Oranžiniai apžavai Kauno dramos teatro scenoje

Nacionalinis Kauno dramos teatras kūrybinį sezoną palydėjo (o ir netrukus jį vėl pasitiks) spektaklio vaikams "Labas, Lape!" premjera.

Jaunos režisierės Eglės Kižaitės režisuotame spektaklyje kitokio teatro kalba susilieja su šių dienų vaikišku pasauliu ir kuriama realybė, kurioje viskas yra įmanoma.

Gyvenimo atspindys

Pagal Evelinos Daciūtės visai neseniai išleistą knygą pasaką "Laimė yra lapė" pastatytame spektaklyje (inscenizacijos autorė – Daiva Čepauskaitė) veikia du pagrindiniai personažai – Martynos Gedvilaitės įkūnijama Lapė ir Edgaro Žemaičio Berniukas. Juodu vieną dieną susitinka Berniukui miško takeliu einant pirkti sau ir tėvams bandelių. Pastarųjų kiekvieną dieną vis mažėja, tačiau naujųjų draugų ryšys tik stiprėja.

Istorijoje skleidžiasi archetipiniai potyriai – tai, ką reiškia užmegzti artimą ryšį su kitu ir tas širdyje apsigyvenęs melancholiškas ilgesys, kai tenka išsiskirti. O tas kitas gali būti bet kas – draugas, pamilta mergaitė ar berniukas, augintinis, gyvenamoji vieta ar kuris nors dar kitas abstraktus objektas.

Stiprus prisirišimas ir vėliau to netektis yra be galo skaudus dalykas. Tai patiriame absoliučiai visi – tiek būdami vaikai, tiek ir užaugę. Tačiau ypač nepakeliama tai tampa pirmųjų kartų kupinoje vaikystėje. Tačiau bet kuri pabaiga visuomet yra kažko naujo pradžia. Pats pastoviausias dalykas gyvenime yra tai, kad viskas visada aplink kinta. To moko ir spektaklis – gyvenimo atspindys. Taip pat kelia klausimą, kas yra laimė, čia pat siūlydamas atsakymą, – lapė. O kas gi toji žavi oranžine uodega mosuojanti itin žmogiška laputaitė – gyvūnėlis, mergaitė, pojūtis ar dar kita sąvoka, paliekama apsispręsti pačiam žiūrovui.

Požiūrio taisyklė

Didžiausias spektaklio pranašumas tas, kad režisierė ir jaunieji aktoriai gyvenimo realistišką atspindį subtiliai paskanina poetine kalba. Ir tai daro natūraliai ir įtikinamai. Į spektaklį stebintį vaiką jie žvelgia ne tik kaip į sau lygų, bet ir į kaip keliais laipteliais viršesnį.

Savo dar nesuteptu vaikiškumu – nuoširdžiu buvimu savimi, nepaisant jokių vėliau į tam tikrus rėmus verčiančių įsisprausti socialinių taisyklių. Berniukas neslepia to, ką jaučia, kaip jis mano, jis prieštarauja tėvams, kurie siekdami patogesnio gyvenimo nusprendžia persikelti į didmiestį ir todėl jam tenka skirtis su savo žaviąja drauge. Jeigu jo scenoje išreiškiamus jausminius potyrius palygintume su dailės kūriniu, tai būtų ekspresyvių, storų, tirštų, grynų spalvų potėpių paveikslas.

Realistinė linija spektaklyje gana aiškiai apibrėžta ir mažajam žiūrovui lengvai suprantama, tačiau tai, kas aktorius ir publiką suveda į gilų dialogą yra ne patys realūs įvykiai, bet emocinė patirtis. To vertę galima pamatuoti ir vaidinimui pasibaigus – kažkuris jo fragmentas vis išnyra tam tikroje kasdienėje situacijoje bėgant dienoms ir savaitėms, net jei ir nesi vaikas. Todėl drąsiai galima sakyti, kad spektaklis vienodai įdomus ir naudingas absoliučiai visiems šeimos nariams.

Vaiką jis kviečia tapatintis su veikėjais ir pasijusti savimi bei nevienišam, nes juk visi tai išgyvena, o suaugusįjį ragina į gyvenimą žvelgti kūrybiškiau, žaismingiau ir ne vienu kuriuo nors įprastu rakursu. Neabejoju, kad visi savo atžalas į spektaklį atlydėję tėvai, vėliau susidūrę su gyvenimiškaisiais sunkumais, prisimins topinę frazę: "Viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės pažvelgsi – viršaus, apačios, kairės ar dešinės." Paprasta, bet be galo efektyvu.

Jaunieji kūrėjai neapgaudinėja vaiko, užuot pasiūlę, kas saldu ir ryšku, siūlydami tai, kas yra vertinga, bet tai nebūtinai turi kvepėti vien cukruotomis braškėmis.

Žmogaus būtis nuo jo pirmųjų dienų yra permirkusi amžinų opozicijų ištisai lyjančiame lietuje – juoko ir verksmo, džiaugsmo ir liūdesio ir t.t. Banali tiesa, tačiau mūsų teatro scenoje vis dar nemažai spektaklių vaikams, kuriuose slystama vien tik dirbtinio pozityvumo paviršiumi, vaikui patiriant nuotykį, kurį jis pamiršta jau pirmąją minutę nutilus plojimams. Ši istorija yra kitokia – verčianti akis sudrėkti ir iš juoko ir nuo stipriai sielą paliečiančio lyrinio jausminio potėpio. Išėjus į gatvę pasaulį regi naujai – ir linksmai, ir liūdnai vienu metu. Siela, regis, tuo džiaugiasi.

Be šablonų

Sceninėje E.Daciūtės pasakos versijoje šiuolaikinė dvasia skleidžiasi Justės Kondratės kurtos netikėtai padedant besikeičiančiai scenografijai (it išmaniojo telefono ekranui) ir paprastiems, realiems kostiumams. Istorijos taurumui ir jos daugiasluoksniškumui gimti stipriai talkina paties Berniuką įkūnijančio aktoriaus Edgaro Žemaičio, kartu su Martyna Gedvilaite, kurta muzika, virstanti tarytum ant nosies gulinčiais nematomais 3D akiniais. Galbūt ir negeniali, tačiau pagaunanti, įsimenanti, negirdėta, ir, svarbiausia, išjausta istorijos muzikinė plotmė stipriai sustiprina tą jausminį spektaklio aspektą – kūrėjų esminį tikslą, lygiaverčiai papildydama literatūrinį kūrinį.

Stebint aktorių darbą scenoje, akivaizdu, kad E.Daciūtės knygelė privertė ir juos pažvelgti į savo amatą ne tik iš viršaus. Nusimesti vaidybos štampus it sunkius šarvus po intensyvaus kūrybinio sezono, atsiverti, improvizuoti ir scenoje jaustis laisvai.

E.Žemaičio universalus Berniukas suteikia galimybę lengvai su juo susitapatinti, pajusti simpatiją, be didesnių kliūčių įsijausti į jo išgyvenimus. Tam tikras jos savybes padeda atskleisti ar paryškinti spektaklyje veikiantys tėvai, kuriuos suvaidina aktoriai Audronė Paškonytė (kituose spektakliuose – Eglė Mikulionytė) ir Sigitas Šidlauskas.

Aktoriai vengia scenoje kurti nuspėjamus tėčio ir mamos tipažus. Jie šiuolaikiški, išsilavinę tėvai, nebetaikantys atgyvenusių auklėjimo pamokų, galinčių traumuoti ar sužeisti itin jautrią vaikišką sielą. Nors jų sūnus parneša ne tiek bandelių, kiek reikėtų, jie nepamokslauja, nebaudžia (neduokdie, fizinėmis) bausmėmis, nekelia balso tono kalbėdami, o pataria, kalbasi su juo kaip sau lygiu, nori, kad jis atrastų tai, kas yra vertinga ir teisinga jam pačiam, o ne paklustų jų pačių pasaulėžiūrai ar įprastoms tradicijoms.

Šios šeimynos kasdienybę jaunoji režisierė pateikia kaip pavyzdį, kaip turėtų būti bendraujama šeimoje. Įsiklausant į kitą, jaučiant pagarbą kito žmogaus individualumui ir, svarbiausia, kūrybiškai.

Na, o pats žaviausias ir daugiausia vaikų dėmesio susilaukęs personažas – M.Gedvilaitės nepamirštamoji lapė, akis užburianti savo didele putlia oranžine uodega. Jos pasirodymas scenoje – magiška akimirka. Aktorei pavyksta natūraliai atrasti savo vidinėje oloje gyvenančią lapę, kitokią, nei galima sutikti tradicinėse pasakose, – itin žmogišką, šiuolaikišką, mergaitišką ir martynišką. M.Gedvilaitė nesistengia sukurti dirbtinio, griežtai iš literatūrinio teksto išplaukiančio savos veikėjos portreto, o išlaisvina savo individualią vidinę energiją kodu "lapė". Scenoje ji tiesiog mėgaujasi tuo, oranžiniu virusu užkrėsdama ir žiūrovų vaizduotę.

Tai kūrybiškai sėkmingas jaunųjų kūrėjų bandymas būti savimi. Režisierės, aktorių, scenografės, kartu ir mažųjų žiūrovų. Ne aklai paklusti dramaturginiam tekstui ir subanalėjusioms vaikiško teatro klišėms, bet kalbėti savo balsu. Ir įrodyti, kad teatras vaikams privalo kalbėti šių dienų kalba, nusispjaudamas į kai kurių tėvų konservatyvią nuomonę. O kas gi gali labiau suprasti dabartinį vaiko pasaulį, jeigu ne jaunieji teatralai, sakydami, kad esminiai asmenybės vystymosi etapai nesikeičia, keičiasi tik jų suvokimo rakursas. Ar jų daugėja. Ir nesvarbu, ar pasakysi "Labas, Lape!" eidamas miško keliuku, ar ūžiančia miesto gatve. Laimė visur yra ta pati.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Užpelkis

Užpelkis portretas
Kauno dramos teatras pereitą sezoną vos tris premjeras išstenėjo ! Viena apie lesbieties, viena reto nuobodumo ( J. Vaitkaus krachas) ir viena mažojoje scenoje (H. Ibsenas). Tai ką veikia aktoriai ir visokie režisieriai gaunantys atlyginimus iš biudžeto ?! Ką jie per dienas veikia tokio ?! Direktorius tai piarinasi Kauno dienoje, lankosi renginiuose kur reikia, ir kur nereikia. Gal pradėkite pagaliau dirbti niekų netauziję !
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Lėlių teatras kviečia susidraugauti su baimėmis
    Lėlių teatras kviečia susidraugauti su baimėmis

    Kauno valstybiniame lėlių teatre startavo 62-asis kūrybinis sezonas, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas interaktyviam dialogui tarp edukacijos ir šiuolaikiškumo. Nepaisant tebevykstančių remonto darbų, teatras žada pakviesti į keturi...

    1
  • N. ir G. Urbonai: menas negali egzistuoti be žiūrovo
    N. ir G. Urbonai: menas negali egzistuoti be žiūrovo

    Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ bei planuojamu naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone, menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai pokalbiui iš JAV atskubėjo į Kauną. ...

  • Akademijoje – jauki susibūrimo vieta
    Akademijoje – jauki susibūrimo vieta

    Akademijoje, Pikniko pievoje, atidaryta pavėsinė-pergolė. Ji tapo jaukia bendruomenės susibūrimo vieta. ...

  • Popiežių sužavėję charizmatiškieji italai virpins lietuvių širdis
    Popiežių sužavėję charizmatiškieji italai virpins lietuvių širdis

    Vienas garsiausių pasaulyje italų trio "Il Volo" pasauliniu turu pažymi savo kūrybinės veiklos dešimtmetį. Italai pirmąkart apsilankys Lietuvoje: rugsėjo 20 d. "Žalgirio" arenoje koncertuos kartu su Vytauto Lukočiaus vadova...

    1
  • Kino festivalio dėmesys – miesto simboliams
    Kino festivalio dėmesys – miesto simboliams

    "Miestas renkasi kine" – tokiu šūkiu prisistato 12-asis tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF), šiemet, kaip ir pernai, kurti vaizdinę komunikaciją patikėjęs dizainerių Igno Paškausko ir Luko Dryžo komandai. ...

  • Galimybė moksleiviams – auginti savo miestą
    Galimybė moksleiviams – auginti savo miestą

    Leisti žurnalą Kaunui. Troleibuso keleiviams skaityti poeziją. Ne per tvorą stebėti, bet padėti organizuojant pirmąjį šiuolaikinių scenos menų festivalį. "Viskas įmanoma", – sako "Kaunas 2022" programą "Kauno ...

    1
  • 80-asis sezonas – rekonstrukcija, operų premjeros, gastrolės
    80-asis sezonas – rekonstrukcija, operų premjeros, gastrolės

    Jubiliejinį, 80-ąjį, kūrybinį sezoną Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pradeda naujais operų spektakliais – rugsėjo 22 d. žiūrovai kviečiami į Kaune nestatytos Vincenzo Bellini operos "Kapulečiai ir Montekiai" premjerą. ...

    1
  • Paskelbta „Red Bull muilinių lenktynių“ programa
    Paskelbta „Red Bull muilinių lenktynių“ programa

    Jau šį sekmadienį Kaune pirmąkart vyks „Red Bull muilinių lenktynės“. Renginio organizatoriai skelbia visos pramogų dienos programą ir trasos žemėlapį. Poryt kauniečius ir laikinosios sostinės svečius ant Parodos kalno sukviesia...

    4
  • Menininkės: sujungiant du skirtingus polius yra tikimybė sukurti naują kalbą
    Menininkės: sujungiant du skirtingus polius yra tikimybė sukurti naują kalbą

    Lietuvės Ingos Galinytės ir graikės Annos Papathanasiou duetas jau kurį laiką tyrinėja empatijos reiškinį. Atsispirdamos nuo individualių trauminių patirčių, menininkės įgyvendina ilgalaikį, bendravimu per atstumą grįstą, projektą, o k...

  • A. Kašausko parodoje gamta atskleidžia naujus savo veidus
    A. Kašausko parodoje gamta atskleidžia naujus savo veidus

    Pasibaigus vasarai, pradedame ieškoti rudens ženklų, kurie ryškiausiai įsirėžia į mus supantį gamtovaizdį: gelstanti ir į viršų nebesistiebianti žolė, pavieniai nukritę, sudžiūvę medžių lapai, vis dažniau pilkuma užsisk...

    1
Daugiau straipsnių