Pianistas K. Uinskas: laukiu susitikimo su Kauno klausytojais

Pirmojoje koncerto dalyje pianistas atliks dvi L. van Beethoveno gerai žinomas sonatas: „Patetinę“ ir „Mėnesienos sonatą“, antrojoje dalyje prie atlikėjo prisijungs du Lietuvoje pripažinti muzikai – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas, su kuriais jie atliks J. Brahmso fortepijoninį trio Nr. 1.

Tai vienas iš nedaugelio koncertų, kurį šį rudens sezoną atliks pianistas. Jo kaip ir didžiosios dalies klasikinės muzikos atlikėjų grafiką gerokai pakoregavo korona viruso pandemija. Kaip pasakoja K. Uinskas, nuo pat kovo mėnesio teko atšaukti eilę suplanuotų koncertų, todėl dabar kiekviena galimybė susitikti su klausytojais atlikėjui yra aukso vertės.

Ta proga teiraujamės pianisto, kaip jam sekasi gyventi šioje naujoje realybėje, kokie jo ateities planai ir projektai.

„Koncertuojantis atlikėjas gyvena nuo koncerto iki koncerto. Parengęs vieną programą ir ją atlikęs, iškart mintimis keliesi į kitą koncertą, naują repertuarą. Man asmeniškai labai svarbu jausti tą kūrybinį pulsavimą, žinoti ateities planus. Aš esu pripratęs prie tokio gyvenimo ritmo. Ir staiga, vieną dieną viskas sustojo, pakibo visiškoje nežinomybėje, kuri beje tęsiasi ir iki šiol. Atlikėjui vienas svarbiausių dalykų gyvenime yra susitikti su klausytojais. Didžiąja dalimi juk būtent jiems ruoši programą. Gyvas koncertas man yra būtinas kaip oras. Tai didžiausia kūrybinė motyvacija. Todėl visa ši pasaulinė viruso situacija atvėrė tarsi didžiulę skylę, juodą duobę... Manau, kad atlikėjai yra vieni tų, kurie profesine prasme nukentėjo labiausiai.“ – mintimis dalinasi K. Uinskas.

– Ką veikėte staiga atsiradus laisvo laiko pertekliui?

– Įdomus paradoksas – galvojau, kad atsiradus daugiau laisvo laiko išmoksiu daugiau naujų kūrinių. Deja… Susidėjo keli momentai: iš pradžių mane labai džiugino atsiradusi galimybė daugiau laiko praleisti su šeima, vaikais. Susikūrėme tam tikrų ritualų, daug vaikščiojome, nemažai laiko leidome gamtoje. Tačiau tuo pačiu tas ypatingai malonus laikas su šeima neleido grįžti į kūrybinę discipliną, į kurią ir taip grįžti yra sunku, kuomet neturi jokio koncertinio plano. Taigi darbo prasme tas laikas nebuvo labai produktyvus. Ir tik nuo vasaros, kuomet paaiškėjo pirmi konkretesni planai, aš vėl didžiąją laiko dalį leidžiu su muzika. Man labai svarbu pirmiausia turėti pilną savo atlikėjišką - muzikinę realizaciją, tuomet visose kitose gyvenimo srityse jaučiuosi harmoningai.

– Minėjote, kad pamažu grįžtate į koncertinį gyvenimą. Kokie tai projektai, papasakokite.

– Pats pirmas po karantino mano solinis koncertas vyko Vilniuje Gariūnų verslo ir kultūros parko koncertų salėje. Jo klausėsi vos 30 žmonių. Tačiau jausmas nepaprastas ir visiškai nesvarbu kokio dydžio klausytojų auditorijai skambini. Gyvo susitikimo neįmanoma pakeisti tokiais pasirodymais kaip pavyzdžiui koncertų transliacijomis internete. Ta gyvybės vibracija, klausytojų kvėpavimas muzikos ritmu yra viena sudėtinių koncerto dalių ir tai būtina. Dar kartą su publika šioje salėje jau susitikau Trio sudėtyje. Su puikiais muzikantais smuikininke Dalia Dėdinskaite ir violončelininku Glebu Pyšniaku atlikome du J. Brahmso Trio, kuriuos aš vėliau tik kitoje sudėtyje atlikau Vokietijoje. Na, o dabar artimiausias planas – koncertas Kauno filharmonijoje, kuriame aš dalį programos atliksiu solo, o dalį su mūsų suburtu Trio. Žinau, kad salėje taip pat bus gerokai mažesnis skaičius klausytojų dėl visų numatytų apribojimų, bet man svarbu, kad koncertas apskritai vyktų.

– Ar Jūsų paties nekausto šio viruso baimė? Juk ir koncertuose neretai atlikėjai groja su kaukėmis?

– Prisipažinsiu, nežinomybė be abejonės yra. Tai pasauliui tam tikras iššūkis. Kita vertus gyvenimas nesustoja ir turime išmokti gyventi šioje naujoje realybėje, negalime susikoncentruoti vien tik ties baime, kuri paralyžiuotų visas gyvenimo apraiškas ir mintis. Aš labai palaikau atsakingą požiūrį į sveikatą, esančią situaciją. Visi turime elgtis atsakingai su savimi ir aplinkiniais, tačiau neturime nustoti gyventi. Kas liečia koncertus, neseniai skaičiau klasikinės muzikos radijo „Classic fm“ internetiniame puslapyje publikuotą Vokietijos mokslininkų analizę, kuri patvirtina, kad klausytojai klasikinės muzikos koncertų salėse yra vieni saugiausių šių dienų aktualijoje. Ir jie išdėstė kelis argumentus: pirmiausia visi klausytojai tokiame koncerte dėvi veido kaukes, antra – jie nekalba ir nebendrauja, sėdi saugiu atstumu vienas nuo kito, yra disciplinuoti ir atsakingi, paprastai laikosi taisyklių.

Salės yra dezinfekuojamos, taigi kitaip nei kitose viešose vietose, klasikinės muzikos koncerte klausytojai tikrai turėtų jaustis ramiau ir mokslininkai netgi rekomenduoja didinti jų skaičių. Aš pats, nemažai mano kolegų iš užsienio, o taip pat ir garsūs atlikėjai, nepaisydami visų rizikų vyksta koncertuoti, jei tik tokia galimybė atsiranda. Mes laikomės visų saugumo reikalavimų, taikome visas įmanomas priemones, nes troškimas grįžti ant scenos, daryti tai, kam tu esi gimęs yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime.

Džiaugiuosi, kad nemažai salių pasaulyje jau atsidaro, rengia koncertus ir planuoja sezonų programas. Tuo pačiu labiausiai mane neramina tai, kad nėra aišku, kada koncertinis gyvenimas visiškai grįš į įprastas vėžes, kada vėl galėsime planuoti daugiau nei kelios dienos į priekį. Neretai girdžiu sakant, kad kam reikia koncertų, kultūrinio gyvenimo, dabar svarbesni kiti dalykai. Manau tai nėra visiška tiesa.

Žmogaus dvasiniai poreikiai yra nei kiek ne mažesni negu fiziniai ir atvirkščiai manau, kad šiandieniniame nežinomybės ir streso kupiname pasaulyje, muzika ir apskritai menas yra ta vieta, kur žmogus gali pajausti harmoniją, balansą ir tam tikrą ramybę. Tikiu, kad ne tik atlikėjams būtini gyvi koncertai, tačiau ir patys klausytojai yra išsiilgę ir laukia tikros muzikos...Tad tikiuosi, kad laikysimės sveiki, kad gyvenimas judės ir muzika skambės salėse.

Koncertas Kauno filharmonijoje vyks spalio 19 d. 18 val.