Pianistas K. Uinskas: menas – vaistai nuo baimės

Spalio 19 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertuosiantis pianistas atliks didingą programą, kurioje skambės Ludwigo van Beethoveno ir Johanneso Brahmso kūriniai. Pirmojoje koncerto dalyje skambės dvi L.van Beethoveno gerai žinomos sonatos: "Patetinė" ir "Mėnesienos sonata", o antroje dalyje prie atlikėjo prisijungs du Lietuvoje pripažinti muzikai – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas, su kuriais jie atliks J.Brahmso fortepijoninį trio Nr. 1.

"Koncertuojantis atlikėjas gyvena nuo koncerto iki koncerto. Parengęs vieną programą ir ją atlikęs, iškart mintimis keliesi į kitą koncertą, naują repertuarą. Man asmeniškai labai svarbu jausti tą kūrybinį pulsavimą, žinoti ateities planus. Aš esu pripratęs prie tokio gyvenimo ritmo. Ir staiga vieną dieną viskas sustojo, pakibo visiškoje nežinomybėje, kuri, beje, tęsiasi ir iki šiol", – koncerto išvakarėse atviravo atlikėjas.

Ta gyvybės vibracija, klausytojų kvėpavimas muzikos ritmu yra viena sudėtinių koncerto dalių, ir tai būtina.

Jo žodžiais, atlikėjui vienas svarbiausių dalykų gyvenime yra susitikti su klausytojais. Didžiąja dalimi juk būtent jiems ruoši programą. "Gyvas koncertas man yra būtinas kaip oras. Tai didžiausia kūrybinė motyvacija. Todėl visa ši pasaulinė viruso situacija atvėrė tarsi didžiulę skylę, juodą duobę... Manau, kad atlikėjai yra vieni tų, kurie profesine prasme nukentėjo labiausiai", – sako K.Uinskas.

– Ką veikėte staiga atsiradus laisvo laiko pertekliui?

– Įdomus paradoksas – galvojau, kad, atsiradus daugiau laisvo laiko, išmoksiu daugiau naujų kūrinių. Deja... Susidėjo keli momentai: iš pradžių mane labai džiugino atsiradusi galimybė daugiau laiko praleisti su šeima, vaikais. Susikūrėme tam tikrų ritualų, daug vaikščiojome, nemažai laiko leidome gamtoje. Tačiau kartu tas ypač malonus laikas su šeima neleido grįžti prie kūrybinės disciplinos, kur ir taip grįžti yra sunku, kai neturi jokio koncertinio plano. Taigi darbo prasme tas laikas nebuvo labai produktyvus. Ir tik nuo vasaros, kai paaiškėjo pirmi konkretesni planai, aš vėl didžiąją laiko dalį leidžiu su muzika. Man labai svarbu pirmiausia visiškai realizuoti save kaip atlikėją, tuomet visose kitose gyvenimo srityse jaučiuosi harmoningai.

– Minėjote, kad pamažu grįžtate į koncertinį gyvenimą. Kokie tai projektai?

– Pats pirmas po karantino mano solinis koncertas vyko Vilniuje, Gariūnų verslo ir kultūros parko koncertų salėje. Jo klausėsi vos 30 žmonių. Tačiau jausmas nepaprastas ir visiškai nesvarbu, kokio dydžio klausytojų auditorijai skambini. Gyvo susitikimo neįmanoma pakeisti tokiais pasirodymais, kaip, pavyzdžiui, koncertų transliacijomis internete. Ta gyvybės vibracija, klausytojų kvėpavimas muzikos ritmu yra viena sudėtinių koncerto dalių, ir tai būtina. Dar kartą su publika šioje salėje jau susitikau koncertuodamas trio. Su puikiais muzikantais smuikininke Dalia Dėdinskaite ir violončelininku Glebu Pyšniaku atlikome du J.Brahmso trio, kuriuos aš vėliau, tik su kitos sudėties muzikantais atlikau Vokietijoje. Na, o dabar artimiausias planas – koncertas Kauno filharmonijoje, kuriame aš dalį programos atliksiu solo, o dalį – su mūsų suburtu trio. Žinau, kad salėje taip pat bus gerokai mažesnis skaičius klausytojų dėl visų numatytų apribojimų, bet man svarbu, kad koncertas apskritai vyktų.

– Ar jūsų paties nekausto šio viruso baimė? Juk ir koncertuose neretai atlikėjai groja su kaukėmis?

– Prisipažinsiu, nežinomybės, be abejonės, yra. Tai pasauliui tam tikras iššūkis. Kita vertus, gyvenimas nesustoja ir turime išmokti gyventi šioje naujoje realybėje, negalime susikoncentruoti vien ties baime, kuri paralyžiuotų visas gyvenimo apraiškas ir mintis. Aš labai palaikau atsakingą požiūrį į sveikatą, dabartinę situaciją. Visi turime elgtis atsakingai su savimi ir aplinkiniais, tačiau neturime nustoti gyventi. Neseniai skaičiau klasikinės muzikos radijo "Classic fm" interneto puslapyje publikuotą Vokietijos mokslininkų analizę, kuri patvirtina, kad šių dienų aktualijų akivaizdoje klausytojai klasikinės muzikos koncertų salėse yra vieni saugiausių. Ir jie išdėstė kelis argumentus: pirmiausia visi klausytojai tokiame koncerte dėvi veido kaukes, antra – jie nekalba ir nebendrauja, sėdi saugiu atstumu vienas nuo kito, yra disciplinuoti ir atsakingi, paprastai laikosi taisyklių. Salės yra dezinfekuojamos, taigi, kitaip nei kitose viešose vietose, klasikinės muzikos koncerte klausytojai tikrai turėtų jaustis ramiau ir mokslininkai netgi rekomenduoja didinti jų skaičių.

Laikomės visų saugumo reikalavimų, taikome visas įmanomas priemones, nes troškimas grįžti ant scenos, daryti tai, kam tu esi gimęs, yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime.

Aš pats, nemažai mano kolegų iš užsienio, taip pat ir garsūs atlikėjai, nepaisydami visų rizikų, vyksta koncertuoti, jei tik tokia galimybė atsiranda. Mes laikomės visų saugumo reikalavimų, taikome visas įmanomas priemones, nes troškimas grįžti ant scenos, daryti tai, kam tu esi gimęs, yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Džiaugiuosi, kad nemažai salių pasaulyje jau atidaromos, rengiami koncertai ir planuojamos sezonų programos. Kartu didžiausią nerimą man kelia tai, kad nėra aišku, kada koncertinis gyvenimas visiškai grįš į įprastas vėžes, kada vėl galėsime planuoti daugiau nei kelias dienas į priekį.

Neretai girdžiu sakant – kam reikia koncertų, kultūrinio gyvenimo, dabar svarbesni kiti dalykai. Manau, tai nėra visiška tiesa. Žmogaus dvasiniai poreikiai yra nė kiek ne mažesni negu fiziniai ir, atvirkščiai, manau, kad šiandieniniame nežinomybės ir streso kupiname pasaulyje muzika ir apskritai menas yra ta vieta, kur žmogus gali pajausti harmoniją, pusiausvyrą ir tam tikrą ramybę. Tikiu, kad ne tik atlikėjams būtini gyvi koncertai, tačiau ir patys klausytojai yra išsiilgę ir laukia tikros muzikos...Tad tikiuosi, kad laikysimės sveiki, kad gyvenimas judės ir muzika skambės salėse.

Kas? Pianisto Kasparo Uinsko solinis koncertas.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Spalio 19 d. 18 val.