N. ir G. Urbonai: menas negali egzistuoti be žiūrovo

  • Teksto dydis:

Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ bei planuojamu naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone, menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai pokalbiui iš JAV atskubėjo į Kauną.

Čia, Vytauto Didžiojo universitete, JAV gyvenantiems menininkams suteiktas vizituojančių profesorių statusas, o 12-oje Kauno bienalėje eksponuojamas svarbus menininkų gimtai šaliai kūrinys „Družba“.

– Jūsų kūryba pastaraisiais metais glaudžiai siejasi su pelkėmis: Venecijos bienalėje buvo įrengtas „Pelkių paviljonas“, toliau tęsiama „Pelkių mokyklos“ veikla, inicijuojami tyrinėjimai ir ekspozicijos... Pelkes sudaro labai daug elementų: tiek augmenija, tiek visi dariniai ir įvairi gyvūnija. Kurie elementai atspindėtų kiekvieną iš jūsų ar judu kaip duetą?

Nomeda: Jei jau reikia kažką išskirti, pirmiausia pagalvoju apie tai, kas įsiminė iš paskutinių susitikimų pelkėje-lagūnoje šių metų gegužės-birželio mėnesiais rezidencijos Venecijoje metu. Tai – salikornija (lot. salicornia) – žavus ir labai skanus augalas. Norėčiau ja būti. „Pelkių mokyklos“ kūrinių kolekcijoje, šiuo metu eksponuojamoje VDU Kaune, yra islandų dizainerio Tomo Pausz darbas, kuris vizualizuoja tai, kaip salikornija „kuria“ žemę ir padeda įsitvirtinti kitiems augalams.

Gediminas: Įdomu, ar šis augalas auga Kuršių mariose?

Nomeda: Šis augalas paplitęs Viduržemio jūros teritorijoje. Būdami Venecijoje, lankėme Sant‘Erasmo salą, kurioje po pernykštės Venecijos bienalės įsikūrė Pelkių mokyklos augalų bendruomenė. Šį nedidelį pelkės modelį sukūrė jaunieji Lietuvos architektai, bendradarbiaudami su VDU profesoriumi Remigijumi Daubaru. Lietuviškos pelkės modelis suklestėjo Venecijoje, o pasibaigus parodai buvo perkeltas į Sant‘Erasmo salą pas ūkininką Andželo, kuris saloje gyvena tvarų gyvenimą ir augina mėlynuosius artišokus. Apžiūrėjome, kaip Venecijoje prigijo berželis keružis, pušelė, gailiai, o šeimininkai mums surengė gražią vakarienę, iš kurios parsivežiau nepaprasto skonio druskos su salikornija.  Kaip tik šįryt naudojome ją pusryčiams.

– Nomeda, o kurias salikornijos savybes išskirtumėte?

Nomeda: Šis augalas šaknimis kabinasi į smėlį, gruntą ir kuria žemę – tvirtina pagrindą kitiems augalams. Ilgainiui atskiri augalų lopinėliai lagūnoje sukuria salas, Venecijoje vadinamas barenomis. Salikornija yra ypatingo skonio – sūri, prisigėrusi vandenyno druskos. Ją galima nusiskinti ir valgyti šviežią tiesiog lagūnoje arba rauginti, marinuoti pagal įvairius receptus.

– Gediminai, o koks elementas atspindėtų jus?

Gediminas: Negaliu išskirti to vieno elemento, nes pelkė mane domina kaip sistema, o ne vieno ar kito elemento charakteristika. Būtent kaip organizacinė sistema, kurioje yra labai didelė bioįvairovė. Yra salikornijos ir saulašarės, kurios Lietuvoje žinomos kaip vieninteliai augantys mėsėdžiai augalai. Yra švylys, žinomas kaip šiaurės medvilnė, žemaūgis berželis keružis, anglų kalboje vadinamas berželiu nykštuku. Apstu visokių mitinių augalų, bet pati sistema įdomi savo logika teoriniame diskurse. Elizabeth Povinelli pasiūlo geontologijos terminą, kuris apima ir žmones, ir atmosferą, ir žemę. Mums ši sąvoka svarbi, nes esame neatsiejami nuo žemės. Atskyrimas, atsiradęs Apšvietos amžiuje, jog kultūra ir gamta yra du skirtingi pasauliai ir tarp jų yra riba, šiandien, klimato krizės akivaizdoje, yra klaidinantis. Šiandien vėlu kalbėti apie klimato kaitą, nes kaita jau įvyko. Dabar svarbu skirtį tarp kultūros ir gamtos panaikinti mūsų sąmonėje. Pelkė mums iškyla kaip figūra, kaip instrumentas, padedantis įžvelgti ryšius, ne skirtis. Ryšius tarp gyvų ir negyvų formų, tarp augalų ir gyvūnų, tarp žemės ir oro, atmosferos. Pelkė apima ir žemę, ir vandenį, ir orą. Būtent šioje kritinėje zonoje, anot Bruno Latouro, tarpsta ir žmogus bei įvairūs kiti sutvėrimai. Tai, kaip pelkės sugeria anglies dvideginį ir užrakina metano dujas, veikdamos kaip technologija, turi didelį poveikį atmosferai. Mūsų atsigręžimas į pelkę gali padėti iš naujo atrasti žmogaus santykį su pačia gamta. Taigi, pelkė mane domina kaip sistema, kurioje būtų sunku išskirti vieną elementą. Man įdomu kaip sistemiškai veikia ir persipina gyvybės ir negyvybės formų kuriamų kolektyvų veiksmai, kaip steigiasi jų sociumas, susidaro bendruomenės, atsiranda holobiontai.

– Esate žinomos ir atpažįstamos asmenybės, pristatomi kaip menininkai, švietėjai, kuratoriai ir „Urbonas Studio“ įkūrėjai. Kas jūsų veikloje svarbiausia jums patiems? Galbūt jus galima pristatyti ir kaip mokslininkus?

Gediminas: Tarpdalykiniai ryšiai mums atrodo labai svarbūs. Ar mes esame mokslininkai? Esame menininkai, kurie jau daugelį metų domisi ryšiais tarp mokslo ir meno. Nuo pat nepriklausomos veiklos pradžios – įsteigus „Jutempus Tarpdisciplininių Meno Projektų“ platformą ar VILMA (Vilniaus medijų meno laboratoriją) – mus domino tarpdalykiniai ryšiai, tam tikri sociologijos mokslo klausimai ir kaip menas katalizuoja žmonių bendruomenių kūrimąsi. Menas negali egzistuoti be žiūrovo, ar mes žiūrėsime į neolito laikų piešinius, ar į dvaro tapybą, ar į buržuazinės visuomenės menus, ar į avangardą – visoms šioms meno apraiškoms reikalingas žiūrovas. Meno kūrinio ir žiūrovo ryšys kuria sociumą, kuris užsimezga tarp menininko, kūrinio ir žiūrovo. Galbūt yra ir kiti elementai, į kuriuos kūrinys referuoja, arba kurie dalyvauja kūrinio sukūrime (menininkai pasitelkia bendruomenes ar žiūrovai patys kuria kūrinį) – atsiranda sistema. Pastaruoju metu mus domina ir dirbtinio intelekto klausimai, kurie natūraliai kyla iš mūsų praktikos, ir susidomėjimo tarprūšine komunikacija, mokslu, ir technologija. Tai platus socialinių ryšių laukas tarp žmonių, mašinų, gyvybės ir negyvybės formų. Mus domina tai, kaip menininkai per savo praktiką gali sukurti naujas socialumo formas ar net sistemas, o taip pat ir naujas bendruomenes, galinčias gyvuoti už tradicinio žmogaus centriškumu grįstų bendruomenių supratimo ribų.

Menas yra vienintelė teritorija, kur išlieka įmanomas pokalbis apie tiesą, kuri galbūt nėra totalitarinė, nėra visa apimanti, tačiau subjektyvi.

Nomeda: Į sritis, kuriomis domimės, mes žiūrime iš menininko, ne mokslininko, perspektyvos.

Gediminas: Mus domina meno gebėjimas paskolinti save kitoms sritims ir katalizuoti ryšius. Meninės idėjos mokslinę logiką gali pakreipti kita linkme, paskatinti nebūtinai siekti racionalių tikslų.

Nomeda: Sutinku, kad mūsų meninis metodas – žinių kontrabanda tarp meno ir ne meno. Savo kūryboje taip pat naudojame koliažavimą ir asambliažą, todėl gana sunku užčiuopti ribą tarp kuratorystės ir „meno kūrimo“ praktikos. Kita vertus, įprasta galvoti, kad mokslininkai visada siekia racionalaus ir apčiuopiamo problemų sprendimo, tačiau galbūt taip nėra. Gal mokslininkai  kaip ir menininkai išradinėja pasaulį. Kaip sakė Karlas Popperis, empirinė objektyvaus mokslo bazė remiasi ne į tvirtą betono pamatą, o į liulančią pelkę. Daugelis reiškinių, kurie mums atrodo tarsi akivaizdi ar absoliuti tiesa, išties yra sukurti ir įvardinti mokslininkų. Jie tarsi kokie menininkai. Todėl manau, paviršutiniška sakyti, kad mokslas siekia naudos, o menas ne, arba atvirkščiai.

– Koks yra meno vaidmuo šiandieniniame pasaulyje ir kokią galią turi menininkas?

Gediminas: Gyvename kasdienio gąsdinimo epochoje (peržvelkite žinias interneto portaluose), socialiniai tinklai mus narplioja į visa persekiojantį stebėjimą, ir monetizaciją. Todėl optimistiškai pasakysiu, kad menas yra vienintelė teritorija, kur išlieka įmanomas pokalbis apie tiesą, kuri galbūt nėra totalitarinė, nėra visa apimanti, tačiau subjektyvi. Galbūt tik menas dar turi poveikį susibūrimui, susitelkimui, naujų bendruomenių sukūrimui. Nes kitose srityse tai nebeįmanoma. O mene dėl egzistuojančios jo autonomijos vis dar įmanomas naujų kolektyvinių tapatybių susikūrimas. Nors žinome pavyzdžių apie cenzūravimą, tačiau laisvės mene yra daugiau nei internete, televizijoje ar radijuje. Dėl to menininkai gana privilegijuoti – jie laisvi, ir todėl jų laiką reikia investuoti geriems darbams.

– Kaip tuomet matote pasaulio ir kultūros globalizaciją? Kiekvienos šalies tautos identiteto virsmus?

Nomeda: Sudėtingas klausimas, nes tai užčiuopia kultūros esmę ir tai, kas mums įdomu kultūroje. Dažnai mene daugiausiai dėmesio sulaukia detalė, kuri sugeba kalbėti apie bendrus dalykus per labai specifinę, konkrečią, net lokalią prizmę. Man atrodo, kad sėkmingiausi kultūros produktai yra įdomūs ir vertingi tada, kai turi savastį, bet kartu sugeba kalbėti apie globalią problemą. Labai svarbus gebėjimas – būti vietoje, bet matyti plačiai.

– 12-ojoje Kauno bienalėje eksponuojamas jūsų kūrinys „Družba“. Šis projektas plėtojamas nuo 2003 metų, kaip per šį laikotarpį jis kito? Kas jame svarbiausia jums?

Gediminas: „Družba“ atsirado domintis didžiausiu Sovietų laikais sukurtu infrastruktūros projektu, kuris padėjo transportuoti naftą iš Uralo, o vėliau ir iš Sibiro į Europą, kolonizuoti ją ir padaryti priklausomą nuo energijos injekcijų iš Rusijos. Mus sudomino energijos infrastruktūros kaip įtinklinimo projektas, nes tai ne tik naftos perdirbimo stotys, kaip Mažeikiuose ar Biržuose, naftos laukai, kaip Sibire ar Urale, bet taip pat valdymo sistemos – automatinės signalų perdavimo sistemos. „Družba“ – tai vienas didžiausių pasaulyje kibernetinių projektų, kurį kūrė žymiausias Sovietų kibernetikas Viktoras Gluškovas.

Nomeda: Timothy Mortono žodžiais tariant, tai yra hiperobjektas – kažkas tokio didelio, ko mes niekada nepajėgsime pilnai aprėpti ar suvokti.

Gediminas: Hiperobjektus mes galime pabandyti pažinti per detalę. Taigi, mums pasidarė įdomu, kokios detalės reikia, kad suvoktum tokį milžinišką infrastruktūrinį objektą, kuris nepaisant imperijos žlugimo ir visų sienų griūties, toliau veikia ir egzistuoja. To vamzdyno nepajėgia sutraukyti jokie politiniai, geopolitiniais ar kiti virsmai.

Nomeda: Tuo metu, kai pradėjome „Družbos“ tyrimą, mus domino žmonių, dirbusių sistemoje, gyvenimai.

Gediminas: „Družbos“ naftotiekis įkūnijo optimistinį tikėjimą nafta kaip progreso varikliu. Šalia naftos turime ir branduolinį variklį. Mokslininkai ginčijasi nuo kurio momento turėtume įvesti antropoceno terminą – ar vidaus degimo variklio išradimo, ar nuo branduolinės bombos panaudojimo, nes abiem atvejais žmogaus poveikis gamtai ir aplinkai tapo negrįžtamas.

„Družbos“ projekte mus domina ryšys tarp energijos ir modernybės kultūros formų. Kauno bienalėje „Družba“ projekto įkurdinimui pasirenkama sienelė ir yra nuoroda į „modernybės“ formą. Panašios „dekoratyvinės“ sienelės buvo būdingas visuomeninių pastatų architektūrinis elementas. Iš ideologinės pusės sienelė mums įdomi kaip teritorija, kurioje galima abstrakcija. Žinia, kad socialistinio realizmo laikais skulptūroje ar tapyboje abstrakcija buvo negalima, tuo tarpu dekoratyvinėje dailėje ir architektūroje buvo daugiau raiškos laisvės.

„Družbos“ projekte nagrinėjamos naftos ir žmonių energijos ir jų ryšių temos (nuo energetikos iki kibernetikos ir humanitarikos) persikėlė ir išsišakojo vėlesniuose mūsų darbuose, kaip pavyzdžiui „Grybų jėgainėje“, kurią netrukus rodysime Stokholme.

– Ką jums reiškia kelionė? Jūsų gyvenimas tarp Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų –  tarsi tarpinė būsena, kaip ir 12-osios Kauno bienalės tema… Kokį daiktą būtinai pasiimate keliaudami?

Nomeda: Tarpinė būsena kelia priklausomybę. Man tai yra labai pavojinga zona, prie kurios jau esu pripratusi. Galėčiau gyventi su dviem lagaminais ir kompiuteriu (labiau nei telefonu). Kompiuteris ir pora kietųjų diskų – jeigu iš lėktuvo išlipčiau be jų, būtų blogai.

Gediminas: Itin daug nepatogumų sukelia knygų vežiojimasis. Negaliu jų nesivežti. Turiu tokių nomadinių knygų biblioteką, kuri visad kartu su manimi. Galime kalbėti, kad „įmanoma pasiimti elektroninę versiją“, bet aš negaliu. Jaučiu patologinį poreikį vežtis originalią knygą. O būdamas tarpinėje būsenoje jauti, kad tampi emigrantu.

Nomeda: Niekur nesi. Nebesi čia, iš kur išvykai, bet nesi ir ten, kur nuvykai, kad ir kiek ten begyventum.

Gediminas: Toks išvietinimas ir yra XX–XXI amžiaus krizė. Vienu metu čia gali būti fiziškai, bet mentaliai, dvasiškai ar kitais pavidalais čia nesi – dalyvauji kitame laike, kitame sociume, kitoje kultūroje.

– Ko palinkėtumėte Kauno bienalės ir „Družbos“ lankytojui?

Gediminas: Tie žmonės, kurie prisimena privatizacijos laikus, galėtų pabandyti užrašyti tą laikotarpį ir su mumis pasidalinti.

Nomeda: Smalsumo, kantrybės, įsigilinimo. Bienalėje eksponuojami kūriniai yra tikrai gražūs ir verti dėmesio, o šiandieninio pasaulio vartotojui reikia šiek tiek pastangų, kad prisileistų, prisijaukintų meno kūrinį, ypač – šiuolaikinio meno kūrinį.

N. ir G. Urbonų kūrinys „Družba“ eksponuojamas Kauno paveikslų galerijoje iki rugsėjo 29 dienos, 12-ojoje Kauno bienalės parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT. Daugiau informacijos –  www.bienale.lt .

Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Antraštė

Antraštė portretas
kaip ir pati nuostata yra kvailumo viršūnė. Kam toks menas jeigu jis nereikalingas žiūrovams. Jeigu menas nereikalingas žiūrovams,kitiems žmonėms ar jis yra Menas? Tai yra tik saviraiškos priemoniu gamybos asmeniniams poreikiams, darbai. Nedaugiau. Galvas susitvarkykit, puspročiai
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių