N. Nekrašiūtė: bijau akimirkos, kai jau viską žinosiu

– Spektaklyje bus daug kalbama apie laimę. Kas jums yra laimė?

– Gebėjimas neprisirišti prie savo šeimos, draugų, minčių ar vilčių. Negali savo laimės matuoti kitais, nes niekas: nei vyras – kurio tu labai norėjai, nei vaikas – kurį turi, tau nepriklauso. Kiekvienas turi savo istoriją. Kuo daugiau nori, kuo tavo viltys yra didesnės – tuo nelaimingesnis tampi. Įkalini save mintyse apie tikslą, kurį būtinai turi pasiekti, kažką laimėti ar nusipirkti. Kiti negali nė užmigti, įkyrios mintys juos persekioja dieną naktį. Aš stengiuosi būti asketiška, laisva, nepriklausoma asmenybe. Mano gyvenimo būdas labiau susijęs su vidiniais, o ne materialiniais dalykais. Gyventi taip, kaip jauti, čia ir dabar bei visada mokėti paleisti. Mane smaugia rezultato reikšmės pervertinimas. Manau, reikia tiesiog džiaugtis procesu.

– Pakalbėkime apie pačią pradžią. Kas jus atvedė į teatrą?

– Smalsumas. Šį klausimą pati sau ne kartą esu uždavusi. Mama daug metų vaidino Marijampolės municipaliniame dramos teatre kaip mėgėja aktore. Mano aplinkoje buvo žmonių, kurie turėjo savo teatro studiją, o ta atmosfera labai žavėjo. Teatras man buvo paslaptis. Kai užaugau, tiesiog nusprendžiau patikrinti, kas slypi jame. Visai netikėtai įstojau į aktoriaus meistriškumo specialybę, o po studijų likimas atvedė į Kauną.

– Esate jaunosios kartos aktorė, tad su kiekvienu vaidmeniu darosi lengviau, ar kaip tik sunkiau?

– Nors ir nesu sukūrusi daug vaidmenų, tačiau darosi sunkiau. Taip turbūt yra todėl, kad kuo toliau gyveni – supranti, kad nelabai ką ir žinai. Mums dėstytoja prof. Algė Savickaitė kartodavo, kad didžiausi aktoriai ir talentai – pirmame kurse. Tai tikra tiesa. Pirmais studijų metais atrodė, tarsi viską moki, gebi sukurti įvairiausius vaidmenis. Dabar, kurdama vaidmenį, džiaugiesi akimirkomis, nors kartu suvoki, kad vėl pradedi viską nuo pat pradžių. Su kiekviena premjera tampi baltu lapu. Bijau to momento gyvenime, kai jau viską žinosiu, bijau. Visada stengiuosi užimti mokinio poziciją. Per repeticijas ir spektaklius stebiu kolegas norėdama suprasti, kodėl vieniems kažkas pavyksta ar, priešingai, ne.

– Kodėl būtent pasirinkai dramos teatrą?

– Kodėl ne muzikinis? Aš neturiu muzikinio išsilavinimo – tik prieš daugelį metų baigiau muzikos mokyklą. Galima sakyti, kad esu muzikantė, dainininkė, bet ne profesionalė.

– Būsimoji premjera – muzikinis spektaklis. Laukiate vaidmenų, kur galėtumėte atskleisti savo vokalinius gebėjimus, ar kaip tik – tokių, kur galėtumėte išbandyti save naujame amplua?

– Aš dramos žanro spektakliuose nesu atsiskleidusi, todėl laukiu rimto draminio vaidmens, kur galėčiau save išreikšti taip, kaip gebu dainuodama. Tenka vieną ar kelis vaidmenis atlikti ir kituose spektakliuose: režisieriaus Rolando Atkočiūno "Skėriuose", Gyčio Padegimo JAH, ir tai man – labai malonu. Dainų ar muzikos visada reikia teatro scenai, bet kai sužinojau, kad "Vargšų opera" yra muzikinis spektaklis, ypač apsidžiaugiau. Atlikdama vaidmenis tokio žanro kūriniuose jaučiuosi sava. Juo labiau kad partijos, kurias reikia atlikti, gana sunkios. Šis vaidmuo man ne tik nenuobodus, bet ir nemenkas iššūkis.

– Teatre jums svarbu individualumas, savęs atskleidimas, ar tai vis dėlto kolektyvinis darbas?

– Daug apie tai svarsčiau. Aš – komandos žmogus. Nesu ta asmenybė, kuri trokšta garbės, didžios asmeninės sėkmės. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl atsisakiau muzikinės karjeros – šiek tiek pavargau nuo "žvaigždės" etiketės. Teatre viskas kitaip – tai kolektyvinis menas. Scenoje turi jausti vienas kitą. Nieko nėra nuostabiau, kaip žiūrėti partneriui į akis, išreikšti jausmus ir kartu kurti meną.

– Be teatro, užsiimate pedagogine veikla. Kodėl?

– Taip, darželyje vaikus mokau dramos pagrindų. Tiesa sakant, apie pedagoginę veiklą niekada rimtai ir negalvojau. Priešingai – net nemokėjau, kaip reikia elgtis su vaikais. Iš pradžių Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pas prof. A.Savickaitę įgijau teatro pedagogikos magistro laipsnį. Paskui mane tiesiog pradėjo kviesti vesti pamokėles mažiesiems. Galiausiai šiam žingsniui pastūmėjo kolegė Inesa Paliulytė, kuri pasikvietė mane dirbti kartu. Labai susižavėjau jos darbu su vaikais, o praėjus dvejiems metams dirbant šį darbą tas žavesys niekur nedingo.

– O jas jums yra didžiausias mokytojas, autoritetas?

– Autoritetas kasdieniame gyvenime – vyras, kuris yra pagrindinis mano mokytojas. Jis visada išklauso, pataria, kuria puse geriau eiti ir kur koncentruoti mintis. Esu jam dėl to labai dėkinga. Netgi mano vaikas ir tie, kuriuos pati auklėju darželyje, yra mano mokytojai. Profesijos srityje – mano kolegos, režisieriai, kūrėjai. Taip pat turiu dvasinių autoritetų, kurie įkvepia savo mintimis ir žodžiais, perteiktais literatūroje. Reikia nebijoti priskirti sau mokinio vaidmens ir nepastebimai – tais momentais – gyvenimas nustebins patarimais ir pamokomis.

– Turite patirties vaidinti televizijoje ir kine. Mieliau dirbti prieš kameras ar scenoje?

– Visur yra įdomu. Kine labiau vyrauja trumpų kadrų vaidmenys, teatre – ilgas, ištęstinis pasirodymas. Teatras šiek tiek labiau žavi, nes čia galima išgyventi, įsijausti į savo vaidmenį. Scenoje atsiduri kitoje realybėje.