Parodoje „Skaidri erdvė“ – kažkas tarp matomo ir nematomo pasaulių

Stiklo meno festivalio "Vitrum 2020" parodoje "Skaidri erdvė" Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai savo darbais atskleidžia bene labiausiai vertinamą stiklo savybę – skaidrumą. Skaidrumas čia svarstomas ne tik tiesiogiai, kaip tam tikra meninė-techninė savybė, bet ir platesniu, sociopolitiniu kontekstu. Estų menininkė Tiina Sarapu – viena parodos dalyvių.

Parnu mieste kurianti T.Sarapu žinoma ne tik kaip menininkė, bet ir akademinės bendruomenės narė, dėstanti Estijos dailės akademijoje. Pirmoje grupinėje parodoje menininkė dalyvavo dar 1997 m., o solo parodą surengė kiek ankščiau, 1995-aisiais.

Gilinantis į autorės kūrybą, sunku nepastebėti paskutiniais XX a. dešimtmečiais susikūrusios stiklo mokyklos, o ir modernios, išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos represijos, išraiškos stikle. Autorė išsiskiria stiklo skaidrumu ir trapumu, tad nenuostabu, kad yra viena iš "Skaidrios erdvės" dalyvių.

Apie menininkės kūrybą sakoma, kad ji stiklą naudoja kaip medžiagą kurti skulptūrinėms instaliacijoms. Banguojančia forma autorės darbai dažnai tampa nuoroda į kitą šiaurietišką stiklo meno atstovą – Alvarą Aalto, tarpukariu drebinusį dizaino pasaulį.

Pokalbis su menininke – apie kūrybos pasirinkimus ir Kaune pristatomą projektą.

– Kiek laiko esate profesionali menininkė, kodėl pasirinkote stiklo techniką?

– Stiklo meną kuriu daugiau nei 25 metus. Sprendimas studijuoti stiklo meną yra grįstas vien tik mano intuicija. Tai buvo sunkiausiai pasiekiama, mįslingiausia, reikalaujanti daug patirties ir įdirbio materija. Stiklas tiek savo materialine prasme, tiek mediumo man yra labai įdomus – sudėtingas, daugiasluoksnis. Aš mėgstu galvoti apie stiklą kaip apie substanciją tarp materialaus ir nematerialaus, realaus ir nerealaus, kažką tarp matomo ir nematomo pasaulių.

– Pradėjote studijuoti stiklo meną paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu. Dabar pati esate dėstytoja. Galbūt įžvelgiate tam tikrą poslinkį stiklo meno technikos subtilybėse, o, galbūt, jaunesnės kartos mąstysenoje?

Šis projektas yra apie nuolatinį pakavimą ir išpakavimą, dėžių siuntimą po visą pasaulį, apie logistikos mašiną.

– Skirtumas tarp XX a. paskutinio dešimtmečio ir šiandienos – didžiulis. Mes pradėjome kurti limituotų galimybių kontekste. Šiuo laikotarpiu užgimė ir į paviršių kilo įvairios stiklo apdirbimo technikos. Palaipsniui atrasti šį platų technikų lauką buvo įdomi, jaudinanti patirtis. Nepaisant to, mes buvome neturtingi, turėjome rasti pačias pigiausias žaliavas. Šiandien visas pasaulis atviras, tad medžiagos ir technikos yra kur kas prieinamesnės. Tam tikra prasme tai apsunkina kiekvieno individualaus kelio paieškas. Jei ieškoti vaizdingų palyginimų tarp praeities ir šių laikų, tai XX a. pabaiga buvo tarsi būtis tamsiame miške, kuriame turėjai išgyventi, tam, kad rastum kelią. Šiandieną galima prilyginti miestui, pilnam įvairių traukos taškų – daugiau galimybių pasiklysti.

– Nenutolstant nuo praeities, ar turite jus įkvepiančių vyresnės kartos menininkų? Galbūt jus žavi tarpukario modernistai, o gal linkstate prie šiuolaikinių menininkų, dirbančių Europoje, Baltijos šalyse ar gimtinėje?

– 1990-aisiais aš atradau olandų menininko Berto Frijnso kūrinius. Nuo tada supratau, kad saviraiškos ir mąstymo kelyje turiu vyresnį kompanioną. Taip pat mėgstu minimalius, dailius, trapius stiklinius indus, gamintus Estijos stiklo fabrike XX a. 6–7 dešimtmečiais.

– Pastebėjau, kad daugelis jūsų darbų yra kuriami naudojant skaidrų arba iš dalies skaidrų stiklą, o ne matinį ar spalvotą. Kodėl? Ar teikiate pirmenybę skaidriam stiklui?

– Taip, man patinka skaidrus stiklas. Jame dėmesys yra sutelkiamas į stiklo unikalias, charakteringas savybes, o ne toną ar spalvos prasmę. Tačiau, jei naudoju spalvotą stiklą, aš pasirūpinu, kad tai šį tą reikštų, spalvotas stiklas būtų svarbus kūrinio sumanymo prasme.

– Kuriate daug instaliacijų. Darant tokio tipo meną, iš anksto numatote instaliacijos lokaciją, kurioje žiūrovas išvys kūrinį, pavyzdžiui, darbo "Rojus žemėje" atveju, ar vietą, kurioje bus rengiama paroda, surandate po meno kūrinio įgyvendinimo?

– Turėti galvoje aiškią vietą man padeda. Žinoma, kartais meno kūrinys svarbų poveikį įgauna būdamas konkrečioje vietoje. Būtent taip nutiko instaliacijos "Rojus žemėje" atveju.

– Jūsų instaliacijose stiklas dažnai primena vandenį – yra lenktas, grakštus, ramus, o ne aštrus. Ar ši dinamiška forma yra įkvėpta stiklo savybių, o galbūt tai unikalaus, individualaus stiliaus pasekmė?

– Man patinka suprasti kaip dviejų dimensijų stiklo lakštas tampa trijų dimensijų objektu. Mėgstu tirti stiklo kraštus ir paviršius. Taip pat mane domina šešėliai ir įvairūs iškraipymai, matomi per lenktą stiklą. Ši dinamika yra įkvėpta stiklo ypatybių, tačiau kartu tai yra mano pasirinkimas sustiprinti ir parodyti stiklo pobūdį.

– Ar jums labiau patinka kurti instaliacijas, ar pavienius meno kūrinius / objektus?

– Pirmenybę teikiu instaliacijoms, tačiau kartais yra geriau pradėti nuo objekto, ypač jei studijuoju naują techniką ar terpę. Taip pat yra žymiai paprasčiau siųsti objektus į tarptautines parodas, o ne keliauti su instaliacijomis.

– Kuriate ne tik unikalius meninius objektus, bet ir taikomosios paskirties daiktus – prizus puodelius ir panašiai. Kada ir kodėl pradėjote praktikuotis dizaino srityje? Ar šie gana skirtingi laukai susiduria vienas su kitu?

– Šie du kūrybos laukai visuomet buvo lygiagrečiai. Man iš tiesų patinka suprasti kokie yra mano klientų lūkesčiai, kaip jiems galiu padėti. Finansuojami (užsakyti) darbai padeda, pavyzdžiui, išmėginti naujas medžiagas ir technikas. Vietoje kolizijos matau galimybes ir bendradarbiavimą.

– Pristatykite savo meno kūrinį, kurį galima pamatyti parodoje "Skaidri erdvė". Kaip jūsų kūrinys susijęs su šiuometine "Vitrum" festivalio tema: skaidrumas mene ir visuomenėje?

– Dalyvavau šiame festivalyje 2006 ir 2014 m. Apie šį festivalį sužinojau iš savo draugų Lietuvoje ir Estijoje. Kaip matau, stiklo meno bendruomenė, suburianti menininkus iš visų Baltijos šalių, yra vienodai stipri. Šiai parodai parodysiu grupę darbų, pavadinimu "Kubo studija". Šis projektas yra apie nuolatinį pakavimą ir išpakavimą, dėžių siuntimą po visą pasaulį, apie logistikos mašiną. Taip pat tai apie organizaciją ir sistemingumą. Man įdomu, kokie jausmai kyla matant dėžes.

– Ką manote apie festivalio keliamą klausimą – sociopolitinių santykių skaidrumo ypatybes šiuolaikinėje politikoje?

– Minėta "Kubo studija" taip pat yra apie tai, tiksliau, skaidrumą, kaip atrodytų skaidrios sistemos iš tiesų tokios nėra. Kai kas svarbaus visuomet liks paslėpta atspindžiuose ir užtemdytuose kampuose. Mes matysime tik deformacijas ir atspindžius. Tikiuosi, kad su šia ekspozicija ir kitais renginiais ateityje viskas bus gerai. Mane atgaivina darbų išsiuntimas į užsienį, taip pat tai puiki proga pačiai pakeliauti. Viliuosi, kad visi reikalingi užmegzti kontaktai, tokie kaip kultūriniai, yra ir bus tik gilesni. Mums nereikia jų daug, tereikia esamus santykius išlaikyti nuoširdžius ir juos praturtinti.


Kas? Tarptautinis stiklo meno festivalis "Vitrum 2020". Paroda "Skaidri erdvė".

Kur? Kauno rajono muziejuje.

Kada? veikia iki gruodžio 13 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių