A. Liutkus – kūryba sugrįžęs po 80 metų

Ryškių spalvų Pietų Prancūzijos peizažai, Viduržemio jūros pakrantė, uolos ir žmonės. Tokie vaizdai lankytojus pasitinka Antano Liutkaus kūrybos parodoje Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Iškart nusipirko molbertą

Tarpukario Lietuvos ir išeivijos diplomato, dailininko A.Liutkaus (1906–1970) tapyba, monotipijos, akvarelės įkurdintos muziejaus mansardoje. Atidarant parodą čia vos tilpo visi susirinkusieji, tarp kurių būta nemažo būrio atvykusiųjų iš Prancūzijos – A.Liutkaus sūnūs Perkūnas ir Antanas Gediminas Liutkai su vaikais, anūkais, kitais artimaisiais. Paroda "Grįžimas iš Žydrosios Pakrantės" surengta buvusio Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininko P.Liutkaus iniciatyva, pritariant jo broliui ir seseriai Eglei Liutkus-Jardel.

Diplomato kūrybos paroda Lietuvoje surengta pirmą kartą. "Nors traukė Vilnius, parodą norėjau surengti Kaune, kur tėvas kurį laiką gyveno ir dirbo", – sakė dailininko ir diplomato sūnus.

A.Liutkus, 1937 m. kartu su žmona Janina Liutkiene išvykęs dirbti diplomatu Prancūzijoje, po karo su šeima pasiliko egzilyje, tęsė diplomato darbą. Iškalbinga detalė – vos atvykęs į Paryžių nusipirko molbertą. Tačiau kaip dailininkas A.Liutkus viešumoje prisistatė tik 1945 m. Paryžiaus mokyklos Moderniojo meno parodoje. Pietų Prancūzijoje, netoli Nicos įsikūrusiame Vilfranšo miestelyje, A.Liutkaus šeima atsidūrė 1940 m., po to, kai Sovietų sąjunga išsireikalavo atiduoti jai Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų Paryžiuje pastatus. Trijų Baltijos respublikų diplomatams buvo įsakyta pasitraukti į Pietų Prancūziją, kur jie gyveno namų arešto sąlygomis. Pokariu A.Liutkus dirbo pabėgėlių stovyklose, vėliau grįžo dirbti neoficialiuoju diplomatu į Paryžių, tik savaitgaliais grįždamas pas šeimą Vilfranše, "Amerikos" viloje.

Sugebėjo išsiskirti Paryžiuje

A.Liutkus buvo Nicos dailės sąjungos narys, nuolatinis jos metinių parodų dalyvis, vienas iš Nepriklausomų Vilfranšo dailininkų organizacijos steigėjų. 1954 m. surengė savo kūrinių parodą Paryžiuje. "A.Liutkus tapė Pietų Prancūziją, bet išsaugojo savo savastį. Tuo jis buvo įdomus prancūzams. Jo personalinė paroda Paryžiuje neliko nepastebėta. Net tokiame meno pilname mieste jis sugebėjo išsiskirti", – sakė parodos kuratorė Elvyra Markevičiūtė.

Peizažuose diplomatas daugiausiai vaizdavo Viduržemio jūrą, laivus ir valtis joje, uolėtą pakrantę, prie uolų besišliejančius namus. Tapė ir natiurmortus, portretus.

"A.Liutkus – puikus koloristas, turėjęs labai lengvą ranką. Jo menas – poilsis mums visiems. Metus studijavęs Nicos meno mokykloje, A.Liutkus perėmė Prancūzijos meno pagrindus: impresionistinę patirtį, eleganciją ir kultūrą. Jo kūryboje – ir prancūziškosios mokyklos, ir menininko asmenybės ženklas. Fotografijose A.Liutkų matome kaip susimąsčiusį, kuklios kūno kalbos žmogų. Tai, kas buvo jo širdyje, jis sudėjo į paveikslus", – sakė menotyrininkė, VDU profesorė Rasa Andriušytė-Žukienė.

 


Šiame straipsnyje: Antanas Liutkusparodakūryba

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių