Nepamirštamas laikas su maestro Liudu Truikiu

Dailės istorikė Rasa Žukienė kalbina Liudo Truikio bičiulę menotyros mokslų daktarę Liudviką Ramanauskaitę-Keller. Susipažinę 1975 m., jie bendravo iki maestro mirties (1987).

Humanitarinių mokslų daktarė L. Ramanauskaitė-Keller yra menotyrininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos, Tarptautinės antroposofijos asociacijos ir Amerikos vitražo asociacijos narė. Svarbiausia jos mokslinių tyrimų sritis – lietuvių vitražas ir jo sintezė architektūroje. Mokslininkės darbai publikuoti knygose užsienio kalbomis („Modern Lithuanian Stained Glass“, 1979; „Moderne litauische Glasmalerei“, 1980; „Algimantas Stoškus“, 1989). L. Ramanauskaitei-Keller yra tekę tyrinėti Pietų ir Šiaurės Amerikos senąsias kultūras, dirbti JAV ir Vokietijos muziejuose, galerijose.

R. Žukienė: Liudas Truikys buvo išskirtinė asmenybė ne tik kūrybos pasauliuose, bet ir realiame gyvenime. Turbūt nebūtų neteisinga jį vadinti unikaliu žmogumi, XX amžiaus Lietuvos ir Kauno meno legenda. Kokia jūsų pažinties su Liudu Truikiu pradžia?

L. Ramanauskaitė-Keller: Be abejonės, Liudas Truikys - fenomenas Lietuvos kultūroje! Ilgą laiką studijavęs Rytų filosofiją, Senovės Kinijos, Japonijos, Egipto meno ištakas, dailininkas sukūrė unikalią kompozicinę sistemą, kurią sėkmingai taikė operų scenografijoje. Scenos vaizdus jis pajungė muzikos orkestruotei. Tai reto grožio harmoninga, reikli, įgimtos vidinės kultūros asmenybė.

Liudą Truikį pažinojau tik paskutiniaisiais dešimt jo gyvenimo metų. Atsitiko taip, kad įstojau į Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) dailės akademijos aspirantūrą ir man labai trūko informacijos apie Liudo Truikio amžininką Stasį Ušinską, kurio jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Ušinskas tarpukariu studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje, iš kurios parsivežė naujausias žinias apie monumentaliosios dailės, taip pat ir vitražo kūrybos principus.

Tiesa, dar prieš keletą metų paskambino Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, prašydamas parodyti Liudui Truikiui Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC) surengtą Sąjunginę portreto parodą. Liudas Truikys, ilgai ir įdėmiai apžiūrėjęs tuomečių respublikų atstovų portretus pasakė, kad mūsų dailininkų sukurti portretai – patys įdomiausi, šiuolaikiškiausi, ir padėkojęs, išskubėjo į Kauno traukinį.

R. Žukienė: Kaip sekėsi kalbėti su L. Truikiu jums rūpimais Lietuvos vitražo istorijos klausimais?

L. Ramanauskaitė-Keller: Paskambinau į Kauno dailininkų sąjungos skyrių ir paklausiau Liudo Truikio telefono numerio. Man atsakė, kad jis, saugodamas privatumą, telefono neturi, todėl galiu paprasčiausiai nuvažiuoti pas jį į namus adresu M. Lermontovo g. 14 (dabar E. Fryko g. 14). Nuvažiavusi, paskambinau į duris. Jis pasirodė vilkintis pižama ir chalatu, paprašė leisti jam persirengti. Laukiau ilgokai. Tada atsidarė durys ir pamačiau tą patį džentelmeną, vilkintį naujutėlaičiu tamsiu kostiumu, sniego baltumo marškiniais ir priderinta fantazija. Pakvietęs vidun, pasodino mane į vėlyvojo baroko krėslą. Įdėmiai nužiūrėjęs ir išklausęs, jis išsamiai papasakojo apie Stasį Ušinską, apie tarpukario Kauno meno mokyklą ir kitus kolegas, kurie, kaip ir jis pats, anuomet turėjo galimybę išvažiuoti į Paryžių, Miuncheną, Vieną ir į kitas dailės mokyklas.

Paskui kalba užsimezgė apie Vydūną, M. K. Čiurlionį, apie jo išskirtinumą, domėjimąsi Rytų filosofija, kosmologija ir net ezoterika. Ilgos diskusijos užsitęsė. Liudas Truikys buvo nustebęs, kad man tos temos nesvetimos, kad ir aš žinau apie teosofę Jeleną Blavatskają. Paskui jis paklausė, ar aš neišalkusi, ir pridūrė, kad, be kavos, arbatos ir sausainių, jo virtuvėje nėra kitokio maisto. Atsisakyti nepavyko. Likusi viena, turėjau galimybę apžiūrėti jo erdvios svetainės interjerą. Didžiulį įspūdį padarė sienos, nukabintos antikiniais kilimais, rytietiškos vazos ir skulptūrėlės, o taip pat senovinis grotuvas su plokštelėmis, rūpintojėliai, fortepijonas, kėdės ir molbertas su scenovaizdžio eskizu ir pastelinėmis kreidelėmis. Paslaptingą svetainės dvasią papildė rusenantis senovinis aliejinis žibintas, nuleistas nuo lubų, kvepiantis santalų smilkalais.

Po kurio laiko priėjau prie virtuvės ir paklausiau, kuo galėčiau padėti. Jis atsakė, kad virtuvės slenksčio nėra peržengusi net jo artimiausia moteris, ir, kad jis pats ten visada šeimininkauja. Staiga mažas stalelis ant ratukų su žvilgančiais baroko porceliano puodeliais, kvepiančia kava ir arbata pajudėjo svetainės link. Maestro priėjo prie gramofono ir uždėjo plokštelę. Skambėjo dramatinis sopranas – arija iš G. Puccini operos „Toska“. Jo veide atsirado liūdesys. Supratau, kad Liudas Truikys prisiminė savo gyvenimo draugę Marijoną Rakauskaitę. Jis buvo giliai prislėgtas dėl jos netekties, skundėsi vienatvės tuštuma ir neviltimi. Po minutės tylos aš pasakiau, kad turintis kūrybą. Jis sutiko su manim ir pasakė: „Taip, turėjau ir operą. Bet kaip kurti be Marijonos...“. Dar ilgai klausiausi maestro prisiminimų apie šį jam brangų ir reikšmingą žmogų. Tačiau atėjo laikas grįžti į Vilnių. Jis mane palydėjo ir tarpduryje pasakė: „Tai daugiau aš jūsų nebepamatysiu?“ Jo veidu riedėjo ašaros... Aš sutrikau. Nežinojau ką jam pasakyti. Kiek pagalvojusi, atsakiau: „Kodėl gi ne, aš Jus aplankysiu, jei Jums dar būsiu reikalinga. Be to, Jūs galėsite man paskambinti, kai vyks Jūsų operos pastatymas Vilniuje.“

Grįžus į Vilnių, mano atmintyje dar ilgai neišblėso dailininko skaudžios netekties liūdesys. Aš taip pat neseniai buvau palaidojusi brangiausią žmogų – tėvelį, kuris mane užaugino vienas, kai tolimajame Sibire, būdama maža mergaitė, netekau mamos.

S. Šimkaus nuotr., Lietuvos fotomenininkų sąjunga, LFS Sim 094_d.

R. Žukienė: Prašom papasakoti apie vėlesnius susitikimus su Liudu Truikiu.

L. Ramanauskaitė-Keller: Kitąsyk su Liudu Truikiu pasimatėme gan greitai. Būnant su reikalais Kaune, trumpam užsukau pas jį. Pamatęs mane, jis pasakė: „Kad aš dar nedaug tespėjau nuveikti.“ Mano nuostabai, jis vilkėjo juodą chalatą, išteptą įvairių spalvų pastelėmis, ant molberto puikavosi „Don Karlas“, skambėjo G. Verdi muzika. Trukys pakartojo lygiai tą patį kavos ir arbatos virimo ritualą. Džiaugiausi, kad scenografijos reikalai šiek tiek pajudėjo, nors dar mačiau skausmu paženklintą veidą. Priėjau išvados, kad jam reikėtų daugiau laiko išnešioti tą skaudžią praradimo kančią. Todėl paskubomis atsisveikinau ir, atsiprašiusi, paaiškinau, kad esu labai užimta, nes ilgam išvykstu į Leningradą.

Po kelių mėnesių, man grįžus į Vilnių, Liudas Truikys paskambino ir pasakė esąs Operos ir baleto teatre. Šį kartą pasiūlė drauge pavalgyti vėlyvus pietus „Neringos“ kavinėje. Pasitikusi mus, kavinės administratorė palydėjo į „boksą“. Vėl išvydau prislėgtą jo veidą, bet, nepaisydama to, pasakiau, jog džiaugiuosi, kad jis pradėjo dirbti. „Deja, – atsakė jis. – Aš tik atvažiavau algos atsiimti“. Padavėja atnešė ąsotį vandens, kavos ir arbatos puodelius. Sutramdžiusi tylą, pasakiau, kad labai norėčiau išgirsti apie jo gražiausią gyvenimo laikotarpį su Marijona. Vėl įsivyravo tyla... Pasirodė, kad patys gražiausi metai buvo, kai jie aktyviai dirbo drauge.

Marijona Rakauskaitė tuo metu atliko solo partijas dešimtyse G. Verdi, G. Puccini ir kitų operų, statytų Valstybės teatre Kaune ir Operos ir baleto teatre Vilniuje. Maestro buvo atviras: „Aš, kaip scenografas, buvau atsiskyrėlis, o Marijonai labai reikėjo teatro šurmulio ir draugų. Po spektaklių mūsų namuose rinkdavosi Kauno elitas: dainininkai, rašytojai, dailininkai, kritikai. Gurkšnodami arbatą ir vyną, aptarinėdavome įvairias spektaklio scenas, aktorių vaidybą, jų balsus. Diskusijos užsitęsdavo iki paryčių...“

Po pietų nusprendžiau palydėti Liudą Truikį į stotį. Prieš įlipant jam į vagoną, paklausiau ar jis galėtų, grįžęs, prisėsti prie „Aidos“ arba „Don Karlo“ eskizų. Jis, mano nuostabai, šyptelėjo ir atsakė: „Jei mane šitaip lydėsite, pasistengčiau...“ O aš atsakiau, kad jei tesės žodį, vėl atvyksiu į Kauną.

Bėgo mėnesiai, metai. Visi apsiribojome savo darbais: mano duktė ruošėsi medicinai, sutuoktinis genetikas paskendo monografijos rašymo darbuose, o aš – Leningrado bibliotekose.

R. Žukienė: Liudas Truikys nemažą vasaros dalį praleisdavo Palangoje. Ar jums yra tekę jį sutikti Palangos kūrybos namuose?

L. Ramanauskaitė-Keller: Taip, tai buvo 1980-ieji. Dailininkų sąjungos kūrybos namuose kiekvienais metais būdavo suformuojama grupė iš 60-ties įvairių sričių dailininkų, kurie galėdavo du mėnesius atsidėti kūrybai ir poilsiui, gauti nemokamai maisto, įvairių medicinos paslaugų, masažų ir kt. Tąkart dauguma jų buvo taikomosios srities atstovai iš Kauno: keramikai, tekstilininkai, scenografas Liudas Truikys, tapytojas Vytautas Ciplijauskas ir kino studijos dailininkas Jeronimas Čiuplys iš Vilniaus, marinistas Edvardas Malinauskas iš Klaipėdos – „aktorius“ iš prigimties, kuris visada vadovaudavo dailininkų vakaronėms.

Gyvenamieji kambariai su patogumais buvo skiriami dviem asmenims, o kūrybai – atskiros dirbtuvės. Išimtį šiuo atveju turėjo Liudas Truikys, kuris visada gaudavo erdviausią dirbtuvę ir gyvenamąjį plotą paskutiniame aukšte. Kai kurių menininkų prisiminimuose neišblėso, kaip maestro atvykdavo drauge su Marijona, kuri išsiskirdavo savo ekstravagancija ir scenine laikysena, o Truikys – aristokratiškomis manieromis ir elegancija...

Šį kartą, prabėgus daugeliui metų, visi stengėmės tame aukšte, kur buvo Liudo Truikio dirbtuvė, vaikščioti ant pirštų galų, kad netrukdytume jam dirbti. Valgykloje mes su Truikiu visada sėdėdavome drauge ir kiekvieną dieną, pietaujant, jis man pasakodavo, ką nuveikė. Po pietų prašydavo nors valandėlei užeiti pas jį į dirbtuvę, išgerti jo paruoštos kavos ir įvertinti kūrybinius pasiekimus. Kartais eidavome pasivaikščioti prie jūros.

R. Žukienė: Kaip Liudui Truikiui sekėsi pabaigti operų „Aida“ ir „Don Karlas“ scenovaizdžių eskizus?

L. Ramanauskaitė-Keller: Kaip jau minėjau, „Don Karlas“ Palangoje skaičiavo paskutines užbaigimo dienas, o Vilniuje, Operos ir baleto teatro dirbtuvėse, jau vyko eskizų įgyvendinimas.

Mano menotyros darbas tuo metu taip pat buvo užbaigtas. Priartėjo disertacijos gynimo laikas ir išvyka į Leningradą. Dailininkai, suderinę su Liudu Truikiu, surengė išleistuves su šampanu. Kai kurie jų drauge su maestro nusprendė palydėti mane į oro uostą. Vyrai paėmė mano lagaminus ir visi drauge pėsčiomis ėjome iki autobusų stotelės. Kelias į oro uostą truko gal dešimt minučių.

Autobusui sustojus, keleiviai per garsiakalbį buvo raginami paskubėti, nes iki skrydžio buvo likę tik pusvalandis. Padaviau pasą, ant svarstyklių padėjau savo didelį sausakimšą lagaminą. Tada registratorė paklausė, ar jau viskas. Pasakiau, kad turiu mažą lagaminėlį, kurį pasiimsiu į lėktuvą. Apsidairiau, o lagaminėlio nėra... Visi sunerimo. Reikėjo paskubėti, nes likau paskutinė. Darbuotoja paklausė, ar galėčiau skristi be rankinio bagažo. „Negaliu, ten svarbūs rankraščiai“ – atsakiau aš... Dingo mano ir visų lydinčiųjų gera nuotaika. Atsisėdę diskutavome, kas galėjo atsitikti. Viena iš dailininkių pasakė: „Taigi Vilpišauskas nešė tą mažą lagaminėlį“

Teko grįžti atgal.

Mūsų ieškomo „padėjėjo“ neradome ir kūrybos namuose. Buvo jau vienuolikta valanda vakaro. Išalkusieji valgė atšalusią vakarienę, o tuo tarpu maestro Truikys ėmėsi naujos – detektyvo – iniciatyvos. Dailininkus paskirstė grupėmis ir liepė pereiti visus Palangos restoranus ir barus. Po kiek laiko visi grįžo taip nieko ir neradę. Kaltininkas grįžo tik po antros valandos nakties. Deja, be lagaminėlio... Kitą dieną, visų džiaugsmui, lagaminėlis atsirado po vienu iš Palangos restorano stalų.

R. Žukienė: Žinoma, kad „Don Karlo“ premjera, ypač šios operos scenografija ir kostiumai, buvo įvertinti kaip vieni novatoriškiausių visoje tuometėje Sąjungoje. Papasakokite išsamiau apie šią premjerą.

L. Ramanauskaitė-Keller: „Don Karlo“ premjera įvyko 1981 m. Vilniaus valstybinio operos ir baleto teatro salė buvo sausakimša. Vos pakilus uždangai, epiloge žiūrovo dėmesį užvaldė dailininko sukurta vizualinė įtampa. Pirmame plane – choristai baltomis mantijomis laikė degančius fakelus, kurių ryški šviesa dominavo tamsiame scenovaizdžio fone. Įvaizdį sustiprino baltas kryžius. Istorinę dramą, kuri vyko ispanų karaliaus Pilypo II rūmuose, scenografas išryškino sodriais juodos ir mėlynų spalvų niuansais. Atsisakęs iliustratyvumo ir daiktų, scenografas sukūrė savitą, tik jam būdingą, linijinę kompozicinę sistemą. Jokia šiuolaikinė technika negali perteikti to didingo įspūdžio, kokį darė scenovaizdis ir kostiumai.

Po spektaklio, kaip įprasta, pasirodė solistai, aidėjo aplodismentai. Staiga publika pradėjo skanduoti: „Truikį, Truikį... dailininką!“ Pagaliau scenoje pasirodė scenografijų ir kostiumų autorius. Žiūrovai plojo, ilgai atsistoję, ir nepaleido jo nuo scenos. Moterys nešė jam glėbius gėlių, o aš bijojau, kad maestro nepargriūtų iš laimės.

Spektaklis buvo kartojamas. Iš įvairių tuometinės Sąjungos respublikų žiūrėti spektaklio atvykdavo režisieriai, dailininkai, aktoriai. Drąsiausi sąjunginės spaudos kritikai įvardijo „Don Karlą“ novatoriškiausiu pastatymu. Po kurio laiko atvyko atstovas iš „Metropolitan Operos“ ir pasiūlė atvykti į Niujorką. Maestro gal ir būtų rizikavęs vykdyti amerikiečių užsakymą, bet, žinodamas sovietinės sistemos požiūrį, be abejo, atsisakė, aiškindamas amžiaus negalavimais.

R. Žukienė: Koks G. Verdi „Aidos“ scenografijos ir kostiumų likimas? Atrodo, dėl jų spaudoje buvo kilęs didelis triukšmas.

L.Ramanauskaitė-Keller: Uždavėte patį sunkiausią klausimą, į kurį net nežinau, kaip atsakyti. Jei pasakysiu, kad pati savo akimis Operos ir baleto teatro dirbtuvėse mačiau „Aidos“ užbaigtus scenovaizdžius ir kostiumus, Jūs manimi nepatikėsite. Reikėtų pažvelgti į to meto Lietuvos spaudą... Prisimenu vieną iš autorių, Liudą Pocių, kuris pasipiktinęs klausė: „Kodėl „Aidos“ dekoracijos buvo sunaikintos?“

R. Žukienė: Po „Aidos“ buvo „Traviata“, kurios premjera Kaune sutapo su Liudo Truikio 80-mečio jubiliejumi.

L. Ramanauskaitė-Keller: Liudas Truikys iš tiesų buvo įskaudintas ir ne vien dėl „Aidos“... Palikęs Vilniaus operą, pradėjo dirbti Kauno muzikiniame teatre. Aplankiusi jį, ant molberto pamačiau G. Verdi „Traviatos“ eskizą. Maestro skundėsi, kad labai nusilpo akys.

„Dabar jau teks „Tulpėje“ pietauti!“ – staiga pasakė jis. Kavinės personalas mus maloniai sutiko. Atsipalaidavęs maestro su apetitu valgė jam specialiai paruoštą šefo sriubą, prabangias salotas su daržovėmis, vaisiais ir riešutais. Kai grįžome iš kavinės, jis paklausė, ar galėčiau nors retkarčiais prisidėti prie „Traviatos“ eskizų. „Kaip? – paklausiau. – Aš nemoku pastelės rankoje laikyti.“ Pasirodė, kad, nusilpus regėjimui, L. Truilys sunkiai skyrė spalvinius tonus. Taip aš tapau asistente – paduodavau jam atitinkamo tono pasteles.

1984 m. žymiai atnaujinta „Traviata“, palyginti su 1966-ųjų pastatymu, buvo sutikta audringais žiūrovų aplodismentais. „Gaila, nebuvau, nemačiau, bet atsiliepimai buvo fantastiški!“.

Tais pačiais metais Liudui Truikiui sukako 80 metų. Ta proga nusprendžiau padaryti siurprizą. Paskambinau Kauno muzikinio teatro kolektyvui ir vilniečiams: muzikologui Edmundui Gedgaudui, dailininkams Vytautui Ciplijauskui, Aloyzui Stasiulevičiui, Liudui Pociui ir kt. Prieš dieną nuvykau į Kauną ir, kaip visada, su draugais ruošėme puotą. Danguolė Puzerauskienė buvo puiki kulinarė. Gaminome vegetariškas mišraines, pyragėlius, sausainius ir vieno kąsnio užkandėles, o anksti ryte su Aliumi Puzerausku, paskambinę į duris, nustebinome maestro. Aš tuoj pat išskubėjau į Vilnių pas studentus. Netrukus Liudas Truikys, paskambinęs, nuoširdžiai dėkojo ir pasakė, kad gimtadienio puota truko dvi dienas, o jo svetainė skęsta gėlių jūroje.

R. Žukienė: Šio mūsų labai įdomaus pokalbio, kuriame daugybė autentiškų prisiminimų, pabaigoje norėčiau paklausti, kokia, jūsų manymu, Liudo Truikio reikšmė Lietuvos kultūrai?

L. Ramanauskaitė-Keller: Liudas Truikys, kaip asmenybė, turėjo didelę įtaką daug kam tiek savo darbu, tiek ir savo asmenine aura. Jo namai ir kūrybinė dirbtuvė buvo laikoma šventove, kurioje tilpdavo džiaugsmas, įkvėpimas ir liūdesys, o scenovaizdžiai – neabejotinai įsimintini. Nors kai kurių operų pastatymai liko nebaigti, jo perėjimas į Kauno muzikinį teatrą liudija apie menininko ambicijas ir jo kūrybos idėjų šaltinį, kuris niekada neišsekdavo.

Tapęs scenografijos novatoriumi, jis paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. Tokie fenomenai gimsta tik kartą per 100-metį.

Saulėtą 1987 metų gegužės 28 dieną kauniečiai ir Lietuvos menininkai atsisveikino su maestro Kauno muzikiniame teatre ir palydėjo jį amžinybėn. Liudas Truikys ir Marijona Rakauskaitė palaidoti drauge Petrašiūnų kapinėse.