Margučių tradicijos – amžinas įkvėpimo šaltinis

Kur ir kada atsirado paprotys marginti kiaušinius, nėra žinoma, tačiau jį žino daugelis tautų. Pasak muziejininkų, IV a. datuojami marginti kiaušiniai aptikti Vormso apylinkėse Vokietijoje.

P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje atidaryta paroda "Žemės raštas", kuri primena apie senovines kiaušinių marginimo tradicijas.

Ištakos – Jurginės?

Kur ir kada atsirado paprotys marginti kiaušinius, nėra žinoma, tačiau jį žino daugelis tautų. Pasak muziejininkų, IV a. datuojami marginti kiaušiniai aptikti Vormso apylinkėse Vokietijoje. Opolėje, Lenkijoje, rasta X a. datuojamų vašku margintų kiaušinių lukštų. Lietuvoje kiaušinio formos akmeniniai, kauliniai ir moliniai dirbiniai rasti XIII a. kultūriniuose sluoksniuose.

Pirmasis jau tikrai Velykų kiaušinio paminėjimas lietuviškame šaltinyje yra Martyno Mažvydo "Giesmės šv. Ambraziejaus" dedikacijoje. Autorius pabrėžia, kad šį kūrinį jis dovanojąs "vietoje Velykos pauto…"

Lietuvoje kiaušiniai būdavo dažomi ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines bei Sekmines. Tad galima užtikti nuomonę, kad archajišką semantiką turintis kiaušinių marginimas į Velykų šventę galėjęs ateiti iš Jurginių. Pastaroji šventė turi stiprias sąsajas su ikikrikščioniška lietuvių religine tradicija.

Gyvybės rato simbolis

Senoviniame ritualiniame kontekste kiaušinis turi beveik tas pačias funkcijas kaip ir pasėlių grūdas. Ir vieno, ir antro simbolika išplaukia iš to, kad, priklausydami negyvų daiktų kategorijai, jie sugeba patys iš savęs teikti naują gyvybę.

Kitos specifinės kiaušinio savybės – silpnas lukštas, apvalaina forma − konkrečiame ritualiniame kontekste taip pat suteikdavo atitinkamą simboliką.

Štai sveiko ir suskilusio lukšto priešinimas, pirmojo gyvulių išgynimo laukan apeigose (Jurginėse), sukurdavo ganiavos (gyvulių ūkio) sėkmės ir nesėkmės arba gyvulių sveikumo/ligos reikšmes, o kiaušinio apvalumas tradicinio kaimo žemdirbiui asocijavosi su gyvulio riebumu, o jau pats riebumas – su sveikata.

Apeiginiai kiaušiniai dažni šventėse, kuriose tradiciškai daug dėmesio skiriama gyvulių ūkiui. Tačiau kiaušinio simbolika neapsiriboja su gyvulininkyste susietomis reikšmėmis. Išreikšdamas universalią gyvybinės (sveikatos, augimo) galios simboliką kiaušinis archetipinės sąmonės požiūriu galėjo būti ir pirminiu visatos šaltiniu, ir šiandien sunkiai suvokiamu laidotuvių ritualo simboliu.

Lietuvių ir kitos pasaulio tautos žino etiologines sakmes apie anties (ar kito vandens paukščio) padėtą kiaušinį, iš kurio esą atsiradęs pasaulis. O Balio Buračo liudijimu, kupiškėnai mirusiajam į karstą įdėdavo kiaušinį. Panašią prigimtį turėjusios simbolinės pirmųjų krikščionių asociacijos galėjo lemti ir Velykų margučio apeiginį vaidmenį krikščionybėje. Juk nukryžiuotas Kristus taip pat prisikelia iš kapo.

Pirmenybė juodiems dažams

Simboliškai reikšminga ir spalvinė XIX−XX a. pradžios lietuviškų margučių gama. Joje dominavo juoda ar rusva spalvos ir baltas (gelsvas) raštas. Ritualo tyrėjas Viktoras Turneris teigė, kad juoda, raudona ir balta spalvos sudarė pačios archajiškiausios simbolinės – klasifikacinės sistemos pagrindą. Tai rodo, kad tradicinės margučių spalvos galėjo turėti sąsajų su archajiškais etninės kultūros klodais.

Tradiciniame kaime kiaušinius dažydavo natūraliais augaliniais dažais: svogūnų lukštais, juodalksnių žieve ir rūdimis, medžio kerpėmis, rugių želmenimis, beržo lapais, rugiagėlių ir ramunėlių žiedais ar net raudonųjų burokėlių nuoviru.

Naudodami įvairias dažančias medžiagas margintojai išgaudavo įvairaus intensyvumo rusvas, juodas, žalsvas, gelsvas, violetines ar melsvas spalvas.

Lietuviai ypač mėgo juodai dažytus margučius. Tai neturėtų kelti nuostabos. Žemdirbiškoje kultūroje juoda spalva pirmiausia išreiškė pasėlius auginančios žemės semantiką.
Antroji pagal populiarumą raudona (raudonos spalvos reikšmę kaimo gyventojai dažniausiai teikdavo įvairaus sodrumo rusviems atspalviams) spalva – tai ne kas kita, bet gyvybę palaikančio kraujo spalva.

Pietų Lietuvoje ir Vidurio Lietuvos pietinėje dalyje (aplink Kauną) buvo populiari violetinė spalva. Aniliniai dažai kiaušiniams marginti pradėti naudoti XIX a. pab.–XX a. pr., tačiau dalis margintojų kiaušinius ir dabar dažo tradicinėmis augalinės kilmės medžiagomis. Išliko ir senos marginimo technikos: skutinėjimas, marginimas vašku, batika.

Užkoduoti palinkėjimai

Iki mūsų laikų išlikusioje tradicijoje svarbus ne tik pats margutis kaip apeiginis daiktas, bet ir pats marginimo procesas. Šiandienės margintojos, kurios šią tradiciją atsinešė iš savo senelių, pasakoja, kad turi būti marginama itin susikaupus.

Margutyje užkoduojami linkėjimai, pageidavimai, gerumas. Margučiai svarbūs ne tik ūkininkavimo papročiuose, bet ir žmonių tarpusavio santykiuose: iki šiol per Šv. Velykas jie dovanojami, jais keičiamasi. O margučių raštas (ne veltui lietuviškas žodis "raštas" reiškia ne tik braižą, bet ir ornamentą), margutyje išpieštas piešinys ar ornamentas – tai žmogaus dvasinės būsenos, jo minčių, linkėjimų išraiška.

Margučių apipavidalinimas taip pat turėjo savas tradicijas. Vienur margučių lėkštė tiesiog puošiama iš lauko atneštais žalumynais, kitur įrengiamas net kiaušinių medis.
Parodos "Žemės raštas" apipavidalinimas − tai šiuolaikinė šių tradicijų tąsa. Šios visą parodą jungiančios kompozicijos idėjos autorė ir įgyvendintoja floristė Greta Petkevičienė parodos apipavidalinimui panaudojo šiuo metu gamtoje randamas medžiagas − žolę, šieną, samanas. Šiuolaikiškai sukomponuoti augalai primena kaimą ir jau besprogstantį pavasarį ir išduoda miesto gyventojui būdingą paprastumo, nuoširdumo, gamtos ilgesį.



Kas? Paroda "Žemės raštas".
Kur? P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus Gotikinėje salėje (L.Zamenhofo g. 12, Kaunas).
Kada? Veikia iki balandžio 30 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių