Kaip nustatoma jų vertė, nuo ko priklauso, ar įsigyta knyga laikui bėgant brangs ir ar kolekcionavimą apskritai reikėtų vertinti kaip finansinę investiciją, diskutavo meno rinkos ekspertai, kūrėjai ir kolekcininkai.
Ryškus augimas
„Meno leidinių rinka, nors vis dar gana siaura, sparčiai plečiasi“, – vienbalsiai sutaria kuratorė ir šiuolaikinio meno rinkos ekspertė Justė Jonutytė, menininkas ir leidėjas Gytis Skudžinskas ir knygų kolekcininkas, verslininkas Darius Lebedzinskas, dalyvavę žurnalistės Kotrynos Lingienės moderuotoje diskusijoje „Išpakuojant savas bibliotekas“.
Apie augantį susidomėjimą meno leidiniais liudija ne tik pasaulinės tendencijos ir vis didesnio populiarumo sulaukiančios tarptautinės mugės, bet ir Kauno meno leidinių mugė. Kasmet vis daugiau lankytojų ir leidėjų suburiantis renginys tampa susitikimo vieta menininkams, kuratoriams, kolekcininkams ir leidėjams.
Anot G. Skudžinsko, tokio pobūdžio renginiai JAV ar Japonijoje jau yra tapę neatsiejama kultūrinio gyvenimo dalimi, o pastaraisiais metais ryškus meno leidinių rinkos augimas matomas ir Europoje.
„Prisimenu, kai 2014 m. pirmą kartą važiavome į Berlyne vykstančią meno leidinių mugę – anuomet joje dalyvavo 69 Europos leidėjai. Šiemet tame pačiame renginyje jų buvo pristatyta jau 350. Matome, kad meno leidinių scena ir jų kolekcionavimas kai kuriais atvejais sulaukia net daugiau dėmesio nei tradicinės knygos. Žmonės ieško unikalumo, autentiškumo“, – pasakoja G. Skudžinskas.
Kitokios taisyklės
Vis dėlto meno leidinių kolekcionavimo rinkoje galioja kiek kitokios taisyklės nei kaupiant tradicinius meno kūrinius. Ekspertų teigimu, skiriasi ne tik vertės nustatymo kriterijai, bet ir pats kolekcininko santykis su įsigyjamu objektu. Vienu svarbiausių veiksnių čia tampa leidinio retumas, jo istorija ir išskirtinumas.
„Pirkdamas paveikslus ar skulptūras pirmiausia žiūrėdavau į turinį. Gero meno pasaulyje yra labai daug – tereikia žinių ir kantrybės išlaukti tinkamo momento. Niekada nepirkau kūrinio vien dėl garsios menininko pavardės. Kolekcionuojant knygas viskas gali būti atvirkščiai. Kiekvienam kolekcininkui labai svarbu, kiek leidinys yra retas. Pats susidūriau su problema – nesinori turėti to, ką turi visi“, – pasakoja D. Lebedzinskas.
Kiekvienam kolekcininkui labai svarbu, kiek leidinys yra retas. Nesinori turėti to, ką turi visi.
Svarbi istorija
Tūkstantinėje jo kolekcijoje – reti vaikams skirti ir kitokio pobūdžio leidiniai – dalies jų nėra net Lietuvos bibliotekose. Kolekcininkui svarbi ne tik pati knyga, bet ir jos individuali istorija.
„Turiu leidinių su ekslibrisais, dedikacijomis. Kai turi unikalų daiktą, turintį savo istoriją, atkeliavusį, pvz., iš žymaus žmogaus bibliotekos, tai ir yra tikrasis kolekcionavimo džiaugsmas“, – sako D. Lebedzinskas.
Pasak J. Jonutytės, meno leidinio vertei reikšminga gali būti ir jo proveniencija – nuosavybės istorija. Kitaip tariant, svarbu ne tik tai, kas ir kada leidinį išleido, bet ir kam jis anksčiau priklausė. Prezidento, garsaus menininko ar kito žinomo žmogaus asmeninės kolekcijos dalimi buvusi knyga gali įgyti papildomą istorinę ir kolekcinę vertę.
Dar vienas skirtumas tarp meno kūrinių ir meno leidinių rinkų – gerokai mažesnė klastočių problema. G. Skudžinsko teigimu, senų leidinių falsifikavimas dažnai būtų ne tik techniškai sudėtingas, bet ir nenaudingas finansiškai.
„Seną knygą padirbti būtų sunku ir brangu – reikėtų seno popieriaus, senų spausdinimo technologijų. Siekiant suklastoti paveikslą, senos drobės gauti būtų paprasčiau. Tad kai kuriais atvejais leidinio padirbinys, ko gero, kainuotų net daugiau nei pats originalas“, – pastebi G. Skudžinskas.
Vertė – ne tik finansinė
Kalbėdami apie meno leidinių kolekcionavimą, ekspertai pabrėžia, kad jo vertė neapsiriboja tik finansine grąža. Kolekcija gali tapti būdu suteikti prieigą tyrėjams ir visuomenei, o pats kolekcionavimas – prisidėti prie meno lauko stiprėjimo.
„Prieš penkerius metus didžiąją kolekcijos dalį susisteminau – sukūriau katalogą su nuotraukomis ir aprašymais, surengiau pirmąją savo knygų kolekcijos parodą, išleidau jai skirtą leidinį. Man atrodo, kad skirtumas tarp kaupimo ir kolekcionavimo atsiranda tada, kai ne tik imi, bet ir pradedi duoti“, – sako kolekcininkas D. Lebedzinskas.
Savo katalogą jis atvėrė universiteto doktorantams, o dalį sunkiai prieinamų leidinių leidžia ne tik tyrinėti, bet ir vartyti. Ilgainiui asmeninė kolekcija, pasak D. Lebedzinsko, galėtų tapti dar atviresnė.
„Kolekcijoje yra daug knygų, kurios įprastai saugomos archyvuose ir prie kurių sunku prieiti. Mano kolekcija yra prieinama vartymui. Į ją žiūriu kaip į tam tikrą etapą prieš transformaciją į biblioteką, kurią ateityje galėčiau atverti visuomenei“, – pasakoja jis.
Poveikis kūrėjams
J. Jonutytė atkreipia dėmesį ir į kitą kolekcionavimo pusę – jo poveikį patiems kūrėjams. Įsigydamas meno kūrinį ar leidinį kolekcininkas ne tik papildo savo rinkinį, bet ir tiesiogiai prisideda prie sąlygų menininkui toliau kurti.
„Svarbu, kad menininkai turėtų iš ko gyventi. Kai įsigyjami jų kūriniai, prisidedama prie to, kad jie galėtų tęsti savo veiklą ir jiems nereikėtų pasitraukti į kitas profesijas. Tad kolekcionavimas turi labai daug įtakos“, – sako meno rinkos ekspertė.
Vis dėlto, anot jos, finansinė parama – tik viena šio santykio pusė. Ne mažiau reikšmingas kūrėjui yra žinojimas, kad jo darbas kam nors rūpi.
„Daug menininkų kuria studijose ir gauna labai mažai grįžtamojo ryšio. Kalbėdamasi su jais girdžiu, kad labai svarbus pats jausmas, jog jų kūryba kažkas domisi, ją vertina. Kartais toks susidomėjimas kūrėjui yra ne mažiau svarbus nei pats kūrinio įsigijimas“, – pastebi J. Jonutytė.
Naujausi komentarai