbolis.

„Ilgai mąsčiau, kaip parodyti tai, ko nėra, kaip perteikti pirmojo karto įspūdį – norėjau sukurti ką nors kitoniško“, – sako menininkas. Jis teigia įsivaizdavęs, kaip galėjo vykti „Onytės ir Jonelio“ filmavimas provincijoje. Jei filmas būtų išlikęs, galbūt meninis sprendimas būtų buvęs visai kitoks. Žinoma, istoriniai faktai paminėti – jie bus užrašyti skulptūros papėdėje.

Beje, „Pirmas filmas“ – jau trečiasis K. Balčiūno kūrinys Kauno centre. Laisvės alėjos pabaigoje kauniečius linksmina su šuneliu žaidžiantis jaunasis dviratininkas, o prie Kauno centrinio pašto sveikinasi pirmasis Laikinosios sostinės burmistras Jonas Vileišis. Akyli praeiviai tikrai ras „Pirmo filmo“ veikėjų – dviejų smalsių berniūkščių – panašumų su jau minėtu dviratininku. Gal tai – dar ne istorijos pabaiga?..

Pirmasis toks akcentas Europoje

Žadama, kad „Pirmas filmas“ prie kino centro „Romuva“ bus atidengtas dar šiemet.

Kaip teigia Kauno filmų biuro vadovas Aurelijus Silkinis, jam nepavyko aptikti kito tokio objekto kur nors kitur Europoje – tai yra, kol kas jokia šalis nėra įamžinusi pirmojo savo filmo: „Kažkas panašaus yra tik Holivude – ten pagerbtas pirmasis būtent tame rajone sukurtas filmas.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Nenuvers Kauno vandalai ? Labai jau trapi skulptūra atrodo...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių