Meno erdvėse – lietuviškos muzikos herojai

2016-ieji lietuvių profesionaliosios muzikos puslapiuose pažymėti ne viena iškilia sukaktimi. Minint 100-ąsias gimimo metines, jie paskelbti kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais. Kita vertus, 2016-ieji reikšmingi ir tuo, jog šiemet sukanka lygiai šimtmetis po kompozitoriaus Česlovo Sasnausko mirties. Prie šių reikšmingų lietuviškosios muzikos herojų sukakčių įprasminimo spalio-gruodžio mėnesiais prisidės ir vienas didžiausių profesionalių chorų Lietuvoje – Kauno valstybinis choras.

Trijuose koncertuose, vyksiančiuose skirtingose erdvėse, nuskambės choro atliekami Č. Sasnausko „Requiem“ ir „Miserere“, J. Juzeliūno „Patarlių simfonija“ bei opera „Žaidimas“.

Spalio 31 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje skambės Č. Sasnausko „Requiem“ ir „Miserere“ (dirigentas Petras Bingelis). „Requiem“ – žymiausias didesnės apimties kompozitoriaus kūrinys, skirtas mišriam chorui ir solistams. Solo partijas atliks choro dainininkai – Kristina Stumbrienė (mecosopranas), Artūras Kurmalijevas (tenoras) ir Deimantas Braukyla (bosas). Atlikėjams pritars Kauno miesto simfoninis orkestras.

„Requiem“ – gedulingos mišios – pirmą kartą nuskambėjo Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje Amžinybėn iškeliavusio dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui. Savo charakteriu, forma ir atlikėjų sudėtimi šis kūrinys peržengia bažnytinės muzikos, mišių sakraliosios formos stiliaus ribas. Vėlesniais metais šio kūrinio vertė pastebėta ir kitų muzikų, pritaikiusių jį simfoniniam orkestrui. Č. Sasnauską minime ir kaip vieną pirmųjų tautinę muziką puoselėjusių kompozitorių: „Requiem“ taip pat aiškiai jaučiama tautinė lietuvių dvasia.

„Miserere“ – monumentalus Č. Sasnausko kūrinys, pirmą kartą atliktas 1988 m. kunigo, vargonininko bei chorvedžio Gracijaus Sakalausko vadovaujamo choro, kuris netrukus po to pavadintas Č. Sasnausko vardu.

Lapkričio 25 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje P. Bingelio diriguojamas choras bei Kauno miesto simfoninis orkestras iš lakoniškų posakių bei sentencijų išaus lietuviškų intonacijų kupiną muzikinę drobę – J. Juzeliūno „Patarlių simfoniją“. Tai vienas vėlyvųjų kūrinių, skirtas kompozitoriaus tėvo atminimui. Rašydamas šią neįprastą simfoniją, J. Juzeliūnas kruopščiai išnaršė Vinco Krėvės-Mickevičiaus parengtus lietuvių liaudies patarlių rinkinius. Kelios dešimtys liaudies išminties ir humoro krislų tapo žodinio simfonijos teksto pagrindu. Apie savo sumanymą kompozitorius rašė: „Norėta ne vien prisiminti Tėvą – tai buvo tarytum pretekstas pamąstyti apie mūsų tautos moralines vertybes, jų ištakas ir dvasią. (...) Iš tų lobių būtų galima sudaryti netgi visą moralinį – etinį kodeksą, teikiantį taiklų atsakymą į visas gyvenimo apraiškas“.

Gruodžio 10 d. Vilniaus kongresų rūmuose nuskambės dar viena J. Juzeliūno kompozicija – dramatiška opera „Žaidimas“ (režisierius Nerijus Petrokas). Šį kūrinį kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei solistais diriguojant Gintarui Rinkevičiui choras atliks pirmą kartą. Operą kompozitorius kūrė pagal šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto apsakymą „Avarija“, kuris kūrėją sujaudino paradoksalia forma pateikta moraline problematika.

Pagrindinis apsakymo veikėjas – reikšmingą karjerą padaręs komersantas Trapsas. Kelionėje sugedus prašmatniam „Studebaker“ markės automobiliui, jis priverstas ieškoti nakvynės nedideliame provincijos miestelyje. Trapsas sutinka dalyvauti jį priglaudusio senyvo pensininko, buvusio teisėjo namuose rengiamame savotiškame žaidime: nukaršę šeimininko bičiuliai, buvę teisininkai, savo malonumui nagrinėja įvairias praeities ir dabarties bylas. Priėmęs pasiūlytą kaltinamojo vaidmenį, Trapsas žaismingos apklausos prie gausaus vaišių stalo metu pamažu įsisąmonina nusikalstamą savo veiklos, privedusios prie jo pirmtako – sintetinių audinių firmos vadovo (generalinio atstovo) Gigakso, mirties, pobūdį. Didžiausiai teisėjų nuostabai, juokais paskelbtą mirties nuosprendį Trapsas netikėtai įvykdo pats.

„Kai perskaičiau šį apsakymą, mane pirmiausia patraukė jo pagrindinė idėja – asmeninė žmogaus atsakomybė už savo veiksmus, – pasakojo J. Juzeliūnas. Dürrematto apsakyme vyksta savotiškas žaidimas: žaidimas su sąžine, su gyvenimu, su žmonėmis. Atsakomybės jausmas čia įgauna gilesnę prasmę: žmogus tarsi žaidžia su savo esybe, su pačia gyvenimo esme. Štai kodėl sumanęs parašyti operą, aš ją pavadinau „Žaidimu“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių