Menininkė S. Vanhee į festivalį „Nerk į teatrą“ atveža išskirtinę riksmų kolekciją

  • Teksto dydis:

Kovo pabaigoje Žalgirio arenoje menininkė Marina Abramović skaitė paskaitą apie performanso meną, pateikdama pavyzdžius. Birželio 3 d. tarpdisciplininio meno kūrėja Sarah Vanhee iš Belgijos Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatys riksmų kolekciją. Paskaita-performansas jungia keletą metų trukusius menininkės tyrinėjimus ir projektus. Nemėgstančius triukšmo riksmų kolekcijos rinkėja ramina, jog galima užsikimšti ausis, jei garsas viršys priimtiną slenkstį.

Tyrinėti riksmus

Sarah Vanhee yra belgų menininkė, atlikėja, tarpdisciplininio meno kūrėja, pasitelkianti įvairias medijas ir formatus. Ji dirba atvirose erdvėse, kalėjimuose, privačiose svetainėse, teatruose, įmonių posėdžių salėse. Daug metų ji tyrinėja riksmą kaip reiškinį. Ji teigia, kad rėkimas yra betarpiškas emocinis veiksmas, atskleidžiantis stipriausią galią ir giliausią pažeidžiamumą. Pasigedusi esamų darbų – akademinių, meninių ar kitokių – kurie būtų sutelkti į rėkimą kaip reiškinį, ji sumanė sujungti kai kuriuos riksmus į antologiją, išreikštų ir neišreikštų riksmų rinkinį, atspindintį, kaip istorija, politika, tapatybė ir sudėtinga galios dinamika daro įtaką mūsų gebėjimui rėkti. Taip gimė „Riksmų kolekcija“, kurioje ji dalinasi riksmų ir rėkiančiųjų pavyzdžiais iš mokslo, literatūros, istorijos, vaizduojamojo meno, filosofijos, muzikos, mitologijos, psichoanalizės, sporto, kino ir kitų sričių.

Atlikėja daug dirbo su savo balsu ir akustika, todėl žino, kaip svarbu pripratinti ausį prie didesnių garsų: žiūrovams ji pademonstruoja keletą skirtingų tylą draskančių garsų ir pradeda paskaitą. S. Vanhee teigimu, šaukimas – tai veiksmas, kuris pirmiausia paveikia mūsų emocinius centrus, paliečiant ar išdarinėjant kažką itin intymaus – negalima imituoti kito žmogaus riksmo, todėl, kad jis yra unikalus ir išskirtinis kaip piršto atspaudas. Vienu metu riksmas padaro mus labai galingais ir ypač pažeidžiamais.

Riksmas kaip reiškinys ir demokratijos įrankis

Riksmų kolekciją menininkė pradėjo rinkti dar 2013 m., surengusi riksmų performansą „Aš šaukiau ir šaukiau, ir šaukiau“ („I Screamed and I Screamed and I Screamed“). Jis vyko prie Mecheleno kalėjimo sienų (Belgija) ir kvietė įsiklausyti į įrašytus kalinių šauksmus, sklindančius iš už plytų sienos, taip žiūrovams primenant apie jų kaip žmonių egzistavimą, keliant tapatybės klausimą.

Sarah Vanhee praktiniai tyrinėjimai atskleidė, jog fiziškai riksmas yra išraiška, kai vidinė jėga ar energija išsiskiria nenumatytu, neplanuotu būdu, balsui transformuojant kūną, o kūnui – balsą. Ji suformulavo keletą riksmų formatų ir sukūrė technikas bei metodikas, kurias naudoja su norinčiais rėkti, ir su tais, kurie niekada anksčiau to nedarė.

2019 m. gegužės mėn. menininkė kartu su tarpdisciplininio meno kūrėja kolege Britt Hatzius ir balso treneriu Christian Reiner surengė riksmų seminarą Austrijoje su Donaustadt regiono gyventojais. Aštuoniolikos žmonių grupė dalyvavo intensyviame keturių dienų seminare, rėkaudami skirtingose miesto vietose. Surinkti riksmai virto projektu „Požeminės srovės“ („Undercurrents“), kuriame riksmai skirtingai skleidėsi miesto pakraštyje, laukuose, lyjant ar esant geram orui.

Individualiuose ir grupiniuose riksmų performansuose menininkė sukaupė didžiulę patirtį ir ėmė suvokti psichologinę, estetinę ir politinę riksmų galią. Ne visi turi drąsos klykti. Tačiau susiradus savo saugią vietą, įvaldžius tam tikras technikas ir gerai pasitreniravus ši veikla gali būti smagi, išlaisvinanti ir terapinė. Išsivadavus iš stereotipų, tokių kaip moteriška isterija ar siaubo filmų krūpčiojimai, išaugus pasitikėjimui savo balsu, atsiveria kur kas platesnis garsų spektras. Bendri klyksmai taip pat gali turėti teigiamą poveikį grupės energetikai – bendras klyksmas reikalauja ypatingo pasitikėjimo vienas kitu. Estetine prasme, pasak menininkės, riksmas nėra nei kalba, nei muzika ir kuria visiškai kitokią erdvės ir laiko dimensiją.

Nuo 2019 m. Sarah Vanhee skaito-demonstruoja paskaitą „Riksmų kolekcija“. Ją išvys festivalio „Nerk į teatrą“ publika birželio 3 d. 19 val. Išreikštų ir neišreikštų riksmų kolekcijoje pinasi riksmai tapyboje, jo kinematografinės interpretacijos, pateikiamos literatūrinės istorijos ir atsekami įvairūs jo panaudojimo būdai teatro praktikoje ar muzikoje. S. Vanhee apmąsto rėkimą net sporte, pateikdama gerbėjų šūksnių ir skanduočių.

Ši riksmų antologija kelia klausimus, kas visuomenėje nusprendžia, kada rėkti yra neteisinga, o kada priimtina? Jeigu riksmus tapatiname su vaikyste, neigiamų emocijų išreiškimu, ar neskriaudžiame savęs, prikaupę neiššauktų riksmų? Pasak menininkės, patriarchalinėje visuomenėje, kur svarbiausiomis vertybėmis laikomas racionalumas, susivaldymas ir savikontrolė, riksmas tampa pasipriešinimo aktu, tai mūsų prigimtinė teisė ir demokratijos įrankis.

Ar riksmas yra dalelė mūsų vidaus, kurią „išmetame“ į išorę, kažkas labai intymaus ir kartu viešo? Ar tai srovė kuri tiesiog prateka mūsų kūnais ir susieja mus su kitais – ne tik žmonėmis, bet ir paukščiais arba šunim? Kodėl būtinai klyktelėsime kalnų tarpeklyje ar po griuvėsių kupolais ir kas per malonumas mus užlieja, kai į mūsų riksmą atsako aidas?

„Įdomu, kodėl mes nerėkėme, kai galėjome rėkti? Aš bandau teigti, kad rėkimas yra įrankis, ginklas, greitas gydymas, būdas atsipalaiduoti ar priemonė išreikšti skausmą, susijaudinimą, baimę, pyktį, džiaugsmą ar kažką neapsakomo. Rėkimas priklauso mums kaip teisė, jis gydo mus, padeda mums, išreiškia tai, kas esame ir ką jaučiame. Mes nusipelnėme rėkti,“ – sako menininkė Sarah Vanhee.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Gal

Gal  portretas
reikėtų vežt i psixiatrines demonstruot?

žmonija

žmonija portretas
eina regreso keliu

Čia menininkė?:D)

Čia menininkė?:D) portretas
O nežada atvežt išskirtinių šikimų demonstravimo?:D)
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių