Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus pristato dvi naujas ekspozicijas

Iki šių metų pabaigos Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus lankytojai galės apžiūrinėti dvi naujas ekspozicijas, kurios pristatomos šio penktadienio vakarą. Tai – „Archaika: Lietuvių liaudies menas XVIII–XX a.“ bei „Kryžių Lietuva“.

Pirmosios ekspozicijos tikslas, anot muziejininkų, – „atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau nei 12000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų“.

O tema „Archaika“ nusako atrankos kriterijus, – į ekspoziciją pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, virstantys seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.

Lietuviškos kryždirbystės ekspozicija įrengta vidiniame muziejaus kiemelyje – niekam iki šiol nematytoje erdvėje. Muziejaus pranešime primenama, jog lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Nuo seno kryžiai buvo statomi pagerbiant mirusiuosius, ieškant dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, epidemijų.

Ekspozicijos rengėjai dar primena, jog krikščionybė sunkiai skynėsi kelią į žmonių sąmonę – kryžius siejosi su kryžiuočių, kalavijuočių invazijomis. Tačiau antroji christianizacija, kurią XVII a. sėkmingai pradėjo jėzuitų vienuoliai, patraukė kaimo žmones į savo pusę, seniesiems papročiams ir simboliams suteikus naują, krikščionišką prasmę. Pavyzdžiui, baltų naudoti saulės ir mėnulio ženklai pradėti traktuoti kaip Kristaus gimimo iš Švč. Mergelės simbolis. Palaipsniui koplytėlių, kryžių buvo net tiršta: laukuose, sodybose, pakelėse, miškuose, kryžkelėse, kapinėse, šventose vietose. Būtent jų gausa Lietuvoje yra unikali.

Pažymėtina, kad jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai – didelė nuodėmė. Įdomu ir tai, kad pastačius kryžių, prie jo kuriama sakrali erdvė, – sodinamos gėlės, kryžius aptveriamas.

Prie kryžiaus reikėjo sukalbėti tokią maldelę: „Garbiname tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“ arba bent persižegnoti. Vyrai turėjo nukelti kepurę. Meldžiamasi vakare dėkojant už gerą dieną, ryte prašant nepagailėti malonės, palengvinti dienos vargą.

Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru, – pabrėžia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atstovai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių