Pabėgimas iš IX forto: drąsa ir amžini košmarai

Persekiojo sapnuose

„Nepaisant tėvo pozityvumo, psichologinis pabėgimo poveikis buvo kur kas stipresnis, nei galima įsivaizduoti“, – minint pabėgimo iš Kauno IX forto 80-ąsias metines artimųjų prisiminimais dalijasi pabėgusiųjų Pinios Krakinovskio duktė ir Aba Diskanto dukterėčia Ya’arit Glezer.

„Man sunku įsivaizduoti, ką tėvas išgyveno nacių nusikaltimus, masines žudynes slepiančioje tvirtovėje Lietuvoje, Kauno IX forte, bet džiaugiuosi, kad jis ir jo bendražygiai rado drąsos išsilaisvinti“, – sakė Y. Glezer.

Nors moters tėvui fiziškai pavyko pasprukti iš Kauno IX forto, nuo ten išgyventų žiaurių prisiminimų pabėgti taip ir nepavyko: „Prisimenu, kad naktį tėvas pabusdavo rėkdamas, o į mamos klausimą atsakydavo, kad vėl susapnavo IX fortą.“

Laimė: ištrūkęs iš mirties nagų M. Deičas su šeima. / G. Deičo asmeninio archyvo nuotr.

Jauni belaisviai

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mano tėvas prisijungė prie Kauno geto ir buvo išsiųstas partizanauti į mišką. Pakeliui jaunimo grupelė buvo išduota ir, lydint žandarams, uždaryta į Kauno IX fortą“, – pasakoja dar vieno pabėgusio kalinio – Mendelio Deičo – sūnus Grisha Deičas. Iš Zarasų krašto kilęs Mendelis Deičas į IX fortą pateko būdamas vos devyniolikos metų.

Nelaisvėje atsidūrusius kalinius pasitiko negailestingi nacių prižiūrėtojai, žiaurus okupacinis režimas ir blankūs Kauno IX forto žmonių veidai. Sveiku protu nesuvokiami dalykai prasidėjo tų pačių metų rugpjūtį, kai iš forto buvo išgabenti visi lietuviai kaliniai ir sargybiniai. Atvežtos slaptai operacijai reikalingos priemonės ir sudaryta 72 asmenų – būsimų palaikų degintojų – grupė. Aštuoni grupės nariai netrukus buvo sušaudyti dėl darbui netinkamos fizinės būklės.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad, nacistinės Vokietijos valdžiai bandant užmaskuoti visus masinių žudynių įkalčius, 1942–1944 m. buvo įgyvendinta palaikų ekshumavimo ir deginimo operacija „Sonderaktionv1005“, kuriai vadovavo SS karininkas Paulius Blobelis. Operacijos darbus atliko trys degintojų grupės, pavadintos kodiniais numeriais 1005, 1005A ir 1005B – būtent ji dirbo Kauno IX forte.

„Dalį trečiosios degintojų grupės sudarė Kauno gete gyvenę asmenys arba pogrindžio (antinacinio pasipriešinimo) nariai, todėl vieni kitus pažinojo. Jauni, masinių žudynių bendrininkais priversti būti kaliniai neturėjo nieko, tik vienas kitą“, – kalba Y. Glezer.

Instaliacijos centre – menininkų Džiugo Karaliaus ir Mindaugo Lukošaičio bandymas lankytojams perteikti tos 1943 m. gruodžio nakties pojūčius.

Planas – laisvė

„Kaliniai dirbdavo grupelėmis: kastuvais atidengdavo nužudytųjų kūnus, specialiais tam pritaikytais įrankiais traukdavo palaikus iš duobės, juos apieškodavo, surinkdavo visus vertingus daiktus ir nešdavo prie laužo, kur dirbo degintojai“, – pasakoja Y. Glezer

„Jie suprato, kad padeda žudikams naikinti masinių egzekucijų įrodymus, o netrukus ir patys taps aukomis. Kito pasirinkimo tiesiog nebuvo – mirtis arba bandymas pabėgti“, – sako G. Deičas.

Anot jo, išsilaisvinimo strategijų buvo ne viena: „Pradžioje kaliniai norėjo iškasti žemėje tunelį, smėlį pildavo į kišenes ir taip nepastebimai išnešdavo iš kameros, tačiau šis planas nepavyko.“

„Pabėgimo organizatoriai rankų nenuleido ir po nesėkmingų bandymų sumanė metalinėse Kauno IX forto duryse išgręžti 314 skylučių. Tai buvo P. Krakinovskiui tekęs darbas. Tarpai tarp skylučių išpjauti rankine dilde. Lemtinga lavonų degintojų naktimi tapo 1943 m. gruodžio 25-oji“, – aiškina Y. Glezer.

Ištrūkę iš pragaro

Pro padarytą angą mirties tvirtovę tąnakt paliko 64 kaliniai. Išsilaisvinę jie pasuko keturiomis skirtingomis kryptimis – į miestą, į miškus, į Kauno getą ir į giminaičių namus. Žiaurių nusikaltimų liudininkai laimėjo pirmąją kovą ir pabėgo laisvės link, tačiau, prasidėjus kalinių paieškoms, dalis išsilaisvinusių buvo sušaudyti.

„Išgyveno pasukę į Kauno getą Vilijampolėje. Nors apie tos nakties prisiminimus tėvas vangiai kalbėdavo, jis pasakojo, kad Kauno gete sutikti žmonės, pamatę juos, aikčiodami sakė: „Jūs atrodote tarsi pabėgę iš pragaro“, – skaudžius tėvo prisiminimus dėsto G. Deičas.

Remiantis išgyvenusių palaikų degintojų liudijimais ir išlikusiais įrodymais, būtent pabėgimo naktį Kauno gete įkurtoje slėptuvėje kaliniai sudarė aktą, liudijantį apie nacių ir jų kolaborantų vykdytas žudynes, slaptą palaikų ekshumavimo ir deginimo operaciją.

„Grupelė pabėgusių po šio įvykio grįžo partizanauti, prisijungė prie partizanų būrių, tokių kaip „Mirtis okupantams“, o pasibaigus karui išsiskirstė po Lietuvą, kiti persikėlė gyventi į Izraelį. Istorija, kurią jiems teko išgyventi, visus pabėgimo dalyvius suartino, išmokė vienybės, o gruodžio 25-oji jiems būdavo tarsi antroji gimimo diena. Ryšius buvę kaliniai palaikė iki gyvenimo pabaigos“, – pasakoja G. Deičas.

Prisilietimas: G. Deičas su anūku forte prie kalinių gultų. / G. Deičo asmeninio archyvo nuotr.

Istoriniai liudijimai šiandien

Išgyvenę pabėgimo dalyviai į Kauno IX fortą sugrįžo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai čia buvo įkurtas muziejus.

„Sugrįžti ten, kur tapai protu nesuvokiamų nusikaltimų bendrininku, sunku, tačiau visi pabėgę suprato, kad jų atsiminimai yra svarbus Holokausto liudijimas. Paradoksalu, tačiau šio interviu metu esu Izraelyje ir čia skamba oro pavojaus sirenos“, – liudija G. Deičas.

Y. Glezer pritaria: „Mes suvokiame, kad atmintis turi išlikti amžinai gyva. Žydų jaunimo didvyriška kova prieš pavojų, neapykantą gali padėti ugdyti jaunąją kartą ir padėti atsispirti bet kokiai neteisybei pasaulyje.“

Minint pabėgimo iš Kauno IX forto 80-ąsias metines Kauno IX forto muziejuje gruodžio 9 d. bus pristatyta ekspozicija, sukurta pagal kalinių-palaikų degintojų pabėgimo istoriją. Ją iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Instaliacijos centre – menininkų Džiugo Karaliaus ir Mindaugo Lukošaičio bandymas lankytojams perteikti tos 1943 m. gruodžio nakties pojūčius. Lankytojai bus kviečiami patirti pabėgimo iš Kauno IX forto istoriją per kelis pažinimo sluoksnius: specialiai ekspozicijai sukurtą instaliaciją iš degintos medienos, dailininko piešinius, įkvėptus pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) 1944 m. meno kūrinių, muziejaus rinkiniuose saugomą istorinę ikonografiją ir muziejines vertybes.