A. Marcinkevičius: gyvenimas kaip meteoras, gyvenimas kaip fotografija

Ažiotažas, sukeltas istorinių atradimų, turi tam tikrą pagrindą – jie ne tik plečia mūsų žinojimo ribas, lyg kokiame visuotiniame teisme pateikus pritinkančius įrodymus, bet ir žada nors mažyčius pokyčius, kartais – suvokiant, o kartais net kasdieniame gyvenime.

Istorijos fragmentų lyg naujų žemių, užmirštų lobių atradimas iš karto įjungia mūsų vaizduotę. Malonu, kai tie lobiai ne tik materialūs, bet ir sietini su menu, vizualios kultūros dalimi. Glumina ne tik ilgai menininko, vėliau jo sūnaus archyvuose gulėję ir niekur nepublikuoti kadrai, bet ir fotografo biografija. Sakyčiau, kad pasakojimą vertėtų pradėti būtent nuo jos.

Politinio pavasario fone

Neįtikėtini darbai neatsiranda šiaip, iš niekur, juos sukūrė tam tikros istorinės aplinkybės – 1956 m. vasarį įvyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimas, kuriame Nikita Chruščiovas perskaitė pranešimą "Apie asmenybės kultą ir jo padarinius" dar ilgai slėptą nuo visuomenės, bet pradėjusį taip vadinamą atšilimą. Pasikeitė politinis klimatas, aprimo baisusis teroras ir represijos, nors Sovietų Sąjunga toliau diegė savo ideologiją okupuotose šalyse ir nauji vėjai buvo skirti tik įtvirtinti pototalitarinę, tačiau vis dar griežtai sovietinę sistemą. Vis dėlto atsirado stabilesnio ir laisvesnio gyvenimo galimybė.

Kalbant apie kultūrą, tai taip pat reiškė naują posūkį. 1956 m. Maskvos A.Puškino muziejuje ir Ermitaže Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) įvyko taikos balandžio autoriaus Pablo Picasso retrospektyva, prasidėjo ne tik impresionizmo dailės kolekcijos reabilitacija ir jos pagrindu parengta paroda "Prancūzų dailė nuo XV iki XX a." Maskvos A.Puškino muziejuje 1955 m., o 1956 m. – Ermitaže Leningrade, bet ir socrealizmo dogmų revizija, siekiant meno formas kiek priartinti prie besikeičiančios to meto realybės, išlaikant socialistinės ideologijos turinį. Aktualizuoti, modernizuoti, be abejo, gana siaurose ribose, dažnai diktuojamose valdančiųjų partijos lyderių skonio.

Kaip rašo M.Matulytė minėto albumo įžangoje, "iš mirties taško ėmė vaduotis literatūra, dailė, teatras, tačiau fotografija niekaip neįstengė atsikratyti propagandinio žurnalizmo šablonų. Iki naujos bangos – lietuvių fotografijos mokyklos – iškilimo tvyrojusią idėjinę tuštumą užpildė viena asmenybė, A.Marcinkevičius".

Gali pasirodyti keista, kad visa tai darė toks jaunas (vos dvidešimt kelerių metų) žmogus. 1958 m. jis suorganizavo pirmąją respublikinę kolektyvinę meninės fotografijos parodą. Suprasdamas, kad fotografinės raiškos paieškoms reikalinga institucinė priedanga, inicijavo respublikinės fotosekcijos prie Lietuvos žurnalistų sąjungos įkūrimą. Ji buvo įsteigta 1958 rugsėjo 26 d., o lapkričio 9-ąją pats fotografas buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir išrinktas fotosekcijos pirmininku. A.Marcinkvičius surengė šimto Lietuvos meninės fotografijos nuotraukų parodos išvežimą į užsienį – Čekoslovakiją.

Pažinimo keliai

Pradinių fotografijos žinių jaunasis A.Marcinkevičius šiek tiek susirinko Kaune iš fizikos mokytojo, savo įkvėpėju laikė Povilą Karpavičių, Lietuvos taikomosios fotografijos pradininką, fotomeno ir fototechnikos propaguotoją, vieną ryškiausių pokario spalvotosios fotografijos atstovų.

Galbūt šio žymaus žmogaus veikla (jis 1953 m. Vilniuje surengė pirmą personalinę ir pirmą Lietuvoje spalvotosios meninės fotografijos parodą) suformavo ir paties A.Marcinkevičiaus supratimą, kad nepakanka tik užsiimti fotografija, bet būtina organizuoti parodas ir ieškoti naujų meninių ar techninių idėjų.

Sandėliuke po laiptais fizikos mokytojo įrengtoje laboratorijoje kartu su Adauktu darbuodavosi ir būsimas Lietuvos poetinės dokumentikos pradininkas Robertas Verba.