„Otelas“: raktas nuo šekspyriškosios tragedijos

  • Teksto dydis:

Į Kauną sugrįžta seniausias šalyje teatro meno festivalis: jau 43-iąjį kartą rengiamas „Lietuvos teatrų pavasaris“. Balandžio 1–30 d. „Girstučio“ kultūros centre vyksiančią teatro fiestą pradės Oskaro Koršunovo režisuotas „Otelas“.

Spektaklis, kurio premjera įvyko pernai liepą, buvo vienas labiausiai pandemijos paveiktų spektaklių. O.Koršunovas sulaukė kvietimo pristatyti spektaklį prestižinio Avinjono festivalio pagrindinėje scenoje, kituose didžiuosiuose Europos festivaliuose, tačiau planus sujaukė koronavirusas.

Spektaklis nėra nedegus rankraštis, kurį galima išsaugoti stalčiuje, jokiame šaldytuve neišsaugosi teatro gyvasties šviežumo. „Bet mes kūrėme ir dirbome toliau“, – apie permainingą „Otelo“ pradžią pasakojo O.Koršunovas.

Tradicijos prieš permainas

Režisieriaus teigimu, statyti „Otelą“ nepaprasta. Legendinio Williamo Shakespeare'o kūrinio inscenizavimo tradicija yra apaugusi rasistiniu, kolonialistiniu ir patriarchaliniu luobu. Pastarasis mus visiškai atitolina nuo tikrosios šio kūrinio, o ir kitų W.Shakespeare’o tragedijų esmės: tradicinio ir modernaus pasaulio sankirtos.

Režisierius primena vieną garsiausių dabarties filosofų Gilles'ą Deleuze’ą, tradicinį patriarchalinį pasaulį lyginusį su medine ir moline struktūra. Mediškumas čia reiškia hierarchiškumą, moliškumas – nejudrumą ir sustabarėjimą. Armija – geriausias tokios medinės ir molinės struktūros pavyzdys. Jai priešpriešinama visiškai kita, nesustabarėjusi ir nehierarchinė struktūra – molekulinė. Tokia struktūra yra visiškai plokščia, be pradžios ir be pabaigos, be jokio įcentravimo.

Džuljetos istorijos aidai

„Ji veikia kaip partizaninis karas arba kaip Džuljeta, kuri ištaria savo garsiąją frazę balkone: „Jei vadinsime rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ Ką šiais žodžiais iš esmės pasako Džuljeta? Iš esmės šie žodžiai yra revoliucija, nes ji teigia, kad tradicinėmis nuostatomis mes niekaip nepaveikiame rožės esmės. Ji atmeta tą medinę, molinę hierarchiją ir vardų sistemą, kartu panaikindama tradicinį Montekių ir Kapulečių antagonizmą", – sako O.Koršunovas.

Įspūdis: norėdamas perteikti tragedijos mastą, kurį W.Shakespeare‘o pjesėje įžvelgė autorius ir jo amžininkai, O.Koršunovas Otelo vaidmenį patikėjo juodaodei moteriai. / D. Matvejevo nuotr.

Šių dviejų šeimų savastis yra ta, kad jie visą amžinybę suvokia save kaip priešus. Džuljeta imasi partizaninio karo, jos ginklas – meilė. Džuljeta sako, kad atėjo kitas laikas, reikia žiūrėti ne į tradicijas, sukurtus vardus, senas sąvokas ir papročius, o į esmę, kuri visada kuriasi dabartyje. Jei visa Verona dar gyvena viduramžiais, tai Džuljeta jau yra Renesanso vaikas.

W. Shakespeare’as teigia, kad tradicija, atmetusi modernybę, pasmerkta žūčiai.

„Lygiai taip pat, kaip ir Dezdemona senojoje Venecijoje, – prie „Otelo“ grįžta režisierius. – Dezdemona slapčia, kaip partizanė, įsimyli Otelą ir pabėga pas jį, taip pamindama visas medines, molines viduramžiškas Venecijos tradicijas. Džuljetos tėvai priešinasi dukros meilei ir ją pražudo, taip pražudydami ir savo dinastiją, nes Džuljeta – vienatinė jų dukra. Taip pat įvyksta ir „Otele“, tik dar baisiau – Jagas pražudo Dezdemoną Otelo rankomis. Jis tuo pat metu pražudo ir Otelą, vienintelį generolą, galintį apginti Veneciją.“

W.Shakespeare’as teigia, kad tradicija, atmetusi modernybę, pasmerkta žūčiai.

Valdyti per baimę ir pavydą

„Otele“ Jagas veikia „makiaveliškai“, savo tikslams ir argumentams naudodamas visus tradicinius stereotipus. Dezdemonos tėvą jis užkrečia rasizmu, o Otelą verčia suabejoti savo hierarchine generolo ir vyro garbe.

„Jis žaidžia tamsiausiais jausmais, kaip šiais laikais žaistų velnio influenceris, tradicinėmis gėrio sąvokomis manipuliuodamas savo naudai, tarsi feisbuko algoritmas išskaičiuojantis mūsų poreikius, baimes ir apčiuopęs Achilo kulną spaudžiantis jį taip, kad mes tampame jo tikslo juodosiomis avelėmis: bijome karo, nekenčiame kito, kaimyno, svetimo ir, svarbiausia, pavydime. Tai pats niekingiausias ir kartu pats efektingiausias valdymas – valdymas sukeliant baimę ir pavydą. Jis verčia Otelą sugrįžti į medinę hierarchinę kariuomenės sistemą. Otelas jam paklūsta – jis eina prieš savo meilę, prieš tikrąją prigimtį ir pražūsta“, – tragedijos esmę atskleidžia režisierius.

O.Koršunovas įžvelgia ir daugiau paralelių tarp Otelo ir Dezdemonos laikmečio ir nūdienos. „Lietuvoje mes ypač stipriai išgyvename tradicinės šeimos susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir pan. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių ir kurios matrica sukasi W.Shakespeare’o tragedijose“, – sako O.Koršunovas.

Ši dilema ir yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina juodaodė moteris: tai leidžia pajusti, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona. Aiškindamas tokį pasirinkimą O.Koršunovas pabrėžia, kad aktorystė – tai menas persikūnyti, tad nei lytis, nei amžius, nei kiti ribojimai čia neegzistuoja.

Aktorės Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės atvejis – ypatingas. „Būdama juodaodė ji išgyveno išskirtinę patirtį Lietuvoje – ne paslaptis, ganėtinai rasistinėje, homofobiškoje, gyvenančioje baimėje ir todėl agresyvioje, uždaroje visuomenėje. Na, bet pagrindinė priežastis – tai jos nepakartojamas talentas. „Aktorius yra širdies atletas“ – sakė Antoninas Artaud. Aš neradau atletiškesnės širdies Otelo vaidmeniui nei Oneidos“, – sako O.Koršunovas.


Kas? festivalio "Lietuvos teatrų pavasaris" atidarymas. Vilniaus mažojo teatro spektaklis "Otelas".

Kur? "Girstučio" kultūros centre.

Kada? Balandžio 1 d. 18 val.


Šiame straipsnyje: OtelaspjesėGirstutis

NAUJAUSI KOMENTARAI

nu i

nu i portretas
nx tokį teatrą
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių