Ne iš gero gyvenimo gimusios lėlės dovanoja džiaugsmą

"Na, ir nagingos tos lietuvių moterys!" – artėjant Tarptautinei moters dienai norisi sušukti, o sušukus paspausti patiktuką kaunietės Dovilės Rukšėnienės interjero lėlių puslapyje. Profesionali menininkė jau penkerius metus įvairiomis technikomis kuria ne tik lėles, bet ir originalius moteriškus papuošalus – seges, pakabukus, auskarus.

Ir pomėgis, ir uždarbis

Tiesa, savo kurtų papuošalų D.Rukšėnienė nenešioja. Kauno dailės gimnazijos mokytoja teisinasi, kad daug laiko praleidžia su mokiniais dirbtuvėse, tad mieliau renkasi patogią nei puošnią aprangą.

Šį pomėgį ir papildomų pajamų suteikiantį šaltinį Dovilė atrado prieš penkerius metus. Kas paskatino? "Veikiau, privertė, – juokiasi malonaus balso mokytoja, primenanti, kad švietimo darbuotojų atlyginimai jau seniai kelia šypsenas. – Teko sugalvoti, kaip prie kuklios pedagogo algos pridėti vieną kitą papildomą skaičiuką..."

Tiesa, menininkės karjerą Dovilei pranašavo dar vaikystėje. Kūrybinga mergaitė išėjo visą tradicinį dailės ugdymą: iš pradžių mokėsi Kauno dailės gimnazijoje (joje mokytojauja jau 25-us metus), paskui baigė Vilniaus dailės akademiją. Kaip pati sako, visą tą mokslų laiką rankos krutėjo, o galva rezgė planus – kaip čia, ką čia, kur čia...

Už kūrybiškumą Dovilė sakosi esanti dėkinga savo pirmiesiems mokytojams šviesuoliams – tapytojams Arūnui Vaitkūnui, Algirdui Lukštui ir kitiems.

Karantino metu supratau, kad labai mėgstu savo darbą, be įprastos kūrybinės ir draugiškos mokyklos atmosferos kažin, ar ištverčiau. Juk mokiniai irgi yra mano įkvėpėjai.

"Mokykliniais metais nebuvau maištautoja, kaip žmonės turbūt linkę įsivaizduoti meniokus, – į tolimus laikus nuskrieja prisiminimais Dovilė, šiais metais švęsianti 50-metį. – Užtai sijonus iki pat žemės siūdinausi, kaip ir visos kitos to meto Dailės gimnazijos merginos."

Nė dienos be kūrybos

Pasak Dovilės, su mokytojo profesija joks menininkas savęs netapatina. Todėl ir ji, atsidūrusi mokykloje, visuomet ieškojo papildomų saviraiškos būdų. Ir grafikos darbus darė, ir įvairias tekstilės technikas išbandė, ir parodose dalyvavo, kol galų gale pamatė – jei atsiduoda menams, tai vaikams nebelieka laiko, dėmesio, jėgų...

Pristabdžiusi save su menais ir paauginusi vaikus (Dovilės sūnūs Arnas ir Mantas – jau suaugę, gyvena atskirai), be kūrybinių iššūkių ilgai neištvėrė. Vėl stačia galva puolė į parodas. Deja, pajuto, kad dvasinį pasitenkinimą iš jų gauna, o štai finansinio – nelabai. Jau buvo gimusi ir pagrandukė Liepa.

"Praėjusį šeštadienį kaip tik šventėme jos vienuoliktąjį gimtadienį", – dalijasi džiaugsmu trijų vaikų mama, tuomet pradėjusi galvoti, kaip gauti papildomų pajamų, kurios leistų nevaržomai atsidėti kūrybai.

"Taip pradėjau siūti lėles, o drauge svarstyti, kodėl man labai patinka jas siūti, lipdyti, velti, klijuoti. Prisiminiau, kad vaikystėje mama, ravėdama daržus, man visokias lėles iš pienių darydavo, o tėtis kaime iš medžio tošies jas drožinėdavo. Kai paaugome, su draugėmis už namo pledukus pasitiesusios lėlėms pačios drabužius siūdavome", – nunyra į vaikystės prisiminimus.

Menininkė dažnai pamąsto, kuo jos lėlės skiriasi nuo kitų kūrėjų darbų. "Galbūt esu per daug savikritiška, bet manau, kad dar negaliu rengti savo lėlių parodos. Dar daug ko turiu išmokti, daug ką patobulinti. Kol kas galėčiau eksponuoti tik savo lėlių fotografijas, kurias taip pat darau pati. Norisi pasiekti tokį lygį, kad lėlyčių kūno dalys lankstytųsi, sukinėtųsi", – dalijasi išsikeltu uždaviniu Dovilė, dabar į savo lėles sudedanti viską, ko išmoko Dailės gimnazijoje, – lipdymą, siuvimą, piešimą.

Populiariausi – baisuokliukai

D.Rukšėnienės lėlių nuotraukas spausdino amerikiečių "Art Doll Quarterly" žurnalas, kiti užsienio leidiniai. Bet laiko reklamuoti savo kūrybą irgi reikia atrasti, nes pedagoginis darbas jo suryja be galo daug.

Dėmesys: D.Rukšėnienės lėles pastebėjo amerikiečių žurnalas „Art Doll Quarterly“.

"Jei norėčiau atsiduoti savo hobiui ir įgyvendinti visas su juo susijusias svajones, turbūt turėčiau mesti mokyklą... Tada galėčiau važinėti į pasaulines lėlių parodas, dalyvauti tarptautinėse kūrėjų bendruomenių veiklose. Žodžiu, tai jau būtų kitas lygis, kita kartelė, – aiškina kūrėja, dar prieš karantiną labai rimtai svarsčiusi mesti mokytojos darbą mokykloje ir užsiimti vien lėlių kūrimu. – Bet karantino metu supratau, kad labai mėgstu savo darbą, be įprastos kūrybinės ir draugiškos mokyklos atmosferos kažin, ar ištverčiau. Juk mokiniai irgi yra mano įkvėpėjai."

Mano lėlės keliauja po visą pasaulį, jas perka ir amerikiečiai, anglai, kurie švenčia Heloviną.

"DovileDollart" feisbuke pasivadinusi lėlių gamintoja sako, kad jai patinka kurti skirtingus personažus – iš pasakų, matytų kino filmų. "Mano lėlės keliauja po visą pasaulį, jas perka ir amerikiečiai, anglai, kurie švenčia Heloviną. Prieš šitą šventę visuomet turi paklausą visokie baubukai, kuriuos man labai patinka lipdyti ir kuriais jie, spėju, dekoruoja namus", – pasakoja menininkė, kuri savo žaviuosius baisuokliukus ir raganas lipdo tiesiog iš modilino masės, o lėlių charakterį formuoja be išankstinio eskizo.

Už įvairių technikų išmanymą, labai praverčiantį jos hobiui, moteris dėkinga akademinei Kauno dailės gimnazijos programai, kuri prieš daugybę metų atrodė nuobodi, užtai dabar – tikras lobis.

Įgijusi žinių Dovilė gali improvizuoti ir lėlių gamybai naudoti pačias įvairiausias medžiagas bei technikas, kaip ore stingstančią popieriaus masę, papjė mašė, kepamą modiliną ir kt.

Technologijų nesikrato

Paklausta, kas rūpinasi jos lėlyčių vadyba (kad gražuolės nukeliautų net į kitą pasaulio kraštą – tarkim, Naująją Zelandiją), Dovilė rodo į save. Kūrėja puikiai išmano šiuolaikines technologijas, internetines rankdarbių pirkimo–pardavimo platformas, o vienoje jų net turi savo internetinę lėlių parduotuvę.

"Kai dirbi mokykloje, vaikai nori nenori priverčia tave domėtis tais technologiniais dalykais", – džiaugiasi mokytoja, laisvą laiką mielai leidžianti ne tik su adata rankose, bet ir prie kompiuterio.

Dovilei patinka, kad į "Etsy" internetinę parduotuvę ji gali įkelti tokias lėles, kokias pati nori. Truputį pataikauja ir pasaulyje vyraujančioms mados tendencijoms, kurias susidomėjusi seka. Prisipažįsta, kad be galo mėgsta visokius personažus iš knygos "Alisa Stebuklų šalyje", taip pat įvairius gyvūnėlius – zuikučius, katinus, sfinksus...

"Esu bandžiusi kurti ir personalizuotas lėlytes, panašias į konkrečius žmones, bet toks menas man nesuteikė pasitenkinimo", – atvirauja Dovilė, labiau mėgstanti atsiduoti savo fantazijos šėlsmui.

Išskirtinės akys

D.Rukšėnienė kuria visokio dydžio lėles – nuo 4 iki 40 cm. Profesionalės rankose tiek mažytės, tiek beveik pusmetrio dydžio lėlės gimsta vienodai legvai.

"Gal tik nuo tų coliukių akys labiau pavargsta, – šypsosi Dovilė ir tikina, kad patirtis ateina bedirbant. – Dabar jau žinau, kur gauti specialios avių vilnos lėlyčių plaukams. Pati ją paruošiu, nudažau, o anksčiau viską pirkdavau."

Ypatumai: kuriant coliukes, vos 4 cm aukščio lėles, labiausiai vargsta Dovilės akys.

Menininkė turi ir savo šviesulius, kuriais norėtų sekti kurdama lėles. Viena jų – keramikė Lina Macijauskienė, kurios išraiškingomis lėlėmis Dovilė be galo žavisi. Dažnai pavarto ir rusių lėlių kūrėjų interneto puslapius. Seka keletą jaunų lietuvių lėlių dizainerių, mokosi iš jų reklamos paslapčių – kaip pristatyti savo kūrinius taip, kad jie sudomintų kuo daugiau žmonių.

Paklausta, kiek lėlyčių yra sukūrusi, susimąsto: "Gal koks tūkstantis, jei įskaičiuotume dar ir papuošalus, greitai bus", – sako Dovilė, galutinį lėlytės vaizdą – plaukus, aprangą – pamatanti tik tuomet, kai pastele nupiešia lėlei akis.

"Tas ekspromtas man labai patinka, nes neįpareigoja leisti bemieges naktis. Tiesiog kuriu čia ir dabar, – išduoda paslaptį menininkė, daranti tiek interjero, tiek ir juvelyrines lėles – seges, pakabukus, auskarus. – Tačiau jos visos turi bendrą bruožą: mano lėlių akys labai didelės ir išraiškingos."

Artėjant Velykoms, Dovilė skuba pagaminti pakabinamų puokštelių, zuikučių, kuriais būtų galima dekoruoti ant stalo pamerktas gluosnio, žilvičio šakeles.

"Kažkada bandžiau velti kiaušinius, bet labai nemėgstu kurti tai, ką jau kuria visi. Noriu būti originali", – sako menininkė, giminaičiams ir draugams mielai dovanojanti savo siuvinius ir paveikslus.

Ar apie D.Rukšėnienės pomėgį numano mokiniai? "Jau keleri metai, kaip jie žino. Dabar juk visi tokie išmanūs, turi feisbuką, instagramą", – juokiasi Kauno dailės gimnazijos pedagogė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunietė

Kaunietė portretas
Nuostabūs darbai, puikios interjerinės ir juvelyrinės lėlės. Bet jos tikrai neskirtos mažiems vaikams. Tai lėlės jau jau paaugusiems vaikams ir suaugusiesiems. Tai meno kūriniai. Man asmeniškai patinka dailininkės lėlės gyvūnėliai, paukšteliai. Kurkit ir gyvuokit. Bet kokia kūryba žmogų pakylėja dvasiškai, ir užpildo kasdienybę. Tokie žmonės būna laimingesni. Būkit kūrybinga ir laiminga.

Jonė

Jonė portretas
Žavinga! Linkime sėkmės ir naujú idėjú!

:((((((((tik taip

:((((((((tik taip portretas
Čia vaikams neurozę tokia dailininkė įvaryti,košmarų košmaras Todėl ir tiek smurto aplikoje,,nes ,po tokių "gražuoliukų) lengva su kuoką žmogų tokių paversti Grožio sąvoka kiekvieno žmogaus yra suprantama skirtingai. Bet gal nereklamuokim,pasilikim tuos pakaruoklius sau.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių