– Esate iranietis. Jūsų šalies kultūra turi labai gilias ir senas tradicijas. Ne išimtis ir tradicinė persiška muzika. Kaip nutiko, kad jūs pasukote klasikinės muzikos kryptimi?

– Klasikinė muzika Irane turi labai stiprias pozicijas. Tiesa, dėl įvairiausių priežasčių apie tai negirdime Vakarų pasaulio žiniasklaidoje. Kai atvykau studijuoti į Vokietiją, sulaukdavau tokių klausimų, kad net pamanydavau: „Dieve, ką jūs išvis žinote apie Iraną?“ Atrodė, daugelis mano, kad iraniečiai – barbarai. Deja, tokia yra žiniasklaidos ir politikų formuojama nuomonė. Iš tiesų Irane gyvuoja neaprėpiamai didžiulė teatro ir klasikinės muzikos kultūra. Juk Teherano simfoniniam orkestrui jau daugiau nei šimtas metų. Ir klasikinės muzikos studijoms pas mus yra visos galimybės. Aš, būdamas ketverių, pradėjau mokytis persiškos muzikos, grodamas tradiciniais instrumentais, o mano sesuo grojo smuiku. Tiesa, mano tėvai neturi nieko bendra su muzika, o kodėl mes, jų vaikai, pasukome muzikantų keliu – ilga ir sunkiai suvokiama istorija. Bet ji per ilga, kad tilptų į šį pokalbį, tad telieka tai maža intriga. Taigi, vėliau ėmiau mokytis Carlo Orffo mokykloje, grojau barokine fleita ir mušamaisiais, derindamas tai su persiškos muzikos mokslais. Tuo metu Teherane buvo suburtas jaunimo orkestras, kuriame grojo mano sesuo. Man tuo metu buvo gal devyneri ir, vedinas smalsumo, kartą užėjau į jų repeticiją. Jie grojo trečiąją pirmosios Gustavo Mahlerio simfonijos dalį. Tai man buvo didžiulis sukrėtimas. Šokas. Puikiai prisimenu, kaip pagalvojau: „Kokia gi tai muzika? Noriu sužinoti, kaip ji sukomponuota.“ Ėmiau skaityti knygas ta tema ir supratau, kad noriu tapti dirigentu. Sužinojau, kad tam reiktų studijuoti kontrapunktą, harmoniją ir kitus dalykus, kurių studijoms Irane yra puikios sąlygos – turime įvairiausios literatūros, analizuojančios tiek rusiškas, tiek amerikietiškas, tiek europietiškas muzikos komponavimo tradicijas. Deja, simfoninio dirigavimo tuo metu mokytis sąlygų nebuvo, nes mokykla neturėjo lėšų orkestro išlaikymui. Tuomet pasirinkau kompozicijos studijas ir po kiek laiko pats subūriau jaunimo orkestrą. Grojome viską: nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Johno Cage‘o. Tuo metu buvau aštuoniolikos. Tiesa, šiuo metu iš buvusių orkestro narių Teherane teliko vos du. Visi kiti išvyko, nes jeigu nori tobulėti toliau, tenka rinktis studijas užsienyje. Mūsų šalyje tai jau yra per sunku. Ir tam yra politinis pagrindas – mūsų valdantiesiems menas neįdomus. Ir čia kalbame ne apie persišką ar europietišką muziką. Kalbame apie pasaulio muziką – juk Ludwigas van Beethovenas grojamas visame pasaulyje. Taigi ir aš – išmokau vokiečių kalbą ir išvykau studijuoti į Vokietiją. Čia jau galėjau rinktis dirigavimo studijas, nes tvirtai žinojau, kad visą gyvenimą būsiu dirigentas (tiesa, kai kurie iš to juokėsi). Kaina buvo didelė, bet aš tai padariau.

– Esate dar pakankamai jaunas, bet jau plačiai žinomas dirigentas. Jūsų užimtumas didžiulis, o pasirodymų geografija – stebinanti. Kaip nutiko, kad atsidūrėte Kaune, kur diriguosite G. F. Händelio oratoriją „Mesijas“ 30-ojo Pažaislio muzikos festivalio atidarymo koncerte?

– Savo atveju nematau skirtumo tarp jauno ir seno – esu tiesiog muzikantas. O ar aš plačiai žinomas – tesprendžia kiti. Žinoma, pastebiu tendenciją, kad daugelis pasaulio orkestrų nori jaunų, išties jaunų dirigentų – vos įžengusių į trečiąją dešimtį. Bet aš manau, kad tai neteisinga tendencija. Juk dirigentas brandą pasiekia kur kas vėliau ir bent jau iki šešiasdešimties gali būti laikomas jaunu. O kaip aš atsidūriau Kaune? Manau, laimės ir sutapimo dėka. Su Danijos karališkuoju orkestru man teko diriguoti nemažai koncertų ir operų pastatymų. Prieš porą metų turėjau labai intensyvų sezoną ir, pagaliau, liepos mėnesį galėjau truputį atsipūsti. Kartu su sužadėtine nuvykome atostogų į salą jos gimtojoje Italijoje. Ir staiga – mano vadybininko skambutis. „Klausyk, man atostogos, palik mane ramybėje“, – pasakiau. – „Na taip, bet, žinai, vienas labai žymus dirigentas, turėjęs diriguoti Wolfgango Amadeuso Mozarto operos „Tito mielaširdingumas“ premjerą, smarkiai susirgo ir atsisakė darbo pastatyme. Pirmoji repeticija po dviejų savaičių. Orkestro vardu prašau tavęs – atvažiuok ir išgelbėk mus iš šios keblios situacijos.“ Jaučiausi pavargęs, man reikėjo poilsio, vasaros, atostogų, o čia – dvi savaitės visos didžiulės operos partitūros studijoms. Bet, paskatintas sužadėtinės, sutikau. Atvykau į Kopenhagą ir ten spektaklio solistų trupėje sutikau tenorą, su kuriuo iškart radome bendrą kalbą. Jis – Edgaras Montvidas, nuostabiai dainavęs savo partiją, o mūsų muzikos suvokimas pasirodė esąs itin giminingas. Su juo daug diskutavome apie muziką, apie repertuarą ir nusprendėme, kad turime palaikyti ryšį. Ir štai prieš metus gavau Edgaro kvietimą diriguoti Pažaislio muzikos festivalyje. Jis man pasakė: „Gal galėtum pas mus atlikti „Mesiją“? Savo ruožtu jam atsakiau: „Mesijas“ – ne tai, ką reikia atlikti. Būti šio kūrybinio proceso dalimi yra didžiulė garbė.“ Kvietimą priėmiau su džiaugsmu. Pirmą kartą svečiuojuosi jūsų šalyje ir jaučiuosi labai suintriguotas. Juk pažįstu daugybę jūsų tautiečių – puikių dainininkų ir muzikantų. Labai norėjau ką nors nuveikti Lietuvoje ir pagaliau tai pavyko.

– Ar tai bus pirmasis jūsų prisilietimas prie šios partitūros?

– Taip, kūrinį diriguosiu pirmą kartą, nors medžiagą žinau puikiai, teko ne kartą asistuoti žymiems dirigentams, ruošiant „Mesiją“. Bet vedinas didžiulės pagarbos šiam kūriniui laukiau tinkamo momento, kuomet galėsiu pagaliau savarankiškai stoti prie pulto. Visada maniau, kad šiam kūriniui reikia laiko. Jį reikia gerai išstudijuoti. Aš tai ir dariau: bendravau su žinomais dirigentais, jau ne kartą dirigavusiais šią oratoriją, kalbėjomės apie frazavimą, balsus, istorijas. Kartais taip nutinka, kad kūriniai pas dirigentą ateina patys ir nereikia jų priverstinai siekti. Taigi, sulaukęs Edgaro skambučio pamaniau – laikas. Taip, man tai bus premjera, bet ne paprasta premjera – „Mesijas“ pats savaime nėra paprastas kūrinys, o šiuo atveju aš nepažįstu nieko: nei choro, nei orkestro, nei solistų, nei koncerto erdvės. Man tai tokia pati premjera, kokia kadaise buvo pačiam G. F. Händeliui.

– Pažaislio muzikos festivalį lydi moto „Kuriame meilę muzikai“. Kaip galima sukurti tokią meilę?

– Tai klausimas, į kurį atsakydamas žmogus gali tiesiog tylėti arba, priešingai,  – apie tai parašyti knygą. Filosofas Arthuras Schopenhaueris buvo teisus, sakydamas, kad visi menai taps muzika. Muzika gali pasakyti viską nepasakydama nieko. Jos pagrindas – skambesys, o skambesys turi keletą ypatingų aspektų; jo neįmanoma apdainuoti, neįmanoma apčiuopti, vos tik gimęs jis iškart miršta ir niekada nebegrįžta. Lygiai taip, kaip ir gyvenimas. Kartais žmogus susimąsto apie gyvenimo prasmę. Jis to nežino, gali tik nujausti. Ir čia gali padėti muzika. Mes tapome pernelyg materialistiškais ir visuomet liksime bendruomene, labiau besikliaujančia akivaizdžiai matomais dalykais. Juk sakoma, kad dirigentas turi atrodyti gražiai. Bet aš niekada nežiūriu į veidrodį. Kuomet žmogus giliau pažvelgia į save, tuomet jam pavyksta susikurti erdvę, kurioje visi ir viskas turi savo vietą. Pasitaiko, kad meilė užklumpa iš pirmo žvilgsnio. Man taip ir nutiko – juk mano šeima nebuvo muzikai, o aš ją tiesiog išgirdau ir jai pašvenčiau visą savo gyvenimą. Kas tai yra – aš nežinau. Aš tuo esu. Kartais meilė ateina su laiku, kartais – pasikartojimų dėka. Tikiu, kad muzika turėtų būti gyvenimo dalimi. Tuomet meilė muzikai daugeliui išsivystys savaime. Muzika turi būti visiems prieinama, kad žmonės suvoktų – tai gyvenimo dalis. Tai nereiškia, kad visi turi tapti muzikantais. Bet, ko gero, nėra tokio žmogaus, kuris be muzikos galėtų išgyventi bent savaitę. Tai turėtų suprasti ir politikai.

– Noriu perskaityti ištrauką iš recenzijos: „Jis kartais atrodo kaip dervišas prie pulto: diriguoja atmintinai, šoka ir kartais, apsėstas savo temperamento, pašoka į orą.“ Gal jūs iš tiesų dervišas?

– O, tuomet dar buvau jaunas (citata iš recenzijos, rašytos prieš septynerius metus). Ar aš esu dervišas? Į šį klausimą turėtų atsakyti kiti, matantys mane iš šalies. Aš esu dvasingas žmogus. Neišpažįstu kokios nors konkrečios religijos, bet labai gerbiu jas visas. Ar tai būtų islamas, ar krikščionybė. Kadaise kruopščiai studijavau religijas, ilgą laiką žavėjausi budizmu, nes norėjau suprasti dvasingumo reikšmę gyvenimui. Studijuodamas persišką muziką privalėjau mintinai išmokti daugybę persų poeto, žymaus sufijo Rumi eilėraščių, dainuoti dainas jo tekstais. Šis žinių bagažas man labai padėjo studijuojant Europoje, nes čia viskas grįsta materialumu ir man buvo nelengva čia atrasti naujus namus. Negalėčiau pasakyti, kad tradicine prasme esu dervišas, bet tikiu dvasingumu, išreikštu muzikos pagalba. Ir nesvarbu, ar tai barokas, ar naujoji muzika, ar progresyvusis metalas (jo kartais taip pat klausausi). Svarbiausia, kad tai – gera muzika. Aš priklausau muzikai, atveriančiai kitas sferas, ir galite mane vadinti dervišu. Man tas pats. O iš tiesų, tokie epitetai tėra žurnalistų išmonė.

– Šia oratorija prieš trisdešimt metų prasidėjo Pažaislio muzikos festivalis. Dabar ji vėl grįžta į vienuolyno erdves. Kūrinys didelės apimties, žinoma, daugelis klausytojų puikiai žino tik garsųjį chorą „Aleliuja“. Šį kartą girdėsime kiek sutrumpintą oratorijos versiją. Ar buvo lengva „praretinti“ tokį didingą kūrinį?

– O taip, choro „Aleliuja“ populiarumas gali netgi tapti problema. Taip, tai žinomiausias oratorijos numeris, bet visa kita medžiaga yra tokia, kad privalai suvokti – tai galėjo parašyti tik genijus. Dramaturgijos prasme kūrinys yra vientisas ir genialus. Tai ne šiaip oratorija – joje susilieja skirtingi muzikos stiliai, kuriems genijaus ranka suteikė dramaturginę prasmę. Tai tikrai ne visiems pavyksta. Sujungti liturginį tekstą su operos žanru ir tautine muzika, visam tam suteikiant gilią prasmę, gali tik genijus. Ten užkoduota begalybė simbolių. Studijuodamas partitūrą mąsčiau, kodėl kiekvienas oratorijos numeris turi tik jam vienam būdingą tonaciją? Apie tai prirašyta gausybė knygų, kurias bėgant metams man teko studijuoti. Bet manau, kad dar ne viskas atskleista. Rengiant šį kūrinį reikia daug sužinoti, daug repetuoti ir galų gale – viską paleisti. Turi sau pasakyti – aš žinau, kad žinau nepakankamai. Turi tiesiog klausytis ir tapti viso to dalimi. Taigi, esu ne tik nepaprastai susidomėjęs ir sužavėtas šio kūrinio. Aš esu pagerbtas, nes galiu dalyvauti šios oratorijos kūrybiniame procese. Taip, šis variantas bus sutrumpintas, nes toks buvo festivalio organizatorių pageidavimas – nedaryti pertraukos. Taigi ilgai mąsčiau ir kruopščiai atrinkau numerius, kuriuos teko išbraukti. Jeigu būtų mano valia, neišbraukčiau iš oratorijos nė vieno garso, bet viso kūrinio be pertraukos neįmanoma išklausyti. Kupiūravimo ėmiausi su skausmu širdyje, bet vėliau tas skausmas ėmė mažėti. Istorija byloja, kad G. F. Händelis buvo pragmatiškas žmogus. Jis, vadovaudamasis aplinkybėmis, taip pat trumpindavo, perdirbdavo savo kūrinius. Taigi, remdamasis šiuo faktu, sutikau sutrumpinti kūrinį. Jeigu tai būtų L. van Beethoveno atvejis, darbo atsisakyčiau. Sakyčiau: „Ieškokite kito dirigento. L. van Beethovenas nebuvo pragmatišku žmogumi“. G. F. Händelis tokiu buvo, o aš – tik kompozitoriaus tarnas, aš – nesvarbus. Taigi, tilpsime į dvi valandas, mano manymu, atlikdami labai įtikinančią kūrinio versiją. Pabaigai norėčiau pacituoti patį kompozitorių: „Laikraštyje po premjeros buvo parašyta, kad tai buvo nuostabi pramoga. Bet man išties būtų skaudu, jeigu aš tik linksminčiau žmones. Manau, kad aš turiu juos padaryti geresniais.“ Taigi, kompozitorius žinojo, kad su šia muzika jis žmones gali pakylėti, paversdamas juos dar geresne jų pačių versija. Manau, kad jam tai pavyko.