J. Kunickas: kad ir ką pieščiau, ant drobės man išeina nuogos moters kūnas

Pašauktas tapyti

Nors būdamas vaikas Jonas išpiešė visus namuose buvusius popieriaus lapus, atsidūręs pasirinkimo kryžkelėje į menus jis nepasuko. Aplinkinių ir artimųjų kalbos, esą iš tapybos duonos nevalgys, jaunuolį tąkart privertė ieškoti kažko, kas jo nesmaugtų savo rutina ir būtų bent šiek tiek arčiau tapybos. Jonas pasirinko architektūros studijas, sėkmingai jas baigė, tačiau nei mokydamasis, nei dirbdamas pagal specialybę nesijautė taip tvirtai, kaip stovėdamas prie molberto.

„Niekada joks statinys manęs nejaudino taip, kaip nutapytas paveikslas“, – visi ženklai, anot J. Kunicko, sufleravo apie tikrąjį jo pašaukimą.

Kad ir ką pieščiau, ant drobės man išeina nuogos moters kūnas.

Eiti ten, kur šaukia širdis, visą laiką ragino ir žmona Gintarė. Prieš dešimt metų vyras atvertė naują gyvenimo puslapį, metė ankstesnius darbus ir paniro į kūrybą. Kelių kolekcininkų susidomėjimas darbais buvo tarsi nebylus liudijimas, kad jo pasirinktas kelias yra teisingas. Jonas niekada netapė gėlių, vazų su obuoliais ar jūros bangų, plakančių švyturį. Jo drobėse gimsta moterys – garbanotos, plikos, prisirpusiomis krūtimis, kaulėtais keliais, saulės nugairintais skruostais, porceliano baltumo oda, besišypsančios, susimąsčiusios ir nuogos.

„Piešti aktus pradėjau dar mokykloje, kai nebuvau matęs nuogos moters. Žinoma, tuomet viskas vyko mėgėjišku lygiu. Viename plenere manęs paklausė, kodėl pasirinkau aktus. Atsakiau: kad ir ką pieščiau, ant drobės man išeina nuogos moters kūnas. Nesiplėšydamas, nebandydamas savęs pateisinti likau prie to, kas man įdomu, todėl nebeieškau paaiškinimų. Darau tai, kas man įdomu ir kas kelia susižavėjimą“, – J. Kunickas kalbėjo su tokia aistra, kad dvejoti jo pašaukimu būtų buvę šventvagiška.

Paklausus: maždaug pusė kauniečio darbų iškeliauja į užsienį. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Visos moterys gražios

Moterys, anot menininko, yra tobulos su visais savo netobulumais. Jos tarsi deivės žemėje, į kurias gera žiūrėti. Jos – artimos.

„Tai sakau nepataikaudamas. Tiesiog taip yra“, – kalbėjo tapytojas, pirmiausia ant drobės perkėlęs savo mylimos žmonos Gintarės atvaizdą. Kai jų buvo tiek daug, kad žmonės gėrėjosi ne baigtų darbų, o modelio grožiu, priešais menininką stojo kitos moterys. Šį procesą paspartino ne kas kitas, o pati Gintarė.

„Tam, kad augtų, jam reikėjo kitų modelių, todėl buvau už visas moteris, kurios ėjo ir dar ateis“, – kalbėjo G. Kunickienė.

Per pastaruosius dešimt metų Jono studijos slenkstį mynė daugybė moterų. Įvertinusios kūrėjo rankos lengvumą, pojūtį, polėkį ir meistrystę, jos nusimeta drabužius ir pozuoja. Tai, anot menininko, nereiškia, kad moterys tapo drąsesnės. Veikiau – labiau savimi pasitikinčios, įsivaizduojamus trūkumus pavertusios pranašumais, kuriuos virtuoziškai pabrėžia Jono talentas.

„Būna, ateina moteris ir sako, kad jai nedrąsu. Svarbiausia, kad ji atėjo, o tas nejaukumo momentas labai trumpas – tol, kol nusimeta drabužius. Kai prasideda kūryba, dingsta bet koks nepatogumas, susikaustymas“, – J. Kunickas pabrėžė, kad modelio vaidmuo procese yra ne mažiau svarbus nei kūrėjo.

Pašaukimas: joks architektūros statinys J. Kunicko nejaudino taip, kaip tapybos darbai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Galutinis rezultatas – juodviejų bendradarbiavimo vaisius, todėl tiek viena, tiek kita pusė turi degti tuo pačiu.

Tapo iš nuotraukų

Pirmojo susitikimo metu Jonas stengiasi pažinti modelį, rasti tinkamiausią pozą, geriausią apšvietimą. Tuomet fotoaparatu padaro kelis šimtus kadrų, kurie pasitarnauja tolesniame kūrybos procese.

„Dirbti su modeliu – labai graži, romantiška ir prasminga forma, bet ji labai sudėtinga, nes retas modelis turėtų tiek laiko pozuoti. Be to, išaugtų darbo kaina. Todėl procese naudoju nuotraukas, – žiūrėdamas į jas kūrėjas tapo tai, ką mato, o vaizduotę jis esą išlaisvina tam tikrais momentais. – Visai neseniai sukūriau undinę. Žinoma, tai nereiškia, kad sutikau moterį su uodega. Yra tam tikrų niuansų, kuriuos keičiu, bet kūno niekada nemodifikuoju. Tikrumas, trūkumai, pranašumai – visi tie dalykai mane žavi. Daugiau kūrybos būna siužete, judesyje, nuotaikoje, bet plastikos chirurgija aš neužsiimu. Nepavaizduoti tapybos darbe galima, bet pavaizduoti ir pameluoti – ne.“

Moterys žino, kad Jono tapytame darbe jos netaps lieknesnės nei yra, jų krūtys nebus nei didesnės, nei mažesnės, nei Dievas davė, o nosis, kuri atrodo pernelyg didelė, nevirs riesta ir maža. Vietoj to kūrėjas meistriškai parinks medžiagą, kurios klostė pridengs moters įsivaizduojamą trūkumą ir parinks apšvietimą, kuris išryškins tai, kas ją pavers deive.

Pedantas: tapytojo studijoje, kurią įsirengė pats, viskas turi savo vietą. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Nesu išrankus modeliams. Ypač, jei kalbame apie užsakymą. Kiekvienas žmogus gali būti modeliu, reikia tik rasti tinkamiausią išraiškos formą. Jei renkuosi modelį konkrečiam darbui, tada įtaką daro mažos smulkmenos. Žinoma, daugybės dalykų nesužinai, kol nepradedi dirbti. Tada būna siurprizų, nes kiekvienas žmogus skirtingai juda, priima informaciją. Tas netikėtumo faktorius yra labai įdomus dalykas. Būna, kad jis suteikia kitą nuotaiką ir sukuri tai, ko visai neplanavai“, – apie nenuspėjamą, tačiau žavų ir įtraukiantį kūrybos procesą pasakojo tapytojas.

Švaru lyg operacinėje

Šviesioje ir erdvioje Jono studijoje, kurią jis įsirengė pats, – pedantiška tvarka. Ne veltui viena mokinė tapytojo darbą palygino su steriliu veiksmu, vykstančiu operacinėje.

„Esu matęs daug studijų ir stebėjausi, kaip tame chaose žmonės nepameta savęs. Man labai svarbu tvarka. Negaliu dirbti, jei įrankiai nešvarūs, tūbelės nenuvalytos. Nutyška dažai ant žemės ir aš jau einu valyti. Nežinau, gerai ar blogai, bet man to reikia. Viskas, kas yra aplink, man daro įtaką, todėl įrengiant studiją pagrindinis reikalavimas buvo minimaliai spalvų, jokio šleifo. Todėl ir baigtus darbus išnešu, kad ji gyventų savo gyvenimą“, – keliais žingsniais prie molberto priartėjo J. Kunickas.

Kampe, kuriame jis tapo, įrengtas specialus apšvietimas. Ant sienos sukonstruotas stendas, kuriame viena šalia kitos sukabintos dažų tūbelės. Medinėje dėžutėje tvarkingai išrikiuoti skirtingų dydžių voleliai, glaistyklės ir mentelės. Anksčiau tapęs teptukais, pastaruosius dešimt metų Jonas jais nesinaudoja.

„Pabandžiau menteles ir kitaip neįsivaizduoju“, – instrumentus pirštų galiukais atsargiai palietė menininkas.

Jonas tapo basas, apsivilkęs darbiniu kombinezonu. Kai jo rankoje mentelė, studijoje skamba mėgstama muzika. Neretai – garso knygos arba jam aktualaus turinio laidos. Taip vyras suderina tapymo malonumą su nauda. Iki pietų drauge su juo studijoje būna ir žmona, kuri tarsi pilkasis kardinolas rūpinasi, kad darbai iš studijos pasiektų naujuosius šeimininkus, galerijas, o žinia apie vyro virtuoziškumą pasklistų kuo plačiau.

„Kai gimė trečias vaikas, pajutau, kad ne savaime visi dalykai darosi. Teko plėšytis vienam. Būdavo, prisėdu prie kompiuterio, atsakau į kelias užklausas, nusiunčiu kelias nuotraukas ir viskas – pietų metas! – trijų vaikų tėtis džiaugėsi, kad, šeimos jaunėliui pradėjus lankyti darželį, Gintarė grįžo į studiją, todėl jis ir vėl gali tykoti mūzos prie molberto. – Kažkas yra pasakęs, kad jei mūza ateina prie molberto ir tavęs ten neranda – išeina. Todėl visada reikia ateiti anksčiau už ją. Tai ir darau. Ateinu prie molberto, paimu priemones ir apima džiaugsmas.“

Ruošiasi naujai parodai

Bemaž pusė J. Kunicko darbų – užsakymai, keliaujantys į privačių klientų rankas visame pasaulyje. Su užsienio galerijomis tapytojas neužmezgęs artimų ryšių. Tačiau Lietuvoje jis stengiasi bent kartą metuose surengti po parodą.

Pertrauka buvo tik per pandemiją, kai karantino suvaržymai užvėrė visų meno įstaigų duris.

Tądien, kai užsukome į studiją, Jonas buvo bebaigiantis tapyti darbą, kuris vasario viduryje drauge su kitais paveikslais keliaus į galeriją „Balta“. Kiek tiksliai darbų bus pristatyta kauniečiams ir miesto svečiams, menininkas negalėjo atsakyti. Svarbiau, anot jo, ne skaičius, o vientisumas.

„Nusprendžiau, kad eksponuosiu naujausius darbus. Tikslas būtent toks – parodyti tai, ką tapiau pastaruoju metu“, – apie būsimą parodą kalbėjo autorius.

Atidarymo metu vasario 18-ąją, susirinkusieji galės išvysti nuogą kūną drobėje ir natūra. Tai, anot kūrėjo, leis pamatyti meno kūrinio ištakas.

„Jonas galerijoje bus kitomis dienomis, kai numatoma modelį piešti iš natūros. Piešti kartu kviečiami kiti profesionalai ir mėgėjai. Taip galėsite būti ne tik proceso stebėtojais, bet ir dalyviais.

Lankytojams, kurie yra susipažinę su ankstesne autoriaus kūryba, parodoje garantuojamas paveikslų turinio tęstinumas ir malonūs naujų techninių tapybos sprendimų atradimai. Tie, kuriems šio autoriaus kūryba visiška naujiena, ekspozicijoje galės rasti nuoseklią žmogaus figūros analizę, meistrišką šviesos atvaizdavimą“, – įpusėjus vasariui nepraeiti pro galeriją „Balta“ kvietė G. Kunickienė.

Po mamų ateina dukros

Modelių tapytojas niekada neskaičiavo. Sunkiai Jonas pasakytų, kiek paveikslų į pasaulį paleido. Vienų jų likimas nežinomas, apie kitų gyvavimą naujose erdvėse menininkui praneša naujieji šeimininkai. Pats Jonas niekada neprašo rodyti, kaip namų ar kitų erdvių interjerą papildė jo darbai, tačiau jei klientai patys to nori, kūrėjas su didžiausiu malonumu verčia nuotraukas.

„Esu gavęs užsakymą iš Norvegijos visą namą papuošti savo darbais. Užsakovai iš anksto atsiuntė nuotraukų, filmuotos medžiagos. Buvo toks tarsi susipažinimas su aplinka. Ten iškeliavo penki mano tapyti paveikslai. Vėliau užsakovas atsiuntė medžiagą su galutiniu variantu“, – J. Kunickas džiaugėsi, kad jo darbai ant naujųjų sienų prigijo kaip savas kūnas, o gerbėjų ratas nuolatos plečiasi.

Prieš baigdama pokalbį pasmalsavau, ar kartą nusimetusios drabužius moterys po kurio laiko grįžta, kad kūrėjas įamžintų kūno pokyčius bėgant metams. Kolekcininkų, turinčių po kelis jo paveikslus, yra, o štai klientė, kuri antrą kartą pasirodė studijoje, anot tapytojo, buvo gal viena. Tačiau labai dažnai išvydusi mamos aktą, tokio paties užsigeidžia dukra. Pamačiusi, kaip gerai drobėje atrodo viena draugė, po kurio laiko menininko telefono numerį renka kita.

„Toks tęstinumas yra labai smagus. Man tai didžiausias komplimentas“, – pokalbį baigė kūrėjas.