Meninė instaliacija „Lengvai pakylėtas slėgis“ prikels senąją Kauno inžineriją

Industrinė erdvė, skaičiuojanti daugiau nei 90 metų, lankytojų lauks siūlydama susipažinti su specialiai šiai erdvei kurta menine instaliacija „Lengvai pakylėtas slėgis“. Tai trijų kūrybinės komandos „Salto“ suburtų lietuvių menininkų – Jurgio Paškevičiaus, kompozitoriaus Antano Dombrovskio ir šviesų dailininko Juliaus Kuršio – bendras darbas, kurį inicijavo bendrovė „Kauno energija“.

Pokalbis su J. Paškevičiumi – apie tai, kas gali būti patiriama tik gyvai: milžiniškas industrines erdves, atgimstančios senosios inžinerijos, šviesos ir garso sinergiją istorinėje Petrašiūnų elektrinėje.

– Pradėkime nuo instaliacijos, nusidrieksiančios net per kelis Petrašiūnų elektrinės aukštus, „Lengvai pakylėtas slėgis“ pavadinimo. Ką turėjai omenyje taip pavadindamas instaliaciją?

– Petrašiūnų elektrinės aplinka – agresyvi, savotiškai slegianti, tačiau kartu ir unikali. Norėjosi atsineštomis priemonėmis visą emocinį krūvį lengvai pakylėti. Kartu pavadinimas savyje talpina priešingas reikšmes, o tai tarsi atkartoja poetiškai interpretuojamus šiluminės elektrinės veikimo principus.

– Keliuose pastaruosiuose tavo kūriniuose didelė svarba teko pastatų architektūrai ir erdvei. Personalinę parodą „Kintanti srovė“ kūrei specialiai Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC), o tavo kurtoje spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“ scenografijoje įkurdintas Vilniaus sporto rūmų pastato elementas. Vietos specifika tavo kūryboje – itin svarbus elementas, tiesa?

– Daugeliu atveju stengiuosi ne tik įsiklausyti į vietos specifiką, bet ir gilintis į vietos kontekstą. Norint daryti sprendimus, kurie pratęstų erdvę ar tęstų dialogą su erdve, reikia laiko ir pastabumo. Visa tai ateina palengva.

Žiūrovus įleisime pro galines duris, perėję erdvę po „scena“, laiptais kilsime į „sceną“, lengvai pasivaikščiosime po scenografiją, o iš „scenos“ keliausime tiesiai į operatorinę.

– Kalbant apie instaliaciją „Lengvai pakylėtas slėgis“, didelis dėmesys čia irgi tenka erdvei. Kokia yra Petrašiūnų elektrinės erdvė ir kokius instaliacijos konstravimo sprendimus ji lėmė?

– Petrašiūnų šiluminės elektrinės seniesiems agregatams ir kitais inžineriniais elementais apkrautai aplinkai – jau apie 90 metų. Kalbant meno istorijos terminais, man ši aplinka yra ready-made. Aplinka savaime turi unikalios kokybės, todėl siekiau pamatyti detales, įsigilinti į veikimo principus, erdvės logikas ir visa tai išryškinti. Pavyzdžiui, elektrinės inžinierių paprašėme prikelti senojo boilerio techninio aptarnavimo apšvietimo elementus pakartotiniam veikimui. Šios spingsulės (mažos, vos žibančios lemputės – aut. past.) paskutinį kartą švietė gal prieš 20, 30, o gal net ir prieš 50 metų. Instaliacijoje taip pat pratęsiama pastebėtų detalių logika. Naujojo boilerio techninės lempos atliks ir žiūrovų apžvalgos tako saugos techninių lempų funkciją. Šis takas drieksis per elektrinės pagrindinį materialųjį varomąjį elementą – apie 30 kub. pirmos klasės biokurą, kuris bus atgabentas specialiai instaliacijai iš saugyklos.

Kita perspektyva į erdvę yra susijusi su teatro ir scenografijos konstravimo logika. Erdvė, kurioje statoma pagrindinė instaliacijos dalis, yra apie 14 m pločio, 24 m ilgio ir 17 m aukščio. Negana to, po šia „scena“ yra 4 m gylio –1 aukštas. Jei įsivaizduotume elektrinės vertikalų pjūvį, „scenos“ erdvė tampa 0 aukštu, o visa, kas žiūrovui yra nepasiekiama ranka, +1 aukštu. Tad šiame pjūvyje ir konstruojama garso, šviesų, specialiųjų efektų ir objektų kompozicija. Taip atsiranda –1; 0; +1 kilimo logika.

Juokaudamas visą šią architektoninę kubatūrą matau kaip pasivaikščiojimą po teatro pastatą: žiūrovus įleisime pro galines duris, praėję erdvę po „scena“, laiptais kilsime į „sceną“, lengvai pasivaikščiosime po scenografiją, o iš „scenos“ keliausime tiesiai į operatorinę.

Paralelės: „Mano slaptas favoritas – japoniško animė dvasia alsuojantis senasis katilas“, – inžinerijos įrengimais žavisi J. Paškevičius. A. Čiukšio nuotr.

– Kokie elektrinės elementai tau asmeniškai įspūdingiausi?

– Šviesa, krintanti pro maloniai pasenusius elektrinės langus. Senosios inžinerijos palikimas. Anksčiau Petrašiūnų šiluminė elektrinė, degindama mazutą, kaitindavo vandenį, kurio garai sukdavo turbinas ir  generuodavo elektrą. Dabar šis procesas supaprastintas, o šiluminė elektrinė, degindama biokurą, kaitina vandenį ir jį tiekia vartotojų namams šildyti. Įdomu, kad senoji inžinerija gali būti adaptuota naujiems procesams. Be abejo, elektrinės kubatūros ir tuščios erdvės pojūtis yra pritrenkiantis. Na, o mano slaptas favoritas – japoniško animė dvasia alsuojantis senasis katilas.

– Ar, pirmą kartą įžengus į Petrašiūnų elektrinę, kaip nors pakito tavo pradinė instaliacijos vizija?

– Pirmą kartą į elektrinę įžengiau kupinas lūkesčių ir idėjų daryti kažką nesusijusio su elektrinės aplinka. Norėjosi kabinti, statyti atsineštus ar naujai pagamintus svetimkūnius objektus, kad jie taip tarsi dominuotų erdvėje. Tačiau, pamačius realias elektrinės aplinkybes ir įvertinus galimybes, šios idėjos greitai dingo.

Pagrindinė instaliacijos erdvė yra seno demontuoto katilo vietoje, iš kurios atsiveria įspūdinga tūrinė panorama. Tačiau šioje erdvėje neįmanoma jokių objektų kabinti prie lubų ar montuoti jų ant sienų, nes viskas – ant laikinų perdangų, dengtų metalo lakštais. Čia ir jokios kėlimo priemonės negali įvažiuoti, todėl lipome ant elektrinės stogo, vaikščiojome katilais, pjovėme grindis, maskavome langus.

Kūrybinis mąstymo procesas prasidėjo jau beveik prieš tris mėnesius, o paskutiniai darbai numatyti prieš pat instaliacijos atidarymą.

– Instaliaciją įgyvendinate kartu su garso inžinieriumi, kompozitoriumi A. Dombrovskiu ir šviesų dailininku J. Kuršiu. Ar kažkuriai iš instaliacijos sudedamųjų dalių teiki didžiausią reikšmę: vaizdui, garsui, šviesai, išskirtinei lokacijai?

– Šiame kūrinyje svarbu visuma. Visi atskiri elementai veikia sinergiškai vieni su kitais.

– Kaip geriausiai patirti instaliacijos „Lengvai pakylėtas slėgis“ visumą?

– Siūlau žiūrovams judėti lėtai kaip kino kamera per filmavimo aikštelės scenografiją ir siurbti į save šviesą, kuri erdvėje sklinda nuo smulkiausių judančių ir saulės apšviestų dalelių. Svarbu nepamiršti mėgautis aplinkos garsais ir užuosti elektrinės kvapą.

Labai norėčiau, kad pavyktų prakalbinti šią vietą ir sujudinti žiūrovų psichogeografinę vaizduotę.

Daugiau apie instaliaciją „Lengvai pakylėtas slėgis“ www.festivalistransformacijos.lt

Čia galite rasti informacijos ir apie kitas festivalio veiklas.