Miuziklas „Sugars“: saldus lyg cukrus flirtas

Kur kas mažiau dėmesio susilaukė Jule Styne‘o miuziklas, kurį jis sukūrė 1972-aisiais, remdamasis „Džiaze tik merginos“ pasakojama istorija, bet ne filme skambančia muzika. Muzikinę istoriją apie du moterimis persirengusius vyrus KVMT ėmėsi statyti Andrius Žiurauskas, pats į lietuvių kalbą išvertęs ir miuziklo libretą.

Duoklė teatro darbuotojams

Teko stebėti du „Sugar“ spektaklius – spalio 4 ir 5 dienomis, skirtingomis solistų sudėtimis. Tenka pripažinti, kad dar prieš premjerą nugirstos spektaklio kūrėjų užuominos apie tai, kad, vaidinant skirtingoms sudėtims, spektaklis įgauna skirtingus pavidalus, išsipildė – gaila, kad neteko girdėti trečiosios pagrindinių solistų kombinacijos spalio 6-ąją.

Tik prasidėjus spektakliui labai nudžiugino trumpas nespalvotas, „Džiaze tik merginos“ stilistiką imituojantis filmas, kurį sumontavo Simonas Ginevičius. Ekrane besigrimuojančius moterimis persirengusius Martyną Beinarį (abiejuose spektakliuose vaidinusį Džo / Džozefiną) ir Žaną Voronovą ir Ramūną Urbietį (kurie tapo Džeriais / Dafnėmis) papildė titrai, kuriuose – pilnas orkestro, choro narių ir visų kitų teatro darbuotojų sąrašas. Ne tik puikus sprendimas pagerbti visus teatre dirbančius žmones, bet ir imituotus filmo pabaigos titrus parodyti spektaklio pradžioje, atkreipiant žiūrovų dėmesį į tai, kad be tokių darbuotojų kaip valytoja ar rūbinės personalas teatras nefunkcionuotų.

O toliau – legendine „I Wanna Be Loved By You“ teatro scenoje prasidėjo veiksmas, imituojantis filmavimo aikštelę. Žymioji daina buvo šio spektaklio kūrėjų įterpta citata iš filmo „Džiaze tik merginos“, miuziklo partitūroje šio kūrinio nėra. Citata suveikė puikiai – įvedė į lengvą ir saldžią lyg cukrus filmo nuotaiką ir publikai pristatė pagrindinę spektaklio veikėją Šugar, kuri originalioje miuziklo versijoje pirmoje dalyje veikia mažai.

Iliuzija: Dafnė ir milijonierius Osgudas, įsijautę į apgaule paremtą istoriją. / D. Stankevičiaus nuotr.

Šugar Kein – M. Monroe atspindys

Spalio 4 d. Šugar tapo Marija Arutiunova, spalio 5 d. – Ingrida Kažemėkaitė (trečioji – Akvilė Garbenčiūtė). Lyginant ir vertinant šias dvi solistes, sunku atitolti nuo legendinio B. Wilderio filmo ir jame išgarsėjusios M. Monroe, kurią čia priminė blondinės perukai, dėvimi visų spektaklyje vaidinusių moterų.

Pirmoji Šugar – M. Arutiunova – pasirodė saldi, švelni ir labai koketiška. Vokalinės partijos jai ėjosi kaip per sviestą, nėra net ką pridurti. Įspūdį darė tai, kad ji visus savo numerius atliko pusbalsiu. M. Arutiunova taip pat puikiai susitvarkė ir su premjeros jauduliu bei aktorinėmis užduotimis. Tiesą sakant, senokai stebėdama M. Arutiunovos nueitą kelią miuziklo žanre, su nekantrumu laukiu jos naujo, didesnės vokalinės brandos reikalaujančio amplua – lapkričio 23-iąją atlikėja debiutuos operos žanre, Giacomo Puccini „Bohemoje“ KVMT.

I. Kažemėkaitė buvo mažiau koketiška, mažiau lengvabūdiška, šiame spektaklyje (bent jau kol kas) mažiau įsijautė į bendrą nuotaiką, kartais strigo ir tekstas. Vis dėlto džiugino tai, kad su vokalinėmis užduotimis ji susitvarkė puikiai ir kūrė visai kitokį personažą nei M. Arutiunova, tad, tikėtina, spektakliui įsibėgėjus atras ir atskleis savitesnį Šugar paveikslą.

Ryškių personažų gausa

Itin ryškus šiame spektaklyje Džerio / Dafnės personažas, labiausiai priartėjantis prie drag kultūros estetikos ir koncepcijos: su moteriškais drabužiais jausdamasis ypač nepatogiai, Džeris galų gale pamėgsta rengtis moteriškai – atranda save ne moters, bet moteriškos aprangos pavidale.

Ž. Voronovas (dainavęs spalio 4 d.) ir R. Urbietis (dainavęs spalio 5 d.) sukūrė labai skirtingus Dafnės personažus. Ž. Voronovui kurti komišką personažą neabejotinai padėjo jo kūno sudėjimas ir ūgis – dėvėti aukštakulnius ir sukneles jam išties buvo labai nepatogu, tad teko nustebti pamačius ryškią personažo transformaciją – spektaklio pabaigoje, paskendę valso sūkuryje, ir Dafnė, ir Ž. Voronovas nuoširdžiai mėgavosi puošniais moteriškais drabužiais ir milijonieriaus Osgudo Fildingo dėmesiu. R. Urbietis išliko kuklesnis, labiau susikaustęs (nors tokia buvo ir jo kuriamo personažo idėja).

Nuo pirmo iki paskutinio akordo teko sėdėti su šypsena, mėgaujantis lengva muzikine komedija ir prisimenant simpatiškąjį B. Wilderio filmą.

Džo / Džozefina M. Beinaris šiame spektaklyje buvo lyriškas ir romantiškas – įsimylėjęs, iš savanaudžio virtęs tikru altruistu, besirūpinančiu Šugar gerove. Paliko įspūdį scenos, kuriose, norėdamas suvilioti Šugar, jis apsimeta milijonieriumi – jeigu prieš tai scenoje mačiau labiau M. Beinarį nei Džozefiną, čia jis įtaigiai persikūnijo į kuriamą personažą. Duete su Dafne organiškesnis pasirodė M. Beinario ir R. Urbiečio scenos duetas.

Spektaklio vinis – stepą šokantys plėšikai: šokėjai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis (Mėsa baltos kojinės Palaco) ir tarmiškai kalbantys Palaco parankiniai Andreius Ianbekovas, Valerijus Osadčenko, Aurimas Tiškevičius, Romanas Zavgorodnij. Išplėtotos ritminės-choreografinės mizanscenos (choreografai Aleksandras Jankauskas ir G. Visockis) tikrai pasiteisino, suteikė spektakliui gyvumo. Ypač simpatiškas ir charizmatiškas pasirodė D. Bervingio kuriamas Mėsos personažas.

Ne mažiau ryškus ir juokingas šiame „Šugar“ pastatyme buvo milijonierius Osgudas, kuriuo abu vakarus tapo Gediminas Maciulevičius. Iš Saldžiosios Sju dueto didesnį įspūdį nei Gabrielė Bielskytė paliko Viktorija Streiča ir ypač jos kuriamam personažui tikę galvos apdangalai (kostiumus ir grimą spektakliui kūrė Emilija Gutauskaitė).

Meilė, flirtas ir citrinos

Ko gero, didžiausia šio spektaklio vertė yra ryškių, charizmatiškų ir dinamiškų personažų gausa. Kai kurių banalesnių juokelių spektaklyje galėjo ir nebūti, tačiau nuo pirmo iki paskutinio akordo teko sėdėti su šypsena, mėgaujantis lengva muzikine komedija ir prisimenant simpatiškąjį B. Wilderio filmą, kurį priminė ir kai kurios personažų dialogų citatos.

Kaip ant delno matyti, kaip naiviai kasdienybėje mes neatskiriame tiesos nuo fikcijos ir kaip greitai, pajutę gero gyvenimo skonį, išmokstame apgaudinėti kitus.

Pirmąjį, spalio 4-osios, vakarą, KVMT scenoje jautėsi atsipalaidavimas ir pasitenkinimas. Daug blizgučių (ypač – masinėse scenose, kur teatro šokėjų trupė jungėsi su choru; chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė), gerai sukoordinuotos šviesos (šviesos dailininkas Romualdas Jankauskas), daug flirto scenoje, daug garso ir varinių pučiamųjų orkestre (maestro Julius Geniušas ir jo asistentas Mantas Jančiauskas padirbėjo iš peties) suteikė spektakliui aiškią formą ir užtikrintą ritmą.

Simpatiška spektaklio scenografija (scenografė Giedrė Brazytė) tarsi padidino KVMT sceną, vaizdo projekcijos (jas kūrė Antanas Skučas) išmaniai susijungė su dekoracijomis, o scenoje matomi scenos darbininkai, spektaklio veiksmo metu keičiantys dekoracijas, padėjo sklandžiau jungtis atskiroms scenoms. Antrąjį vakarą (spalio 5 d.) orkestro ir choro darbas klostėsi nebe taip sklandžiai, kiek trūko sinchroniškumo ir susiklausymo.

Kaip ir žadėjo spektaklio kūrėjai, KVMT „Šugar“ nekopijavo garsiojo filmo „Džiaze tik merginos“, bet jaukių ir mielų asociacijų sukėlė tikrai nemažai. Nors šis „Šugar“ pastatymas nenagrinėja aštrių socialinių temų, neaštrina įvairių lyčių dichotomijos aspektų ir net išvengia lytinės tapatybės klausimo, aiškią idėją jis tikrai turi: kaip ant delno matyti, kaip naiviai, užsidėję rožinius akinius, kasdienybėje mes neatskiriame tiesos nuo fikcijos ir kaip greitai, pajutę gero gyvenimo skonį, naudodamiesi savo privilegijomis, išmokstame apgaudinėti kitus.

Ir nors režisierius A. Žiurauskas žadėjo, kad šis spektaklis bus apie meilę, manau, kad „Šugar“ išties yra apie flirtą – žmogaus flirtą su gyvenimo jam siūlomomis citrinomis, ant kurių užbėrus tinkamą kiekį cukraus viskas klostosi sklandžiau.