Spalva ir motyvų gylis
Litvakai – tai istorinis žydų, gyvenusių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (dabar Lietuva, Baltarusija, dalis Latvijos, Ukrainos, Lenkijos), kurie kalbėjo savita, išskirtine jidiš kalbos tarme (lietuviškoji jidiš). Jie pasižymėjo ištikimybe religinei tradicijai, intelektualumu, o vėliau gausiai emigravo į JAV, PAR, Izraelį, tapdami svarbia diasporos dalimi. Jų dailė pasižymėjo unikaliais bruožais, palikdama ryškų pėdsaką pasaulinėje meno istorijoje.
Atrodo, kad ir kokie skirtingi menininkai, jų kūrybos bruožai iš tiesų yra panašūs. Litvakų dailė dažnai vadinama „mąstančia daile“. Kodėl? Dažniausiai paveikslams būdinga filosofiniai, egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės paieškos ir įžvalgos. Nebūdinga vaizduoti proceso ar pasakojimo, juose rodomas rezultatas, daugiasluoksniškumas.
Tokie elementai, kaip liūdnos akys, figūros, net gamtos vaizdiniai byloja apie savitos kultūros ištakas, ilgesingų nuotaikų dominavimą. Paveikslai dažnai kalba apie santūrumą, vidinę tuštumą, kurios nederėtų painioti su tuštybe. Visa tai ateina iš pasąmonės ir gyvenimo patirčių. Tremtis, egzistencinis trapumas, galų gale – vienatvė. Taip – ne jausmai, bet gilesnės emocinės ar net archetipinės patirtys, atsiskleidžiamos meninės raiškos priemonėmis.
Tyrinėdama Lietuvos dailę dažnai girdžiu, kai žmonės mini santūrias, gilias ar prislopintas spalvas, sako, kad mūsų dailė liūdna. Gal lašelis tiesos ir yra, tačiau tikrasis dailės liūdesys man visuomet siesis su litvakiškos dailės maniera. Spalvos čia tarytum iš kitos dimensijos: dominuoja pilkos, rudos, juodos, tamsios. Nepaisant spalvų santūrumo, visur randamas rausvumas, kažkur tarp tonų ir pustonių yra paslėpta rusva, šilta spalva. Būdinga ji beveik visiems žydiškiems kūriniams, tačiau, žinoma, pasireiškia skirtingais pavidalais, sodrumais ir išraiška.
Išlaisvinta kūryba
Kūriniuose vaizdas dažnai išskaidytas, kartais net išyrantis. Galima lengvai atpažinti siluetus, tačiau jų atpažinimas balansuoja tarp kūno vaizdo ir dvasinio aspekto. Daugelyje figūrų dominuoja deformacija ir fragmentiškumas, ypač tai būdinga Moshės Rosenthalio paveiksluose, kur abstrakcija tampa tiesiogine nuoroda į turinį.
Pirmiesiems M. Rosenthalio darbams, visai netikėta, būdingas akademinis realizmas ir tik vėliau, pavykus pabėgti iš Sovietų Sąjungos į Izraelį, kūrėjo maniera pasikeičia. Pats dailininkas stebisi, kad iki tol jo dailė apsiribojo tik realizmui būdingu vaizdavimu, bet pasikeitus gyvenimui ir pamačius, kokios tendencijos vyrauja mene, savo idėjas jis ėmė reikšti lengva abstrakcija lengvumu ir vos keliais potėpiais. Tai – vienas įdomiausių autorių, kurio kūrybos pokyčiai tikrai gali nustebinti. Svarbu paminėti, kad, laikui bėgant, profesionalumas ir meninė įtaiga nedingsta, bet stiprėja ir kūriniai ima dar labiau dominti meno kolekcininkus ir istorikus.
Paveikslams būdinga filosofiniai, egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės paieškos ir įžvalgos.
Žmogiškojo trapumo liniją parodoje ypač sustiprina Maurise’o Sterne’o ir Maxo Bando portretai. Tai liūdni, į save susitelkę veidai, kuriuose nėra pozavimo ar heroizavimo. Žvilgsniai dažnai nukreipti į vidų, figūros – statiškos, tarsi sustingusios laike. Šie portretai išreiškia ne individualią biografiją, o bendrą egzistencinę būseną, būdingą litvakiškai pasaulėjautai.
Th. Tobiasse’o simbolika
Vis dėlto, jei kalbame apie ekspoziciją, – parodoje dominuoja Theo Tobiasse’o darbai. Vieni ryškiausių – trys bibliniai siužetai, o priešingą parodos erdvę papildo trys cirko ir gyvenimo šventės aspektai.
Vertėtų plačiau aptarti biblinius siužetus. Autoriaus kūryboje Biblija nėra tik religinių pasakojimų rinkinys – tai universali žmogiškų išgyvenimų sfera: istorijų apie meilę, pasirinkimą, kančią ir išlikimą interpretacija. Nuo 1977 m. jis intensyviai dirba su hebrajiškais siužetais, kuriuos transformuoja į savo kūrybą.
Šioje parodoje svarbi vieta tenka biblinėms moterims – Sarai, Rebekai ir Rachelei, kurios dailininko paveiksluose įgauna estetiškai stiprų, poetinį ir tuo pačiu modernistinį įvaizdį. T. Tobiasse’as šiuos personažus perteikia ne sakraliai ar literatūriškai, kaip būtų galima tikėtis, bet stilizuota, žaisminga modernizmo kalba: figūros ištęstos, siluetai – dinamiški, plokštumos – ryškių, šviesių spalvų, o kompozicija dažnai lyg žaidimas su formomis ir reikšmėmis.
Šis žaismingumas veikia kaip kontrastas tematinei linijai, pabrėžiantis, kad gyvenimo šventė ir tragedija T. Tobiasse’o vizijoje yra neatskiriamai susipynusios. Sara, Rebeka ir Rachelė Biblijoje yra glaudžiai susietos ne tik giminystės ryšiais, bet ir prasminiu, simboliniu lygmeniu. Jos sudaro matriarchalinę ašį, per jas kuriama Izraelio tautos istorija, jos įkūnija pasikartojančius likimo, laukimo ir pasirinkimo motyvus.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, šie siužetai tampa neatsiejama Vakarų kultūros dalimi, o mene – dažnai tapomų biblinių siužetų interpretacija. Čia vaizduojamos trys kartos: Sara – Abraomo žmona, Rebeka – jų sūnaus Izaoko žmona, ir Rachelė – Izaoko sūnaus Jokūbo žmona. Sara, senatvėje pagimdžiusi Izaoką, įkūnija paradoksą, kuriame tikėjimas pranoksta laiką ir kūną, pabrėžiant, kad nieko nėra neįmanoma. Rebeka yra aktyvi likimo formuotoja – ji ne tik gimdo dvynius, bet ir sąmoningai pasirenka, kuriam iš jų atiteks palaiminimas, taip pabrėždama moters vaidmenį renkantis istorijos kryptį. Rachelė, Jokūbo mylimoji, šioje linijoje įkūnija meilės svarbą, bet pati miršta gimdydama, taip tapdama pasiaukojimo dėl meilės simboliu.
Tematiškai svarbūs siužetai T. Tobiasse’o kūryboje tampa žaismingai perteiktų moterų atvaizdais, kuriuose dominuoja simbolių kalba. Juk tikrai neįsivaizduotume Rebekos sėdinčios ant dviračio, tačiau autorius leidžia sau ją matyti būtent taip, paversdamas kūrinius ne tik giliais turinio prasme, bet ir meninėmis bei kūrybinėmis priemonėmis, išmėginančiomis žiūrovo vaizduotę.
Sodrios emocijos
Parodoje eksponuojami net trys Neemijo Arbit Blato kūriniai. Kauno žydų šeimoje gimęs būsimasis menininkas labai jaunas išvyko studijuoti į Paryžių, kur įsiliejo į avangardinę menininkų aplinką ir tapo Paryžiaus mokyklos dalimi. Bendravo su tokiais kūrėjais kaip Pablo’as Picassas, Henri Matisse’as, Chaimas Soutine’as, Amedeo Modiglianis.
Antrojo pasaulinio karo metais dailininkas gyveno JAV, vėliau daug laiko praleido Italijoje, ypač Venecijoje. N. Arbit Blatas – vienas svarbiausių litvakų dailininkų, kurio kūryba jungia Lietuvos, Prancūzijos, JAV ir Italijos kultūrinius kontekstus. Jo darbai saugomi didžiuosiuose pasaulio muziejuose ir privačiose kolekcijose. Tai pasaulinio masto menininkas, kurio kūryba liudija prarastą, bet kultūriškai itin turtingą žydų pasaulį.
Šioje parodoje svarbi vieta tenka biblinėms moterims – Sarai, Rebekai ir Rachelei, kurios dailininko paveiksluose įgauna estetiškai stiprų, poetinį ir tuo pačiu modernistinį įvaizdį.
Parodoje pamatysime ir dvi teatro tema sukurtas litografijas, kurios yra teatro magijos išraiška, pabrėžianti laikinumo ir akimirkos svarbą gyvenimo ir kūrybos kontekste. O tapyboje atrasime ekspresyvios manieros, sodrios, gilios, dažnai tamsėjančios spalvos fragmentų. Eksponuojamas darbas „Žiema“ dar labiau sustiprina ramybės, metų laiko, į kurį be galo gražu žiūrėti iš tolo, jausmą, o pamačius šiuos vaizdus ypač norisi tik stebėti ir jausti, tarsi viskas, kas vaizduojama kūriniuose, atlieptų emocinį foną ir jausmą.
Ši paroda – kaip upė. Joje susitinka ne tik skirtingi menininkai, skirtingos patirtys, tapybos manieros,bet ir laikas, ir filosofija. Aiškiai jaučiamas kultūrinis tęstinumas, individualios biografijos ir kolektyvinė patirtis, viskas sudaro vieną kultūriškai svarbų istorinį reiškinį, kuris iki šių dienų yra svarbus Kauno kultūros kontekste ir vis dar garsina Kauno vardą. Kiekvienas kūrinys jungia praeitį ir dabartį, leidžia apmąstyti svarbius gyvenimo aspektus ir praturtina žiūrovus ir plečia jų meno suvokimą.
Kas? Paroda „Litvakai: per laiko upes“.
Kur? „Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 5).
Kada? veikia iki vasario 5 d.
(be temos)