Spektaklio, kurio scenarijaus autorė Virginija Rimkaitė, centre – mergaitė, susidurianti su keistu ir labai smagiu padarėliu, gimusiu iš šiukšlių, plastiko ir taršos. Iš pirmo žvilgsnio žavinga būtybė pamažu tampa pavojingu draugu, verčiančiu mergaitę apsispręsti: ar likti taršos draugijoje, ar atrasti kelią į tylą gamtoje ir gyvybės išsaugojimą.

Pasak kūrėjų, „Šiltnamis“ nesiekia moralizuoti ar bauginti. Tai kvietimas vaikams ir jų tėvams permąstyti santykį su aplinka, susipažinti su gyvybės įvairove ir pajusti atsakomybę už bendrą namus – mūsų planetą.

S. Grašytės nuotr.

„Spektaklio veikėjai – nuo paprasto slieko ar pomidoro iki išmintingo sodininko – įkūnija ekosistemos grožį ir trapumą. Mergaitė, kuri nėra nei bloga, nei kalta dėl susidariusių aplinkybių, turi išmokti priimti sprendimus ir atrasti savo vietą tarp skirtingų gyvybės formų. Spektakliu norime atskleisti gyvybės ir įvairovės gamtoje grožį“, – sako spektaklio režisierius Rokas Lažaunykas. Mergaitė susidraugauja su iš tamsos gimstančia taršos būtybe, o sodininką, jo namus ir artimiausią aplinką užklumpa šiltnamio efekto padariniai. Mergaitei teks pasirinkti, kurią pusę palaikyti ir kaip užauginti viltį suteikiantį augalą.

Spektaklio veikėjai – nuo paprasto slieko ar pomidoro iki išmintingo sodininko – įkūnija ekosistemos grožį ir trapumą.

Spektaklio kūrybinėje komandoje – dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Antanas Jasenka, lėlių režisierius Eugenijus Slavinskas.

Spektaklis išskirtinis ir tuo, kad jame pasitelkiama ypatinga iš Japonijos atkeliavusi lėlių valdymo technika – bunraku.

Pirmą kartą Japonijos rašytiniuose šaltiniuose bunraku minimas XI a. Jis buvo išpopuliarėjo XVII a. ir XVIII a. sandūroje – dėl paprasto siužeto labiausiai mėgtas prastuomenės. Vėliau bunraku nuo valstiečių pramogos formos išsivystė iki sudėtingo, ritualizuoto spektaklio išsilavinusiai visuomenei. 2008 m. buvo bunraku įrašytas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Klasikinės bunraku lėlės nuo dažniausiai lėlių teatre vaidinančių lėlių skiriasi – jas paprastai valdo bent trys žmonės: vienas valdo galvą ir dešinę ranką, kitas – tik kairę ranką, trečiasis – kojas. Kad netrukdytų kairės rankos lėlininkui, galvos lėlininkas avi specialias klumpes aukštu padu. Didelė lėlė gali siekti iki 150 cm aukščio, o mažesnė gali būti iki 120 m aukščio.

S. Grašytės nuotr.

Klasikiniame bunraku teatre visi trys lėlę valdantys lėlininkai yra matomi, todėl jų integracija į spektaklį tampa papildomu iššūkiu kūrybinei komandai: aktoriai gali būti aprengiami juodai, užsidengę veidus arba ne, ar net dėvi tradicinius kimono.

„Šiltnamio“ žiūrovai išvys, kaip bunraku principus savo spektakliui pritaikė Kauno teatro komanda, kaip šią techniką įvaldė aktoriai Arvydas Šaučiūnas, Vigita Rudytė, Indrė Endriukaitė, Ramunė Degutytė, Mindaugas Černiauskas, Augustas Gudelis.

Kas? Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Šiltnamis“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Spalio 11, 12 ir 25 d. 12 val.

Kauno įkvėpta abėcėlė

Prieš ir po spektaklio žiūrovai kviečiami aplankyti teatro antrojo aukšto fojė iki pat lapkričio 28 d. eksponuojamą parodą „Kaunietiška abėcėlė“. Jos idėja dizainerei („Numas studio“), Kauno kolegijos grafinio dizaino dėstytojai Laimai Numavičei subrendo dalyvaujant miesto meno renginiuose, kaip natūrali ankstesnio kūrybinio aktyvumo tąsa.

Kūrėjos interesų sritis – Kauno tarpukario gyvenimas ir miesto architektūra, kuri perteikiama jos skaitmeninės grafikos darbuose: plakatuose, atvirukuose ir suvenyrikoje. Artimas art deco stiliui meninės išraiškos būdas padeda autorei kurti spalvingus Kauno pastatų, ornamentų ir mažosios architektūros koliažus, dar kartą atkreipiant dėmesį į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 2023 m. papildžiusią Kauno modernizmo architektūrą.

Šioje parodoje panaudotas kitas tos pačios temos kūrybinis sprendimas – linijinė grafika, perteikianti įvairius laikinosios sostinės tarpukario architektūros fragmentus. Linijinis ornamentas raidei sukuria puošnų foną, bet jos nenustelbia – ne tik dėl santykinai smulkių elementų, bet ir dėl žalvariui, populiariai to laikotarpio apdailos medžiagai, artimos spalvos. Abėcėlės raidėms atvaizduoti panaudotas Decolot šriftas.

Anot autorės, šio projekto tikslas buvo ne sukurti naują šriftą, o paeksperimentuoti su raidėmis kaip su kūrybine medžiaga, kur susitinka grafinis garso ženklas ir tarpukario modernizmo ornamentika. Pasitelkus jau egzistuojantį šriftą, jis naujai apipavidalinamas įpinant geometrinių, dekoratyvių tarpukario motyvų, taip paprastoms raidėms transformuojantis į inicialines raides.

Kūrėjai svarbu atrasti naują žvilgsnį į šių kompozicijų grafinę formą, atgaivinti modernizmo estetiką ir sukurti naujų, originalių derinių. Tai  bandymas parodyti vizualiąją patirtį, jungiančią istoriją, meną ir šiuolaikinį žvilgsnį.

Šiame projekte pateiktos tik pagrindinės abėcėlės raidės, nes unikaliosios lietuviškosios – ą, ę, į, ų, ė, č, š, ž, ū – iš esmės lieka nepakitusios, todėl sąmoningai paliktos už šio kūrybinio eksperimento ribų.

Parodą galima aplankyti šeštadieniais ir sekmadieniais 30 minučių prieš ir po repertuarinio spektaklio, galioja spektaklio bilietas.