Menininkės pažadas – toliau piešti Kauną

Nors menininkės Rebekos Bruder šaknys vokiškos, širdis ir tėvų namai – Kaune. Jos pačios dirbtuvės – Alytaus rajone, o laikinas būstas – Vilniuje.

Pasakoja Senamiesčio istoriją

Skambant Mendelssono maršui pakilau į antrąjį Rotušės aukštą. Tiesa, stabtelėjau ne salėje, iššluotoje ilgų, baltų nuotakų suknelių, o aikštelėje, iš kurios mažiausiai tris dienas per savaitę liejasi smuikų ir violončelių garsai. Tądien muzikantų joje nebuvo. Išsirikiavę vienas šalia kito, Kauno senamiesčio istoriją čia pasakojo Rebekos Bruder darbai – Vokiečių dienų Kaune dalyviai.

"Sveiki, jūs turbūt pas mane, – per petį mestelėjusi undinės garbanas, menininkė šyptelėjo, o po akimirkos baigė tai, ko nespėjau perskaityti parodą pristatančiame apraše. – "Vokės kampas" – žvilgsnis į Kauno senamiesčio kvartalą, nusidriekusį nuo Rotušės iki pat Nemuno. Skirtingais laikotarpiais jame kūrėsi vokiečių kilmės gyventojai."

Nors laiko pasiruošti parodai nebuvo itin daug, susidoroti su užduotimi jungiant dabarties ir praeities vaizdus, kūrėjai buvo lengviau nei bet kam kitam. Kodėl? Nors R.Bruder šaknys vokiškos, Kaunas – jos kraujyje ir ant teptuko galo.

"Štai čia vaizdas iš "Daugirdo" viešbučio terasos. Čia – priešingoje pusėje stovinčių namų kiemas. Tik dabar jį pamatyti sunku, nes vyksta kasinėjimai. O štai čia – Vytauto Didžiojo bažnyčia ir Hanzos pirkliai", – atkurti pastarąjį vaizdą Lietuvos dailininkų sąjungos narei padėjo ne tik nuotraukos mobiliajame telefone, bet ir sena nespalvota karo lauko atvirutė.

Juostoje sustabdytos akimirkos ir kiti vizualiniai istorijos liudininkai yra geriausi jaunos moters patarėjai tais atvejais, kai ant drobės ji tapo miestus. Ne atsitiktinius, turistų pamėgtus, o tuos, kurie jos atmintyje paliko žymę.

"Vilnius ir Vokiečių gatvė. Nida su valtimis. Venecija. Kauno senamiestis..." – menininkė žadėjo tęsti gimtojo miesto, kuriame tebegyvena jos tėvai, ciklą, o kauniečius kvietė užsukti į Kauno miesto muziejų iki spalio 13 d. Tiek laiko bus galima susipažinti su maža dalele R.Bruder kūrybos.

Plati temų amplitudė

Rebeka savęs nespaudžia į jokius rėmus. Tapo tai, kuo tuo metu kvėpuoja. Todėl atsargos leitenantės drobėse gali pasigirsti ir kareiviškų aulinių trepsėjimas, ir iš žvejo tinklo į vandenį sprunkančios žuvies pliumptelėjimas, ir išvaizdžios damos atodūsis.

"Lygiai taip pat sėkmingai galiu tapyti traktorius ar daugiabučius. Iš šakučių surinkti kėdę, atspindinčią kariuomenės aktualijas, o iš mažų rankų darbo buteliukų – asambliažą apie prekybos alkoholiu draudimą. Mano kūryba plati, o pasirinktas medžiagas diktuoja idėja. Vienintelis konkretus dalykas – mano autorinė tapymo technika", – atsigręžusi į "Vokės kampo" šešetą paveikslų, menininkė mostelėjo ranka į Vytauto bažnyčios akmenis.

Drobės apačioje – maždaug centimetro dydžio iškilūs kvadratėliai, menantys nuo žemės surinktus smulkius uolienos gabaliukus. Anksčiau naudojusi tik aliejinius dažus, pastaruoju metu menininkė juos tapo akrilu.

"Šie dažai kur kas greičiau džiūsta, todėl darbus lengviau transportuoti, o ir nėra baimės, kad parodos metu kas nors palies kvadratėlius. Su aliejiniais kitaip – lankytojas uždeda pirštą ir lieka atspaudas. Tuomet turiu taisyti", – palinkusi prie savo tapybos darbo, kūrėja kvietė darsyk atidžiau į jį pažiūrėti.

Nėra nė vieno vienodo kvadratėlio, nes, kiekvienam jų maišydama dažus, Rebeka suteikia individualų atspalvį.

"Aš labai mėgstu spalvas, todėl keliaudama ieškau vis naujų. Tarkim, būdama Australijoje, dailės prekių parduotuvėje nusipirkau Tasmanijos mėlynos ir australiškos žalios spalvų dažų. Jos šiek kitokios, todėl, sumaišius su balta, gali išgauti dar vieną paletę pačių įvairiausių atspalvų", – apie savo aistrą spalvinti pasaulį pasakojo kaunietė.

Nemėgsta derybininkų

Tapyba kvadratėliais – ilgas ir daug kruopštumo reikalaujantis darbas, todėl savo dirbtuvėse Alytaus rajone menininkė užsidaro ne vienai dienai. Čia esą nėra triukšmo ir kitų trikdžių, todėl teptukas pats šoka ant drobės. Šiemet sodyboje Rebeka praleido visą vasarą.

"Dažniau nei muziką, tapydama įsijungiu "YouTube" ir klausau BBC kanalo laidas apie iškilius menininkus. Esu labai smalsi, todėl noriu, kiek įmanoma, produktyviau išnaudoti laiką, – paprašyta suskaičiuoti, kiek praleidžia prie vieno paveikslo, menininkė klausimą performulavo: – Pasakysiu taip, kad per metus sukuriu tris arba keturis kvadratėlių paveikslus."

Lietuvoje meno rinka vis dar yra stagnacijoje, todėl reikia užsiauginti naują kartą, kuri vertintų.

Kai kurie jų mažesni, kiti – didesni, o viename Rebeka suskaičiavo net 19 tūkst. 200 įvairiausių spalvų ir atspalvių kvadratėlių.

"Turbūt suprantate, kad tokio darbo neatiduočiau už minimumą", – neįvardijusi tikslios sumos, menininkė teprasitarė, kad lietuvių, perkančių jos paveikslus, yra vos keli, nuolatiniai. Pasitaiko ir derybininkų. Taip ji vadina pirkėjus, bandančius išpešti nepadorią nuolaidą arba provokuojančius klausimais, kodėl trijų delnų dydžio paveikslas kainuoja daugiau nei 1 kv. m.

"Lietuvoje meno rinka vis dar yra stagnacijoje, todėl reikia užsiauginti naują kartą, kuri vertintų. O kol kas yra taip, kad "iPhone" žmonės negaili tūkstančio eurų ir daugiau. Paklauskite, ar taip pat lengvai jie įsigytų Nacionalinės premijos laureato darbą? Su tokiais žmonėmis nesileidžiu į kalbas. Menas – ne bulvių maišas, todėl jei jiems netinka kaina, ramiai atsisveikinu, – išimtis R.Bruder esą padaro tik ypatingais atvejais ir tik plenerų darbams. – Buvo atėję keletas kaimo mokytojų. Matau, kad labai nori paveikslų, bet pinigų pakankamai neturi. Tada elgiausi taip, kaip sakė širdis. Humaniškai."

Geriausi darbai – ateity

Kaunietės tapyti paveikslai puošia ne tik lietuvių namus – R.Bruder vardas ir pavardė žinomi plačiai pasaulyje, o jos darbams, nusagstytiems margaspalviais kvadratėliais, neabejingi net ir didžiausi kritikai.

"Norvegija, Danija, Vokietija, Australija, Italija, kaimyninės Latvija ir Lenkija, – menininkė tikino, kad ne visų paveikslų likimas žinomas. – Apie tuos, kuriuos žmonės įsigijo galerijose, nieko negaliu pasakyti. Šį ir tą žinau tik apie tuos, kuriuos pati pardaviau. Ar su visais lengvai skyriausi? Tikrai ne, tačiau save raminu, kad geriausi darbai dar ateityje."

Batsiuvys be batų? Anaiptol. Rebekos namų sienas puošia ne vienas jos tapytas paveikslas. Šalia – visas būrys pirktų ar išmainytų, kolegų pieštų darbų ir keletas laiko patikrintų, kaip sako menininkė, istoriškai senų. Pastarieji, kaip ir senieji garsiausieji menininkai, jai esą kelia begalinį susižavėjimą ir norą tobulėti.

"Keliaudama būtinai užsuku ne tik į modernaus meno galerijas, bet ir ten, kur kabo klasika. Viena, kai tu matai nuotrauką ar reprodukciją, ir visai kas kita, kai prieš tave originalas. Tada ne tik matai visus potėpius, bet net jauti paveikslo energiją", – R.Bruder apgailestavo, kad garsiąją Leonardo da Vinci "Moną Lisą" ji matė tik būdama dvylikos. – Tada dar nieko nesupratau. Reikia kartoti viešnagę į Paryžių ir į Luvro muziejų!"



NAUJAUSI KOMENTARAI

Bendras pažįstamas

Bendras pažįstamas portretas
Įdomu kiek tėvelis sumokėjo, kad net į pirmus puslapius pataikė...? Akivaizdžiai nupirktas straipsnis.

Anonimas

Anonimas portretas
gerule.....

Menas

Menas portretas
Saunuole!!!
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių