Oranžiniai apžavai Kauno dramos teatro scenoje

Jaunos režisierės Eglės Kižaitės režisuotame spektaklyje kitokio teatro kalba susilieja su šių dienų vaikišku pasauliu ir kuriama realybė, kurioje viskas yra įmanoma.

Gyvenimo atspindys

Pagal Evelinos Daciūtės visai neseniai išleistą knygą pasaką "Laimė yra lapė" pastatytame spektaklyje (inscenizacijos autorė – Daiva Čepauskaitė) veikia du pagrindiniai personažai – Martynos Gedvilaitės įkūnijama Lapė ir Edgaro Žemaičio Berniukas. Juodu vieną dieną susitinka Berniukui miško takeliu einant pirkti sau ir tėvams bandelių. Pastarųjų kiekvieną dieną vis mažėja, tačiau naujųjų draugų ryšys tik stiprėja.

Istorijoje skleidžiasi archetipiniai potyriai – tai, ką reiškia užmegzti artimą ryšį su kitu ir tas širdyje apsigyvenęs melancholiškas ilgesys, kai tenka išsiskirti. O tas kitas gali būti bet kas – draugas, pamilta mergaitė ar berniukas, augintinis, gyvenamoji vieta ar kuris nors dar kitas abstraktus objektas.

Stiprus prisirišimas ir vėliau to netektis yra be galo skaudus dalykas. Tai patiriame absoliučiai visi – tiek būdami vaikai, tiek ir užaugę. Tačiau ypač nepakeliama tai tampa pirmųjų kartų kupinoje vaikystėje. Tačiau bet kuri pabaiga visuomet yra kažko naujo pradžia. Pats pastoviausias dalykas gyvenime yra tai, kad viskas visada aplink kinta. To moko ir spektaklis – gyvenimo atspindys. Taip pat kelia klausimą, kas yra laimė, čia pat siūlydamas atsakymą, – lapė. O kas gi toji žavi oranžine uodega mosuojanti itin žmogiška laputaitė – gyvūnėlis, mergaitė, pojūtis ar dar kita sąvoka, paliekama apsispręsti pačiam žiūrovui.

Požiūrio taisyklė

Didžiausias spektaklio pranašumas tas, kad režisierė ir jaunieji aktoriai gyvenimo realistišką atspindį subtiliai paskanina poetine kalba. Ir tai daro natūraliai ir įtikinamai. Į spektaklį stebintį vaiką jie žvelgia ne tik kaip į sau lygų, bet ir į kaip keliais laipteliais viršesnį.

Savo dar nesuteptu vaikiškumu – nuoširdžiu buvimu savimi, nepaisant jokių vėliau į tam tikrus rėmus verčiančių įsisprausti socialinių taisyklių. Berniukas neslepia to, ką jaučia, kaip jis mano, jis prieštarauja tėvams, kurie siekdami patogesnio gyvenimo nusprendžia persikelti į didmiestį ir todėl jam tenka skirtis su savo žaviąja drauge. Jeigu jo scenoje išreiškiamus jausminius potyrius palygintume su dailės kūriniu, tai būtų ekspresyvių, storų, tirštų, grynų spalvų potėpių paveikslas.

Realistinė linija spektaklyje gana aiškiai apibrėžta ir mažajam žiūrovui lengvai suprantama, tačiau tai, kas aktorius ir publiką suveda į gilų dialogą yra ne patys realūs įvykiai, bet emocinė patirtis. To vertę galima pamatuoti ir vaidinimui pasibaigus – kažkuris jo fragmentas vis išnyra tam tikroje kasdienėje situacijoje bėgant dienoms ir savaitėms, net jei ir nesi vaikas. Todėl drąsiai galima sakyti, kad spektaklis vienodai įdomus ir naudingas absoliučiai visiems šeimos nariams.

Vaiką jis kviečia tapatintis su veikėjais ir pasijusti savimi bei nevienišam, nes juk visi tai išgyvena, o suaugusįjį ragina į gyvenimą žvelgti kūrybiškiau, žaismingiau ir ne vienu kuriuo nors įprastu rakursu. Neabejoju, kad visi savo atžalas į spektaklį atlydėję tėvai, vėliau susidūrę su gyvenimiškaisiais sunkumais, prisimins topinę frazę: "Viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės pažvelgsi – viršaus, apačios, kairės ar dešinės." Paprasta, bet be galo efektyvu.

Jaunieji kūrėjai neapgaudinėja vaiko, užuot pasiūlę, kas saldu ir ryšku, siūlydami tai, kas yra vertinga, bet tai nebūtinai turi kvepėti vien cukruotomis braškėmis.

Žmogaus būtis nuo jo pirmųjų dienų yra permirkusi amžinų opozicijų ištisai lyjančiame lietuje – juoko ir verksmo, džiaugsmo ir liūdesio ir t.t. Banali tiesa, tačiau mūsų teatro scenoje vis dar nemažai spektaklių vaikams, kuriuose slystama vien tik dirbtinio pozityvumo paviršiumi, vaikui patiriant nuotykį, kurį jis pamiršta jau pirmąją minutę nutilus plojimams. Ši istorija yra kitokia – verčianti akis sudrėkti ir iš juoko ir nuo stipriai sielą paliečiančio lyrinio jausminio potėpio. Išėjus į gatvę pasaulį regi naujai – ir linksmai, ir liūdnai vienu metu. Siela, regis, tuo džiaugiasi.

Be šablonų

Sceninėje E.Daciūtės pasakos versijoje šiuolaikinė dvasia skleidžiasi Justės Kondratės kurtos netikėtai padedant besikeičiančiai scenografijai (it išmaniojo telefono ekranui) ir paprastiems, realiems kostiumams. Istorijos taurumui ir jos daugiasluoksniškumui gimti stipriai talkina paties Berniuką įkūnijančio aktoriaus Edgaro Žemaičio, kartu su Martyna Gedvilaite, kurta muzika, virstanti tarytum ant nosies gulinčiais nematomais 3D akiniais. Galbūt ir negeniali, tačiau pagaunanti, įsimenanti, negirdėta, ir, svarbiausia, išjausta istorijos muzikinė plotmė stipriai sustiprina tą jausminį spektaklio aspektą – kūrėjų esminį tikslą, lygiaverčiai papildydama literatūrinį kūrinį.

Stebint aktorių darbą scenoje, akivaizdu, kad E.Daciūtės knygelė privertė ir juos pažvelgti į savo amatą ne tik iš viršaus. Nusimesti vaidybos štampus it sunkius šarvus po intensyvaus kūrybinio sezono, atsiverti, improvizuoti ir scenoje jaustis laisvai.

E.Žemaičio universalus Berniukas suteikia galimybę lengvai su juo susitapatinti, pajusti simpatiją, be didesnių kliūčių įsijausti į jo išgyvenimus. Tam tikras jos savybes padeda atskleisti ar paryškinti spektaklyje veikiantys tėvai, kuriuos suvaidina aktoriai Audronė Paškonytė (kituose spektakliuose – Eglė Mikulionytė) ir Sigitas Šidlauskas.

Aktoriai vengia scenoje kurti nuspėjamus tėčio ir mamos tipažus. Jie šiuolaikiški, išsilavinę tėvai, nebetaikantys atgyvenusių auklėjimo pamokų, galinčių traumuoti ar sužeisti itin jautrią vaikišką sielą. Nors jų sūnus parneša ne tiek bandelių, kiek reikėtų, jie nepamokslauja, nebaudžia (neduokdie, fizinėmis) bausmėmis, nekelia balso tono kalbėdami, o pataria, kalbasi su juo kaip sau lygiu, nori, kad jis atrastų tai, kas yra vertinga ir teisinga jam pačiam, o ne paklustų jų pačių pasaulėžiūrai ar įprastoms tradicijoms.

Šios šeimynos kasdienybę jaunoji režisierė pateikia kaip pavyzdį, kaip turėtų būti bendraujama šeimoje. Įsiklausant į kitą, jaučiant pagarbą kito žmogaus individualumui ir, svarbiausia, kūrybiškai.

Na, o pats žaviausias ir daugiausia vaikų dėmesio susilaukęs personažas – M.Gedvilaitės nepamirštamoji lapė, akis užburianti savo didele putlia oranžine uodega. Jos pasirodymas scenoje – magiška akimirka. Aktorei pavyksta natūraliai atrasti savo vidinėje oloje gyvenančią lapę, kitokią, nei galima sutikti tradicinėse pasakose, – itin žmogišką, šiuolaikišką, mergaitišką ir martynišką. M.Gedvilaitė nesistengia sukurti dirbtinio, griežtai iš literatūrinio teksto išplaukiančio savos veikėjos portreto, o išlaisvina savo individualią vidinę energiją kodu "lapė". Scenoje ji tiesiog mėgaujasi tuo, oranžiniu virusu užkrėsdama ir žiūrovų vaizduotę.

Tai kūrybiškai sėkmingas jaunųjų kūrėjų bandymas būti savimi. Režisierės, aktorių, scenografės, kartu ir mažųjų žiūrovų. Ne aklai paklusti dramaturginiam tekstui ir subanalėjusioms vaikiško teatro klišėms, bet kalbėti savo balsu. Ir įrodyti, kad teatras vaikams privalo kalbėti šių dienų kalba, nusispjaudamas į kai kurių tėvų konservatyvią nuomonę. O kas gi gali labiau suprasti dabartinį vaiko pasaulį, jeigu ne jaunieji teatralai, sakydami, kad esminiai asmenybės vystymosi etapai nesikeičia, keičiasi tik jų suvokimo rakursas. Ar jų daugėja. Ir nesvarbu, ar pasakysi "Labas, Lape!" eidamas miško keliuku, ar ūžiančia miesto gatve. Laimė visur yra ta pati.