Medžio skulptūrų parodoje – tautodailės meno stebuklai

Atspindimi visi regionai

Šioje parodoje pristatomos skulptūros iš LTS fondų kolekcijos – žinomų menininkų retrospektyva – ir šiuolaikinių skulptorių, LTS narių kūriniai, kuriuose atsispindi tradicinės skulptūros bruožai ir profesionalaus meno įtaka.

Parodos lankytojai turi galimybę susipažinti su įvairių etnografinių regionų meistrais. Aukštaitijai atstovauja Rimantas Zinkevičius, Valentas Butkus ir Vytautas Jackūnas, Dzūkijai – Saulius Lampickas ir Artūras Janickas, o Suvalkijai – Kazimieras Martinaitis, Adolfas Teresius, Antanas Lastauskas, Raimundas Blažaitis.

Visi šie drožėjai yra tituluoti meistrai, respublikinių konkursų nugalėtojai, senosios skulptūros tradicijų tęsėjai, savo kūryba puošiantys ir garsinantys Lietuvos vardą.

Skulptūrų tematika – įvairi, parodoje siekta pristatyti charakteringiausius meistrų darbus.

L.Šepkos fenomenas

Lietuvos liaudies buities muziejus pristato žymiojo menininko Liongino Šepkos iki šiol parodose neeksponuotą skulptūrėlių ir bareljefų rinkinį, įgytą vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, 1979 m.

Menotyrininkų vertinimu, L.Šepka yra vienas įdomiausių dailininkų primityvistų ir vienas paskutiniųjų Lietuvos dievdirbių. Drožinėti pradėjęs tik įžengęs į penktą dešimtį, per beveik keturis dešimtmečius jis sukūrė apie 1,5 tūkst. medinių skulptūrų: apvalių žmogaus ūgio statulų, žvėrių ir paukščių figūrėlių, bareljefų, horeljefų. Kūryboje vyravo religinė tematika, legendų, dainų, gamtos motyvai.

Ankstyvajame periode jo kūryboje vyravo religinė tematika, legendų, dainų, gamtos motyvai. L.Šepkos kūrinių nevaržo ikonografijos formulės: jo dievai apvilkti švarkais, klumpėti ir basi. Šventosios apgobtos kaimiškomis skaromis, rankose laiko medines knygas su lietuviškais tekstais.

Pasijauti tarsi karuselėje, grįžtama prie medžio drožybos ištakų, kurios yra tikrai tradicinės, t.y. visų pirma religinė tematika.

Antrame L.Šepkos kūrybos periode atsirado socialinių elementų, temų iš dabartinio kaimo gyvenimo. L.Šepka drožinėjo apvalias skulptūras ir bareljefinius istorinių asmenybių, savo artimųjų portretus. Jį domino augalų, gyvūnijos pasaulis, drožė išraiškingus ištęsto liemens paukščius, keistai ornamentuotas žuvis, stilizuotų gėlių puokštes.

Vadovaudamasis tik savo fantazija ir menine intuicija, autorius transformavo figūras, keitė realias daiktų ir jų dydžių proporcijas. Skulptūrų paviršių padengė paties susikurtu, turtingu, originaliu augaliniu ir geometriniu ornamentu. Autoriaus skulptūros pilnos keisto iškilmingumo, asketiško taurumo.

Bareljefai (dekoratyvinės kompozicijos, portretai) dažniausiai dvipusiai, suskaidyti į kelias plokštumas. Į plokštumas dažnai įkomponuotas tekstas ("Paskutinė vakarienė", "Bėgimas į Egiptą", "Barbora Radvilaitė", "Vytautas").

L.Šepkai pagerbti nuo 1994 m. Rokiškyje organizuojami respublikiniai medžio drožėjų darbų konkursai, kurių laureatais yra tapęs ir ne vienas šioje parodoje dalyvaujantis tautodailininkas.

Išsaugota tradicija

Parodos atidaryme Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė džiaugėsi, kad pavyko išsaugoti nenutrūkusią medžio drožybos tradiciją net per sovietmetį.

"Labai įdomu, kad, apeinant visą šią parodą, galima matyti laikotarpius, nereikia net skaityti anotacijų, – sakė G.Šapranauskaitė. – Nesikeitė tradicija dirbti su medžiu, keitėsi tik tematika. Pasijauti tarsi karuselėje, grįžtama prie medžio drožybos ištakų, kurios yra tikrai tradicinės, t.y. visų pirma religinė tematika."

Taigi, šioje parodoje – retrospektyvus žvilgsnis į medžio skulptūrų drožybą, senieji ir šiuolaikiniai tautodailininkai bei išraiškingiausių skulptūrų gausa.

Kas? Medžio skulptūrų paroda.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.

Kur? Lietuvos liaudies buities muziejaus parodų salėje (prie sutikimo vartų).